Pirmo žemės drebėjmo metu, kuris įvyko ryte apie 7 val. vietos laiku (liepos 29 dieną), mes ramiai miegojome Gili T salos viešbutuke. Iš lovų mus išvertė stiprus žemės svyravimas. Pirma mintis, atėjusi į galvą, kad išsiveržė snaudžiantis Rinjani ugnikalnis Lombok saloje arba Agung ugnikalnis Bali saloje. Niekada nebuvome patyrę žemės drebėjimo, bet žinojome, kaip elgtis tokioje situacijoje.

Išbėgome iš kotedžo ir tik gatvėje pastebėjome, kad esame basi ir pusiau nuogi. Gatvėje jau buvo susirinkę viešbučio darbuotojai, kurie negalėjo pratarti nė žodžio ir tik iš jų akių supratome, kad tokį smarkų žemės drebėjimo jausmą jie patyrė pirmą kartą. Smūgiams nurimus, visi grįžome į savo kambarius apsirengti. Žemės virpesiai nesiliovė dar visą pusdienį. Niekas saloje rimtai į tos dienos žemės drebėjimą nežiūrėjo, nes didelių nuostolių pastatams šie pirmieji smūgiai saloje nepadarė. Turistai, kurių daugumą sudarė europiečiai, australai ir amerikiečiai, linksmai dalijosi savo patirtais įspūdžiais, nežinodami, kas jų laukia po savaitės. Tai buvo paskutinė mūsų diena vietinių vadinamoje GILI T saloje.

Savo kelionę tęsėme Lombok saloje, apsistojome Senggigi miestelyje ir jau kitą dieną išsinuomoję motorolerį išvykome apžiūrėti gražiausių salos taškų. Vienas iš garsiausių turistinių maršrutų Lomboke yra kriokliai ir trijų dienų kopimas į Rinjani ugnikalnį (3720 metrų virš jūros lygio, 4-tas pagal aukštį pasaulyje), kur ryte keliautojai pasitinka saulę. Kadangi neturėjome su savimi pasiėmę šiltų drabužių, kopimą į kalną išbraukėme iš savo planų. Rinjani kalno viršūnėje temperatūra siekia vos kelis laipsnius.

Pakeliui į krioklius, turėjome pravažiuoti pro kaimelius, kurie yra Lomboko šiaurės vakaruose. Šie kaimai buvo vakarykščio žemės drebėjimo epicentre, todėl nukentėjo labiausiai. Jau tada matėsi daug sugriautų namų bei daug palapinių vietinių kiemuose ir aikštelėse.

Kaimelis prie krioklio po pirmojo žemės drebėjimo
Foto: Asmeninis albumas


Suradus vietinį gidą, sužinojome, kad kelias į gražiausią krioklį yra apgadintas ir turistams ten eiti uždrausta. Kadangi mes nepajutome tikros grėsmės po pirmo vakarykščio žemės drebėjimo, lengvabūdiškai pasiūlėme 10 Eur už palydėjimą iki krioklio. Tokiems pinigams jis negalėjo atsispirti ir su baime akyse sutiko mus palydėti. Tik įžengus į krioklio slėnį, pamatėme pirmo žemės drebėjimo pasekmes – keliai užversti dideliais akmenimis, nuversti medžiai, kalno nuošliaužos. Bet ir tai mūsų nesustabdė ir mes sunkiai, kartais net brisdami upe, pasiekėme gražiausią salos krioklį Sedang Gile.

Vaizdas, kuris atsivėrė kelio gale, buvo vertas mūsų pastangų pasiekti šitą gamtos grožį. Kadangi esame matę ne vieną dešimtį Azijos krioklių, galime teigti, kad šis krioklys yra vienas iš gražiausių.

Sedang Gile krioklys
Foto: Asmeninis albumas


Iš gido sužinojome, kad Rinjani ugnikalnyje po vakarykščio žemės drebėjimo užstrigo ir yra evakuojami apie 1 500 turistų (kopimą į ugnikalni, turistai pradeda būtent iš šito kaimelio). Jiems saugų kelią nusileidimui nuo kalno rodė sraigtasparniai, deja, aukų neišvengta. 

Lombok saloje praleidome dar savaitę. Per tą savaitę apvažiavome visą salą. Aplankėme dar vieną krioklį Jeruk, kuris jau irgi buvo pasikeitęs po pirmo žemės drebėjimo. Jo krintantis krištolinio skaidrumo kalnų upių vanduo virto rudo purvo koše.

Kaimelis prie krioklio po pirmojo žemės drebėjimo
Foto: Asmeninis albumas


Paskutinės savo kelionės dienos (rugpjūčio 5) vakarą sėdėjome mūsų pamėgtame gatvės restorane. Priešais sėdėję ispanai buvo labai nusiminę, kad nepasiekė savo tikslo – šiandien tikėjosi kopti į Rinjani ugnikalnį. Tačiau tolimesni įvykiai parodė, kad jie yra laimės kūdikiai, nes nepapuolė į Rinjani.

Vakarienės mums nebuvo lemta sulaukti. Staiga pajutome stiprius smūgius. Nuo stalo nulėkė vandens buteliai, lėkštės. Supratę, kad prasidėjo dar vienas žemės drebėjimas, išbėgome į važiuojamosios gatvės vidurį. Dingo šviesa, prasidėjo panika. Įsijungus kai kurių viešbučių atsarginiams elektros generatoriams, buvo galima matyti, kaip išsigandusiais veidais žmonės bėga iš pastatų.

Krito čerpiniai stogai, tvoros, akmeninės sienos, reklaminiai skydai. Tai tęsėsi apie dvi minutes, bet mums atrodė tarsi amžinybė. Nurimus pirmiesiems stipriausiems smūgiams, žmonės greitai pradėjo skirstytis. Vietiniai stengėsi kuo greičiau uždaryti parduotuves, barus ir dingti iš miesto.

Prieš dingstant telefono ryšiui spėjau parašyti atsisveikinimo laiškelį dukrai... Iš baimės drebančiomis kojomis ėjome iki savo viešbučio, kur mūsų jau laukė šeimininkas su šeima ir viena pora pagyvenusių turistų iš Prancūzijos. Mums liepė greitai pasiimti būtiniausius daiktus iš kambario, nes buvo paskelbtas cunamio pavojus. Lomboko gyventojai anksčiau nebuvo pajutę tokio stipraus žemės drebėjimo, bet visi prisimena, kaip 2004 metais cunamis nusinešė 160 000 Indonezijos žmonių gyvybių.

Kelias į evakuacinę aikštelę
Foto: Asmeninis albumas

Visi kartu, kelią pasišviesdami telefonais, kopėme į kalną takeliu. Takelis buvo pilnas akmenų, plytų ir stiklo šukių nuo sugriautų namų bei tvorų.


Evakuacinėje aikštelėje, į kurią mus nuvedė, jau sėdėjo apie 100 išsigandusių besimeldžiančių vietinių. Tokių aikštelių aplinkui buvo ne viena ir ne dvi. Indoneziečiai draugiškai mus priėmė ir pasiūlė prisėsti ant jų patiesalų. Žemės virpesiai, kad ir ne tokie stiprūs, vis kartojosi. Po kiek laiko vyrai atnešė metalinius karkasus. Supratome, kad statys palapines. Rinkti palapinės karkasą mažaūgiams indoneziečiams sekėsi sunkiai. Jie paprašė mano draugo pagalbos, kadangi jis buvo aukščiausias iš visų ten buvusių vyrų. Greitai palapinės buvo surinktos ir visos moterys su vaikais persikėlė į jas.


Visą naktį buvome kaip viena šeima. Vietiniai su mumis dalijosi ant laužo keptomis bulvėmis, ryžiais, bandelėmis ir kava. Šalia sėdėjusi pagyvenusi moteris su vaiku matė, kad aš drebu iš baimės, ji glostė mane, kažką kalbėdama savo kalba. Kuo stipriau žemė pradėdavo drebėti, tuo garsiau visi pradėdavo melstis. 


Palapinių surinkimas
Foto: Asmeninis albumas

Dar niekada gyvenime taip nelaukiau saulėtekio. Norėjau, kad kuo greičiau baigtųsi ta košmariška naktis, nes 6 val. ryto mes buvom užsakę autobusą į oro uostą. Žemės virpesiai paryčiui aprimo, tai mus guodė. Nusileidome nuo kalno į miestą. Vaizdas buvo tarsi po karo.


Jau švito, vietiniai jau pamažu grįžo į savo namus, apžiūrinėjo padarytus nuostolius. Autobuso sulaukėme tik 7 val. Jis buvo pilnas turistų, norinčių važiuoti į oro uostą, tačiau bilietus į lėktuvą turėjome tik mes ir porelė iš Japonijos. Visi kiti norėjo išskristi bet kur iš šitos salos ir tikėjosi gauti bilietus oro uoste.

Vaizdai po antro žemės drebėjimo
Foto: Asmeninis albumas

Pasiekus oro uostą, pamatėme, kad tokių norinčių išskristi yra ne vienas tūkstantis. Tarp jų buvo ir sunkiai sužeistų, apibintuotų turistų, kuriuos vežiojo vežimėliuose.

Ačiū Dievui, mūsų lėktuvas nevėlavo ir mes sėkmingai išskridome. Iš užsienio žiniasklaidos sužinojome, kokius nuostolius padarė šis stipriausias 7.0 balo žemės drebėjimas Lombok salai. Virš 300 žmonių žuvusių, virš 2000 sunkiai sužeistų ir tūkstančiai sugriautų pastatų.


Jau esame Lietuvoje, bet kiekvieną dieną sekame naujienas iš ten. Sukrėtė žinia, kad po mūsų išvažiavimo buvo dar vienas stiprus žemės drebėjimas (6,4 balo).

Mūsų draugai klausia, ar po tokio išgyvenimo dar kartą išdrįsime važiuoti į Aziją. Mūsų atsakymas „taip“ juos visus šokiruoja. O mes esame įsitikinę, kad nuo Pono Likimo niekur nepabėgsi.