Į keblią situacija patekę lietuviai papasakojo savo istoriją, kaip nukeliavo į Izraelį, iš ten buvo deportuoti ir pateko į kalėjimą. Živilė į Izraelį keliaujantiems lietuviams patarė iškart po ranka turėti visų viešbučių rezervacijas, atgalinį bilietą, nes jų gali prašyti ir neišsigąsti provokuojančių klausimų.

Pasirodžius publikacijai apie iš Tel Avivo oro uosto deportuotus lietuvius į DELFI kreipėsi Izreaelio ambasadorius Lietuvoje H.E. Amir Maimon, kurio komentarą pateikiame straipsnio pabaigoje.

***


Živilės ir Roko istorija

Istorija bus ilga, kaip ir mūsų su Roku trys paros praleistos Tel Avivo kalėjime. Oficialiai vieta vadinasi Imigracijos departamentu, bet nuo tikro kalėjimo ji skiriasi tik tuo, kad ten nesutiksi kriminalinių nusikaltėlių. Viskas prasidėjo tik atskridus į Izraelį. Dar oro uoste buvome nusiųsti apklausai (įprasta procedūra turistams). Jos laukėme 4 valandas.

Interviu metu su Roku buvome išskirti ir klausinėjami po vieną: ar pirmą kartą esam Izraelyje, ką dirbame, kiek uždirbame, kiek pinigų atsivežėme, ką planuojame veikti šalyje, ar turime vietinių pažįstamų, kur apsistosime, kada išvykstame? Paprašius parodyti atgalinius bilietus negalėjome to padaryti, nes dar nebuvome atlikę registracijos į skrydį. Rokui pradėjus ieškoti telefone bilieto rezervacijos duomenų, mums buvo įteikti dokumentai, kuriuose rašoma, kad esame deportuojami iš šalies. Oficiali priežastis: ,,Prevention of illegal immigration“ (nelegalios imigracijos prevencija, - liet).

Niekas daugiau nieko neaiškino. Įsodino į grotuotą automobilį ir išvežė į kalėjimą, vadinamą migracijos departamentu. Dėl pačio deportacijos fakto nėra pikta. Išties į Izraelį keliavome kaip naivūs, išlepinti europiečiai nepadarę namų darbų. Patys kalti. Ir tegul tai bus pamoka kitiems.

Migracijos departamente buvo atimti visi mūsų daiktai. Pasus atidavėme dar oro uoste. Su savimi leido turėti tik pinigines ir cigarečių, jei rūkome. Gavome po rankšluostį, dantų šepetėlį, dantų pastos ir šampūno bei šiek tiek maisto. Visiems buvo pažadėtas skambutis į bet kurią pasaulio šalį, tad dar spėjau iš pareigūno pasiskolinti rašiklį ir užsirašyti savo ir Roko mamos telefono numerius.

Buvome informuoti, kad mūsų skrydis į Rygą yra už 3 dienų (esate siunčiami ne būtinai į savo šalį, bet ten, iš kur atvykote į Izraelį). Vėliau su Roku vėl buvome išskirti ir išsiųsti į skirtingas kameras. Aš į 9-vietę moterų. Jis į 12 vietų vyrų kamerą. Dviaukštės geležinės lovos, dvigubi grotuoti langai ir geležinės durys su mažyčiu langeliu jose. Savo lovoje radau panaudotą buvusios gyventojos rankšluostį ir sudžiūvusį batono gabalą. Kameroje buvo dušas ir tualetas, bet ten higienos sąlygos panašios kaip ir mano lovoje.

Nesileidžiant į smulkmenas, per dieną buvome išleidžiami į lauką 2 kartus. Nežinau kuriam laikui, nes laikrodžių nebuvo, veidrodžių taip pat. Todėl savo atvaizdo nemačiau 3 dienas. Negalėjau nei susišukuoti, nei persirengti. Laiką dažniausiai skaičiuodavome pagal tai kiek cigarečių vieną po kitos surūko visi kaliniai. 2-3 cigaretės. Tiek laiko du kartus per dieną praleisdavome lauke.

Maisto gaudavome 3 kartus per dieną. Dažniausiai tai būdavo sumuštiniai, bet kliuvo ir ryžių, ir spagečių, kurių skonis buvo toks tarsi jie būtų išvirti prieš pusę metų, užšaldyti ir atšildyti kelis kartus. Dauguma prižiūrėtojų buvo grubūs. Beldžiant į duris dažniausiai niekas neateidavo. Nors trečią dieną nuo nerimo ir streso man pradėjo durti širdies sritį ir aš norėjau paprašyti gydytojo apžiūros, kuris ten dirbo. Spėkite ar man kas atidarė duris.

Vieną dieną likau net be skambučio mamai. Vos paklausus, kada galėsiu paskambinti man atsakydavo, kad vėliau. Bet niekas nieko nesivargino aiškinti. Beje, antrą dieną kalėjime, mums su Roku leido gyventi atskirtoje kameroje kartu. Kai vieną vakarą atnešė sumuštinius su mėsa, mandagiai paklausėme ar yra vegetariškas pasirinkimas. Dažniausiai jie turėdavo vegetariškų opcijų. Mums šiltai buvo atsakyta, kad taip, ir paprašyta palaukti kelias minutes. Bet niekas nebeatėjo. Rokui nuo alkio jau mėlo lūpos, nes jis liko ir be pietų. Beldėme, bet niekas nebeatėjo. Jei mums būtų atsakę tiesiog ,,Ne, valgykit tai kas yra“, tikrai nebūtume spyriojęsi.

Kambaryje turėjome vienkartinių stalo įrankių, tad prie durų langelio, kaip tylią protesto formą pritvirtinome šakutę. Vėliau apgalvoję galimas pasekmes – nuėmėme. Nes niekada nežinai, ką čia gali suerzinti. 

Kitą rytą pasikeitus pareigūnų pamainai ir pasiskundus, pusryčiams gavome net po 4 vegetariškus sumuštinius ir po saldėsį! Vienas prižiūrėtojas man net padarė kavos. Buvau labai laiminga.

Užvakar su palyda 8 ryto buvome išvežti į oro uostą. Nespėjome nei nusiprausti, nei nueiti į tualetą. Buvome nuvesti į laukiamąjį. Ten porą kartų spėjau nueiti į tualetą. Niekas neinformavo, kad negalime palikti patalpos ir niekas nestabdė manęs išeinant.

Bet vos į tualetą išsiruošė Rokas, prie išėjimo jau sėdėjo kompiuteriu dirbanti moteris. Ji sakė, kad reikia palaukti kelias minutes. Palaukus ir pabandžius dar kartą, buvo liepta laukti dar. Išvarginta 3 dienų įkalinimo ir nehumaniškų laikymo sąlygų, pasakiau darbuotojai, kad mes negalime daryti į kelnes ir, kad yra pažeidžiamos mūsų žmogaus teises. Ji už tai man iškvietė apsaugą. Milžiniškas halkas mojuodamas man prieš akis antrankiais ir pirštu liepė tylėti, jei nenoriu į kalėjimą. Na, nebenorėjau, tai ir tylėjau. Nors taip iki galo ir nesupratau jų taisyklių, kurių mielai laikyčiausi, jei tik jas būtų kas nors paaiškinęs.

Vis dėl to užvakar sėkmingai grįžome namo. Pasus atgavome tik Rygos oro uoste. Patirtis pilna nerimo ir nežinomybės, bet tai buvo ir nuostabi patirtis, akistata su savimi. Todėl ir sulyginau šį patyrimą su Marinos Abramovič instituto versija. Uždaryti tarp keturių baltų sienų, be jokių asmeninių daiktų, laiko nuovokos, savo atvaizdo veidrodyje, turėjome susigalvoti sau veiklos ir išmokti būti su savimi. Išbandėm viską: jogą, miegą, meditaciją. Žaidimą ,,Atspėk žodį” žaisdavome turbūt ištisas valandas.

Po kriaukle rastas plastikinis kibiras tapo improvizuotu būgneliu. Išdainavome visas dar paauglystėje išmoktas dainas nuo lietuvių liaudies dainų iki Foje ir Cojaus. 3 dienos, atrodo, visai ne daug, bet pabandykite žiūrėti į sieną bent 15 minučių nieko neveikdami. Net neklausydami muzikos, visiškoje tyloje. Pirmą dieną gyvendama su 8 moterimis pastebėjau, kad vienai jų pavyko įsinešti rašiklį, tad pasiskolinau, kad galėčiau piešti ant ištuštinto cukraus pakelio. Ilgai šia pramoga neteko džiaugtis. Bet parsivežiau ir druskos bei pipirų, kurių kartais gaudavome prie maisto davinių. Labai simboliška.

Izreaelio ambasadorius Lietuvoje H.E. Amir Maimon (citata pašnekovo pageidavimu neredaguota):

Apmaudu matyti, kad šiandieną publikuotas „DELFI“ straipsnis parašytas remiantis tokiais principais, kurie yra atitolę nuo to, kas mūsų supratimu yra žurnalistika. Tai – visą paveikslą neapimantis, vienašališkas, bei atitinkamų institucijų paaiškinimų neturintis situacijos pateikimas apie tai, kas atvykus į Izraelį nutiko aukščiau minėtiems asmenims.

Izraelis, kaip ir Lietuva ar bet kuri kita demokratinė valstybė, turi atvykimo į šalį taisykles ir procedūras, taikomas visiems lankytojams be išimčių. Šaliai, kuri patiria ne tik saugumo iššūkius, bet ir susiduria su nelegalios imigracijos banga, labai svarbu taikyti griežtus, bet aiškius atvykimo į šalį įstatymus. Žmonės, kurie nesilaiko taisyklių, yra prašomi palikti šalį pagal „Atvykimo į Izraelį įstatymą 5712-1952“.

Kadangi interviu metu, kuriame buvo apklausti abu Lietuviai paminėti šiame straipsnyje, iškilo rimtų abejonių dėl jų vizito į Izraelį tikslo, atvykusiųjų patekimas į šalį buvo atmestas taikant minėtą įstatymą ir pagal kurį asmenys buvo apgyvendinti tam tikrose patalpos (ne kalėjime), iki jų skrydžio atgal į uostą iš kurio atvyko.

Patekimą į šalį reguliuojantys įstatymai – visame pasaulyje naudojama praktika. Kaip ir pavyzdžiui neseniai DELFI paskelbtame straipsnyje buvo aprašyta tai, jog Lietuva iš šalies išsiuntė nelegalius individus tarp kurių buvo ir Izraelio piliečių.

Nepaisant to, Izraelis labai džiaugiasi didėjančiu Lietuvos turistų skaičiumi Izraelyje, kuris ne tik gali pasiūlyti gerą orą, bet ir spalvingą šalies įvairovę.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (322)