Aš į tokius už širdies griebiančius pasisakymus reaguoju skeptiškai, bet į Isfahaną vis dėlto nuvykome.
Pagaliau keliavome naktiniu traukiniu. Traukiniams jaučiu silpnybę ir labai laukiu kelionių jais. Naktinio traukinio Teheranas–Esfahanas bilietas kainavo kelis eurus šešiaviečiame kupė. Pasitarę nupirkome ir likusias dvi vietas, kad mūsų kupė nešmirinėtų nepažįstamieji.
Mums nėra nemaloni iraniečių draugija, bet norėjome, kad merginos galėtų nusiimti skaras ir jaustis patogiai. Buvau skaitęs, kad Irano traukiniuose yra skirtingos moterų ir vyrų kupė, tačiau mums pardavė bilietus kartu be papildomų klausimų ir vedybinių dokumentų patikrinimo. Turbūt pagalvojo, kad čia užsieniečiai, jie ir taip ištvirkę, jiems mus gerai bet kaip.
Kelionė traukiniu buvo sklandi ir maloni, tad ankstų ir visai nešiltą rytą išlipame Isfahane. Dėl tos šilumos tai gerokai apsišovėme. Nors buvo balandžio vidurys, čia tik šiek tiek šilčiau nei Lietuvoje, ir mūsų apranga neatitiko oro sąlygų. Apsivilkę viską, ką turėjom, šiaip taip laikėmės, tačiau jautėme, kad iki peršalimo – vienas žingsnis. Pavydžiu moterims, kurioms su skaromis šilta ir gera.
Beje, mūsiškės taip priprato prie skarų, kad jei ne balti veideliai, atrodytų kaip tikros iranietės.
Anksčiau minėjau, kaip madingai Teherane rengiasi iranietės moterys. O vyrukai rengiasi dar prašmatniau ir atrodo kaip filmų žvaigždės. Gerai, kad jų niekas iš šalies neišleidžia, nes mamyčiukai italai būtų bematant nukarūnuoti ir pasijutę vidutinybėmis, iš sielvarto dar giliau lįstų po mamos sijonu.
Neabejotinai senoji Persijos sostinė Isfahanas yra įspūdingas miestas, sutelkęs daugybę persiškojo palikimo. Dėl paties gražiausio ginčyčiausi. Man gražiausias yra Jazdas, kuris mūsų dar laukia. Isfahanas judresnis, triukšmingesnis, labiau išpuoselėtas ir labiau turistinis. Žymiausias jo turistinis objektas yra Imamo aikštė.
Ją supa mečetės, Al Qapu rūmai, kur galima užlipti ir iš viršaus pažvelgti į Imamo aikštę, bei kiti rinktiniai Persijos pastatai. Jų viduje yra parduotuvėlės suvenyrų maniakams. Aikštė – antroji pagal plotą pasaulyje, nusileidžianti tik Tiananmenio aikštei Pekine.
Isfahanas gražus savo parkais. Juose stovi išpuoselėti rūmai, kuriuose įrengti muziejai. Parkuose tokia tvarka ir švara, kad širdis dainuoja. Žydi įvairios gėlės ir niekas jų nevagia. Žmonės elgiasi civilizuotai, nesispjaudo, nemėto nuorūkų, negeria alaus, negliaudo saulėgrąžų ir nesikeikia rusiškai.
Vakare turėjome dar vieną iranietišką ritualą – dizzy sriubos valgymą. Paklausėme atsitiktinai sutiktų vaikinų gatvėje, kur rasti jų išgirtosios sriubos, ir jie tapo mūsų vakaro draugais bei gidais. Nuvedė į restoraną, pavalgydino, už mus sumokėjo. „Jūs mūsų svečiai“, – tarė ir net namo palydėjo, nors ši paslauga jau atrodė ne tik nebūtina, bet ir keistoka. Vis dėlto vakarėlis taip ir pasibaigė.
Sriubos valgymas yra specialus ritualas. Nusunkiamas skystis, mėsa sugrūdama specialiu grūstuvu, tada viskas sumaišoma, duona suplėšoma ir įmetama į tą masę ir darsyk viskas sumaišoma. Pasidaro toks marmalas, kurį jie tepa ant lavašo ir valgo. Nelabai man skanu buvo. Bijojau, kad nesustreikuotų skrandis, kaip buvo po vietinio maisto bandymų Sirijoje, bet šįkart viskas baigėsi gerai.
Susirasti Irane draugų taip pat lengva, kaip apsipilti geriant gulomis. Daryti nieko nereikia, jie patys prie jūsų prieis. Jei jau mes keturiese radome draugų, tai ką jau kalbėti apie vienišą keliautoją. O jei tas keliautojas dar ir mergina...
Iraniečiai labai mėgsta fotografuotis. Vaikščiojome vieną vakarą upės pakrante tame pačiame Isfahane ir šnekėjome su ką tik sutiktu iraniečiu, mokančiu vos kelis žodžius angliškai. Kai pagaliau pavyko juo nusikratyti ir kiek paėjėti, pamatėme, kad jis parlekia atgal kaip išprotėjęs. Galvojome, gal kokia diversija, bet, pasirodo, tiek šnekėjo su mumis, kad net pamiršo nusifotografuoti. Būtų turbūt visą gyvenimą krimtęsis ir keikęs savo žioplumą. Būtina nusifotografavimo sąlyga – apsikabinimas.
Viešbutyje – vėl ta pati istorija. Radiatorius plieskia nenusakomu karščiu, nors lauke – pavasarinis oras. Pas mus panašiai plieskia, kai kieme minus dvidešimt. Nepadeda net atidarytas langas. Miegoti beprotiškai tvanku, atsikėlus skauda galvą.
Dar vienas Isfahano traukos objektas – miesto pakraštyje esantys Manar Jomban judantys minaretai. Šių drebančių minaretų esmė tokia, kad kartą per valandą į vieną iš jų įlipa iranietis, įsikimba į rankenas ir pradeda smarkiai kratytis. Taip išjudina minaretą – tarp jo ir pagrindinio pastato, ant kurio minaretas stovi, yra oro tarpas, leidžiantis minaretui vibruoti. Tada nuo vibracijos pradeda vibruoti ir antras minaretas. Stebuklas įvyksta, žiūrovai patenkinti.
Turistų nedaug, tačiau jau daugiau nei Teherane. Prie dar vieno perliuko – senamiestyje esančios Jameh mečetės – sutinkame kelias olandes. Viena taip nudžiunga, kad mes esame iš Lietuvos, jog net pagalvojau, kad ir ji iš Lietuvos. Pasitikslinau, bet sakė, kad ne. Iš Olandijos vis dėlto.
Kadangi į mečetės kiemą įsiveržiame maldos metu, tai mus be ceremonijų išvaro iš ten. Pasijuntame baisiai įžeisti, nes jau išlepome ir pripratome prie dėmesio.
Be tiltų per Zajandės upę Isfahanas netektų bent dalį savo žavesio. Ji yra puošmena. Iš viso yra vienuolika tiltų, tačiau šeši nauji. Pats populiariausias – 33 Arkų tiltas. Jis skirtas tik pėstiesiems. Yra ir dar keli vienas už kitą įspūdingesni tiltai, ir tik skonio reikalas, kuris gražiausias.
Juos galima pamatyti vaikštant krantine, kuri gražiai sutvarkyta abiejuose upės krantuose. Visus tiltus apvaikščioti nerealu, nes jie sustatyti po visą miestą, tačiau seniausi yra centrinėje miesto dalyje. Naktį jie būna labai gražiai apšviesti, todėl atrodo dar gražiau nei dieną.
Bet yra vienas ypač koktus reikalas, visiškai sužlugdantis gerą miesto įspūdį. Tiek žiurkių, kiek gyvena upės pakrantėje, aš nesu matęs per visą savo gyvenimą, o jos čia visos vienoje vietoje. Jos kaip voveraitės Niujorko centriniame parke, zuja visur ir nė kiek nesislepia nuo žmogaus. Nežinau šlykštesnio gyvūno už žiurkę ir baisiai jų bijau. Kai aplink daug žmonių, tai dar jaučiuosi kaip tikras vyras, tačiau jei uždaroje patalpoje susidurčiau su žiurke, klykdamas moterišku balsu šokčiau ant stalo, su dar prieš šuolį pridirbtomis kelnėmis.
Įsivaizduokite, vaikštau sau smagiai Zajandės upės krantine grožėdamasis tiltais ir įsivaizduodamas senąją Persiją, kai beveik per kojas perbėga dvi žiurkės ir puola į vandenį. Prausiasi. Net dabar nupurto prisiminus. O jei maudydamasis pats sutiktum vieną, plaukiojančią vandeny?
Žmonių pakrantėje vakarais daug daugiau nei žiurkių. Dėl žiurkių jie nesijaudina. Nes jos jiems turbūt tas pats kaip mums žvirbliai. Ir visi žiūri į mus. Tarsi būtume ateiviai iš kosmoso. Bet visi mandagūs, šypsosi, sveikinasi. Jokio priešiškumo. Saugumas bet kuriuo paros metu Zajandės pakrantėje užsieniečiui, o ir turbūt visame Isfahane – garantuotas. Ir kaip jis gali toks nebūti, kai visi tave stebi.
Net ir atsiradus potencialiam piktadariui, jis nieko negalės tau padaryti, nes visi matys ir jį.
Tokie tad įspūdžiai iš senosios Persijos sostinės. Gražu, bet tos žiurkės niekaip neišeina iš galvos net dabar. Ir ne taip gražu kaip Jazde, į kurį mes keliausime.
