Greitkeliai Irane idealūs. Važiuoji tarsi JAV ir vargo nematai. Kas kažkiek kilometrų stovi mokesčių už kelius kioskai, kur įmeti kelis centus ir važiuoji toliau. Taip pat gali įmesti centų į aukų dėžutes, kurių Irane – ant kiekvieno kampo. Kelio ženklai persų ir anglų kalbomis, todėl gaudytis nesunku.
Šešios valandos kelio ir prieš mus atsiveria vienas didžiausių ir judriausių pasaulio miestų. Kuo arčiau Teherano, tuo intensyvesnis eismas, nors jau vidurnaktis. Gerai, kad atvažiavome tokiu laiku, tai bent per miestą galima greičiau judėti.
Teheranas ženkliai skiriasi nuo Tebrizo. Tai daug modernesnis, turtingų iraniečių pilnas miestas. Čia žmonės laisvesni savo poelgiais ir mintimis. Pavyzdžiui, moterys. Jos privalo dėvėti skaras, bet jaunos moterys savo skareles užsiriša taip minimaliai ir stilingai, kad šios labiau išryškiną jų grožį nei ką nors paslepia. Beveik visos jos veidą puošia madingais akiniais nuo saulės ir atrodo, kaip ką tik nužengusios nuo madų žurnalo viršelio. Manau, taip elgiasi tik netekėjusios moterys, nes yra ir labai daug panašių į vaikščiojančius maišus. Šios veikiausiai yra ištekėjusios. Gal skambės keistai, bet akis paganyti į moteris Teherane tikrai galima.
Beje, iraniečių ir pirmiausia Teherano moterų tarpe labai populiarios plastinės nosies operacijos. Pats mačiau daug merginų vaikščiojančių užsiklijavusias nosis pleistrais. Kai juos nusiims – turės gražias mažas nosytes.
Teherane apsistojome pas dar vieną interneto draugą. Šį kartą tai viengungio interneto dizainerio butas. Skirtingai nuo Karimo šeimos namo, butas kaip ir dera sostinei, įrengtas skoningai ir labai europietiškai.
Tik įžengus šeimininkas pareiškė, kad moterys gali skaras mesti lauk, nes jis nepritariąs šitam absurdui. Pradžia atrodė nebloga, bet paskui reikalai tik prastėjo. Skirtingai nei dauguma iraniečių, jis turi pasą, daug keliauja ir šiaip matyti, kad vakarietiškos vertybės jam daug artimesnės nei iranietiškos. Gal dėl to pernelyg draugiškumu nespindėjo ir net atrodė, kad nėra labai patenkintas, kad mes ant jo galvos užkritome. Turbūt net nesimeldžia, bedievis tas, pagalvojau. Net buvo minčių apskųsti jį dorovės policijai.
Numetė jis mums tris čiužinius ir dvi antklodes – pasidalinkit. O mes tai penkiese, nes su savimi atsivežėme ir Ali. Kažkaip išsitenkam su tais jo patogumais.
Mūsų ir taip prasta nuomonė apie jį dar labiau sugedo iš ryto, kai Vytas už spintos pamatė krūvą apklotų. Ot, senas ožys, galvojom, mes naktį dantimis kalenome iš šalčio, o pas jį apklotai spintoje į rietuves sukrauti. Neleido naudotis ir dušu. Pasistengėme greičiau išeiti, nes darėsi sunku apsimesti draugiškais. Aš suprantu, kad jei svečių nepageidauji, galima tiesiog jų nepriimti, bet jei jau priimi, tai bent kažkiek pažiūrėk kaip jie laikosi.
Atsisveikiname vis dėlto draugiškai ir ponas mums surašo detalų dienos planą Teherane, kad nesiblaškytume ir nešvaistytume laiko.
Teheranas nėra populiariausia lankytina vieta Irane. Tai tiesiog didžiausias, moderniausias ir turtingiausias Irano miestas. Jis yra chroniškai perkrautas, chaotiškas, kamuojamas nuolatinių spūsčių ir didelio užterštumo. Vairuotojai sako, kad jei sugebi vairuoti Teherane, neturėsi problemų niekur kitur pasaulyje.
Kadangi Teheranas yra kalno papėdėje, tai visas miesto reljefas yra nedidelė nuokalnė. Tai gražiai išryškėja pavasarį, kai kalnuose tirpstant sniegui, tirpsmo vanduo per visą miestą teka žemyn, specialiai tam įrengtais grioveliais, skiriančiais gatves ir šaligatvius. Jie yra tarsi mažyčiai sraunūs upeliukai. Vaikštant gatvėmis nuolat girdimas vandens čiurlenimas, todėl visada norisi į tualetą.
Tik atsidūrus Teherane galima pasijusti našlaičiu, nes nežinai net kaip pereiti gatvę. Galybė automobilių juda nenutrūkstamu srautu, o pėsčiųjų perėjos yra beveik neegzistuojančios. Aišku, darėm kaip ir visi, įsikabinome į parankę kažkokiam vyrui ir ėjom su juo. Buvo šioks toks šokas pradžioje, bet pripratome greičiau nei patys tikėjomės ir netrukus jau kirtome gatves kaip patyrę vietiniai.
Metro yra patogiausias ir greičiausias keliavimo būdas mieste. Kadangi keliautojų milijonai, jo tinklas labai aktyviai plečiamas, dabar vos ne kasmet pastatoma po naują metro liniją.
Linksmiausia buvo naudotis miesto autobusais. Jie kelia galvos skausmą, nes labai sunku suvokti, kur jie važiuoja. Pradžioje ėmė pyktis, paskui juokas ir galiausiai tiesiog sėsdavome į bet kurį ir stebėdavome, kur jis juda. Pavažiuoji į reikiamą pusę ir kai pamatai, kad autobusas nusuka į šoną, tada išlipi ir nueini sumokėti vairuotojui pro priekines duris. Bilietas toks pigus, kad jei nenueini susimokėti, niekas į tai nekreipia dėmesio.
Autobusas perskirtas per pusę vyrams ir moterims. Moterys gali eiti į vyrų sekciją, o vyrai į moterų – negali. Mūsų moteriškės pradžioje jautėsi nedrąsios, ėjo kartu su mumis, po to išdrąsėjo, pradėjo žiūrėti, kur joms laisviau, ten ir eidavo. Dėl to vieną kartą su Vytautu patyrėme piktdžiugos antplūdį, kai jos įlipo į moterų sekciją ir neradusios kur atsisėsti, ilgą kelionę kentėjo stovėdamos, o mes vyrų skyrelyje patogiai sėdėjome. Kai išlipome net truputį gaila pasidarė mūsų nuvargusių moteriškių. Gailestis truko trumpai, kol piktosios raganos burnų nepravėrė.
Bet su vyrais važiuoti įdomiau. Jie smalsūs, daug kalbina, bendrauja. Sykį autobusas pasuko ne ten kur mums reikia ir pakliuvo į visiškai nejudančią spūstį. Sugaišome valandą tiesiog važiuodami vieną stotelę, kad galėtume išlipti ir pėsčiomis grįžti atgal. Per tą valandą buvome prašomi fotografuotis, susiradome draugų, kurių vienas taip susigraudino mūsų draugyste, kad išlipo kartu su mumis ir netgi padovanojo stručio kiaušinį, kurį vežė namo dovanų žmonai. Buvo pasiryžęs net važiuoti su mumis iki stoties, bet atkalbėjome. Važiuok tu namo pas žmoną, sakėm, o tai per mus velnių gausi namie. Vyrukai, net konkuruodavo norėdami su mumis pabendrauti.
Iš įdomesnių Teherano objektų išsiskiria Azadi bokštas. Jis atrodo tarsi moderni triumfo arka. Prie jo įvyko ir 1979 m. Irano revoliucija, modernųjį Iraną pakeitusi islamistų valdoma valstybe.
Ajatolos Chomeini mauzoliejus yra atokiau nuo miesto centro, tačiau nuvykti ten privaloma. Prie jo galima privažiuoti metro. Tai įspūdingo dydžio šventovė su parku. Ajatola Chomeini yra Irano revoliucijos tėvas, šalyje vadinamas tiesiog Vadovu.
Kiekvienais metais visame Irane vasario 1 d. 9.33 val. kaukiančios sirenos primena tą momentą, kai Irano žemėje nusileido iš emigracijos Paryžiuje Chomeini parskraidinęs lėktuvas. Tada gyvenimas šalyje kelioms minutėms sustoja. Tuo tarpu priėjus prie pat sarkofago, daugelis iraniečių verkia pasisriūbaudami.
Vienas iš malonesnių užsiėmimų tokiuose parkuose, aišku, yra prigulti ant žolytės ir pailsėti. Aš priguliau pirmas, o Vytas jausdamasis gudresniu, puolė prie žalesnės žolės lopinėlio. Tik nepastebėjo, kad ta žolytė žalesnė tik dėl to, nes buvo gausiai perlaistyta ir vanduo sunkėsi kaip pelkėje. Prisėmė skandaliukus, peršlapo kojinaites. O aš gulėjau ir šaipiausi.
