XIX amžiaus pabaigoje Daravis buvo retai apgyvendintas Indijos kaimas, kuriame gyveno žvejai. 1882 metais britų kolonijiniu laikotarpiu čia atsirado lūšnynai ir jie sparčiai augo dėl įvairių aplinką teršiančių pramonės šakų išvarymo iš Mumbajaus centro.
Per tuos metus iš Indijos kaimų į Mumbajų ieškoti geresnės ateities atvyko milijonai gyventojų, o dalis jų apsigyveno Daravyje. Dėl to susiformavo tiesiog neįtikėtina vietos gyventojų religinė, kultūrinė ir kalbų įvairovė.
Šiomis dienoms Daravis yra vienas didžiausių lūšnynų pasaulyje – čia gyvena iki milijono gyventojų. Dėl menko vyriausybės reguliavimo jis tapo verslininkų veiklos ir neįtikėtinai pigios darbo jėgos centru. Paskaičiuota, kad Daravio metinė apyvarta siekia apie milijardą JAV dolerių, o didžioji dalis čia pagamintų prekių eksportuojamos į užsienį.
XX amžiuje Daravis sulaukė milžiniško susidomėjimo dėl reklamos, kurią jam padarė tokie filmai kaip „Lūšnynų milijonierius“ („Slumdog Millionaire“), ir tokios knygos kaip „Šantaramas“ („Shantaram“).
Kalbant apie mane, nesu koks nors mokslininkas ar tyrėjas. Tiesiog norėjau daugiau sužinoti apie gyvenimą Mumbajaus lūšnynuose. Žinojau, kad ši patirtis atvers man akis, tačiau net nenujaučiau, kaip plačiai.
Pirmoji pažintis su lūšnynu
Praėjo beveik dveji metai nuo tada, kai paskutinį kartą mačiau savo draugą Praveeną, todėl man buvo neįtikėtinai malonu jį vėl susitikti. Kai susitikome, iškart puolėme tyrinėti lūšnynų ir patraukėme į vieną didžiausių Daravio turgų, kuriame buvo sausakimša žmonių. Neatrodė, kad visi maisto prekystaliai tinkamai išvalyti, tačiau vietiniai tvirtino, kad visi produktai švieži.
Vėliau vaikštinėjome po kitas Daravio vietas, įveikėme tuziną siaurų takų. Visur buvo pilna žmonių. Po kelių lūšnyne praleistų valandų paklausiau Praveeno, ar galėčiau kažkur pasinaudoti tualetu. Jis atsakė: „Jokių problemų, seni!“ Ir mes padarėme tai čia pat.
Paaiškėjo, kad tądien kai atvykau, Daravyje buvo švenčiame visoje Indijoje svarbi šventė pavadinimu „Guru Purnima“. Tai dvasiniams ir akademiniams mokytojams skirta indų šventė, kurios metu jų mokiniai jiems reiškia pagarbą ir dėkingumą.
Praveenas atvedė mane į palapinę, kurioje visi reiškė pagarbą jo dvasiniam mokytojui Saraswati. Tvyrojo išties šventinė atmosferą, visi galėjo kiek nori nemokamai valgyti. Aš taip pat negalėjau tam atsispirti! Visi buvo sužavėti mano buvimu, todėl netrukus atsidūriau ant scenos – tai buvo gana unikali patirtis.
Galiausiai išėjome į gatves ir kelias valandas vaikštinėjome po lūšnynus. Vėlų vakarą Praveenas atvedė mane į vietą, kuri ateinančias penkias dienas tapo mano namais.
Kelionė laiku
Nusiprausę duše, mes greitai papusryčiavome ir toliau leidomės tyrinėti Daravio. Praveenas norėjo man parodyti vienintelę neurbanizuotą lūšnynų vietą, tad mes pasiekėme Daravio kraštą ir įlipome į jo draugo plaustą.
Po kelių minučių mes išties pasiekėme nedidelį žvejų kaimelį, kur susitikome su kitais Praveeno draugais. Neilgai trukus supratau, kodėl ši vieta tokia svarbi Praveenui ir jo draugams – tai buvo vienintelė galimybė pabėgti nuo Daravio šurmulio.
Tai nebuvo pati švariausia vieta, tačiau neatrodė, kad vaikinams tai rūpėtų – jie mėgavosi čia leidžiamu laiku. Apsilankymas čia priminė kelionę laiku šimtus metų atgal, į XIX amžiaus pabaigą, kai Daravis tebuvo grupelė nedidelių žvejų kaimų.
Vos už kelių šimtų metrų aš buvau sugrąžintas į XXI amžių ir stebėjausi sunkiai suvokiamu kontrastu tarp žvejų kaimelio, lūšnynų ir aukščiausios klasės biurų pastatų. Visa tai buvo taip arti ir tuo pačiu metu taip toli.
Pasivaikšiojimas stogais
Nuo tada keldavausi anksti rytais, atsigaivindavau po dušu, kažką užkrimsdavau ir visą dieną praleisdavau tyrinėdamas. Tomis trumpomis dienomis mes ėjome visur: pradedant vaikų žaidimų aikštelėmis ir baigiant dirbtuvėmis, kur dirbo Praveeno draugai. Įveikėme daug judrių sankryžų ir pabuvojome daugybėje kitų vietų!
Keletą kartų pasiskolinau savo draugo motorinį dviratį ir aplankiau kelis netoliese esančius lūšnynus. Vieni neatrodė gerai, o kiti nustebino neįtikėtinais vaizdais. To nesitikėjau, tačiau kai kurie lūšnynai buvo tokie švarūs, kad net nepriminė lūšnynų!
Taip pat apsilankėme keliose vietose, kurias valdžia pavertė tikrais daugiabučiais. Vieną iš tų dienų Praveenas užsiminė, kad galėtume užlipti ant stogo. Iš pradžių atrodė keista vidury dienos užlipti ant žmonių stogų, tačiau Praveenas patikino mane, „Nesijaudink!“, ir mes užsiropštėme.
Paskutinę dieną Daravyje ryte mudu su Praveenu susirungėme, kuris geriau šoka, o paskui patraukėme į vietos traukinių stotį pasižiūrėti, kaip milijonai žmonių iš lūšnynų keliauja į darbą kitose Mumbajaus vietose.
Kirpausi vietoje, kuri gal ir atrodo kitaip nei mano idealioji vyrų kirpykla, tačiau tas vaikinas dirbo išties profesionaliai! Net nepastebėjau kaip švariai jis mane nuskuto!
Penkios dienos, kurias gyvenau Mumbajaus lūšnynuose, atvėrė mano akis taip, kaip negalėjau net įsivaizduoti. Daug laiko praleidau su vietos gyventojais, absoliučiai pakeitusiais mano požiūrį į jų gyvenimą čia.
Matote, kaip dauguma pašaliečių, turėjau labai iškreiptą nuomonę apie lūšnynų žmones. Užaugome girdėdami istorijas apie juos, mirštančius gatvėse, neskaitančius ir nerašančius, apie vaikus, miegančius mėsėdžių žiurkių apsuptyje, ir taip toliau.
Žinoma, čia yra daugybė problemų, kurias reikia spręsti, ypač kalbant apie higieną. Pavyzdžiui, sakoma, kad Daravyje tūkstančiui žmonių tenka vienas tualetas. Be to, gyvuliai paprastai gyvena tame pačiame kvartale kaip ir žmonės, o žinant faktą, kad vietos vandens šaltiniai neturi valymo įrenginių, tai kartais sukelia užkrečiamų ligų protrūkį.
Žinoma, aš jokiu būdu nepretenduoju į visų gyvenimo lūšnyne subtilybių žinovus. Vis dėlto, lūšnynų gyventojai yra tokie pat žmonės kaip ir visur. Jie turi savo svajones, tikslus, karjeras, mintis ir emocijas. Jie niekuo nesiskiria nuo mūsų visų.
Sakoma, kad Daravis yra versliausia vieta pasaulyje. Panašu, kad tai tiesa. Dauguma žmonių, su kuriais susitikau, turėjo kažką savo: vieni vadovavo savoms dirbtuvėms ar nedideliems fabrikėliams, kiti turėjo nuosavus restoranus, parduotuves ar maisto prekystalius. Ir ne tik tai. Daugybė lūšnynų gyventojų iš tikrųjų dirbo tuose dideliuose biurų pastatuose įvairiose technologijų ar finansų bendrovėse ir, taupydami pinigus gyveno lūšnynuose, nes būsto nuoma Mumbajuje neįtikėtinai brangi.
Išgirdau ir kelias stulbinančias sėkmės istorijas. Kad ir mano gero draugo Shailesho. Jis gimė ir užaugo Daravyje, sulaukęs dvidešimt dvejų pradėjo savo internetinį verslą. Po kelių metų verslas įsibėgėjo ir dabar Shaileshas vadovauja šešiaženkliam interneto verslui, jam pilnu etatu dirba dvylika žmonių, kartkartėmis jis vyksta atostogų ir išlaiko visą savo šeimą.
Tad visai nesvarbu, iš kur esi kilęs. Visi esame lygūs. Vieni gimėme su auksiniais šaukštais burnose, kiti – be jų. Bet tai nieko nereiškia. Svarbiausia – mūsų laimės siekis, mūsų geraširdiškumas kitiems ir mūsų sugebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių, kuriose esame, išspausti iš jų viską, kas įmanoma.
