O kas dar? Dar galima pasiskaityti ką nors interneto platybėse arba kokį laisvą sekmadienio rytą atsitiktinai pamatyti per televiziją dokumentinį filmą apie salų gamtą ar viduramžių piratus. Todėl palankiai susiklosčius aplinkybėms nepraleidome progos nuvykti į vieną tokių paslaptingų valstybių-salų Ramiojo vandenyno vakariniame pakraštyje – Palau.
Skrydis iš Seulo iki Kororo – didžiausio ir, galima sakyti, vienintelio Palau Respublikos miesto, tetrunka 5 valandas. Iš Vilniaus per tiek laiko poilsiautojai nuskrenda į Egipto ar Kanarų kurortus. Taigi skrydžio laikas atrodė visai „padorus“, o ir kaina „nesikandžiojo“. Po šaltos ir vis niekaip, kaip ir Lietuvoje, nesibaigiančios žiemos Pietų Korėjoje, norėjosi ten, kur bent kiek drungniau...
Vidury nakties nusileidus vieninteliame archipelago oro uoste ir atsivėrus lėktuvo durims, tikrai pajutome, kad čia bus gerokai labiau drungna: tropikų karštis niekur nedingsta ir nakčia – dienos ir nakties oro temperatūra skiriasi vos keliais laipsneliais. Dieną ji visada, kaip kokiam priepirty, nesunkiai perkopia 30, o naktį nenukrinta žemiau 26-27 laipsnių.
Daugumos pasaulio valstybių piliečiams išankstinės vizos į Palau nereikalingos. Įžengus į nedidelį oro uostą visiems atvykėliams, kaip įprasta beveik bet kur, tenka praeiti imigracijos ir muitinės procedūras. Kad galėtum žengti pro pasienio pareigūną privaloma pateikti atgalinį bilietą ar kitą įrodymą, kad neužsibūsi čia be leidimo, kitaip – vizos (ir vizito) nebus. Apie tai buvome įspėti dar Pietų Korėjoje, kur oro uoste mums iš karto išspausdino atgalinius įlaipinimo pasus (Boarding pass). Jie labai pravertė, nes mikliai išsklaidė rūstaus Palau pareigūno abejones dėl galimo atvykėlių neteisėto užsibuvimo. Įsitikinęs, kad jo šalyje ilgai neužtruksime imigracijos institucijos pareigūnas į pasą per visą jo puslapį įspaudžia... priesaiką, kurią privaloma patvirtinti savo parašu (jam numatyta ir tuščia eilutė teksto apačioje).
Pasirašydami, be kitų dalykų, Palau vaikams pasižadėjome jų nuostabioje gimtinėje neimti nieko, kas neduodama ir palikti tik pėdsakus, kuriuos lengvai nuplaus jūros bangos. Priesaika gali būti įspausta net keliomis kalbomis. Dirstelėjęs į pasą ir atvykusiojo veidą čiabuvis ima kinišką, japonišką ar anglišką atspaudo variantą – neprisiekęs neišsisuks niekas.
Praėjus visas patikras mus pasitinka viešbučio, kuriame apsistosime, vairuotojas. Žmogus neskubėdamas vairuoja savo vienatūrį naktiniu keliu. Vientisa kolona juda ir kitus atvykusius susirinkusios transporto priemonės. Niekas nieko nelenkia, niekas neskuba, visi rieda labai saugiu greičiu.
Kaip minėta, Kororas – didžiausias Palau miestas (ne sostinė – apie ją kitą kartą), esantis bendravardėje saloje. Jame gyvena pusė visos valstybės gyventojų, tai yra „net“ daugiau kaip 10 tūkstančių – panašiai, kaip ką tik pasaulio atrastuose Prienuose. Pirmą kartą gyvenime kertant skersai šį respublikos „didmiestį“, nors ir naktis, į akis krinta ryški automobilizacija: prie kiekvieno, net ir menkiausio namelio ilsisi du, trys ar dar daugiau automobilių. Tokiai nedidelei bendruomenei, apribotai menkame vandenyno apsuptame žemės lopinėlyje gal ir daugoka? Bet tai tik atvykėliui atrodo keista. Vėliau vietiniai patikino, kad eiti pėsčiomis neverta, jei galima nuvažiuoti automobiliu.
Nakties likutį bandome miegoti, o ryte pabundame beveik kalendami dantimis: oro kondicionierius veikia nepriekaištingai. Išjungiame jį ir atsidarome langą – reikia pasišildyti. Iš lauko tvoskia drėgnas karštis, šiandien šiame vandenyno pakraštyje lietinga diena, tad nevyksime nardyti jūroje, o bandysime išsinuomoti automobilį ir susipažinti su vairavimo ypatumais Kororo ir Babeldaobo salose (šios dvi ir dar kelios didžiausios archipelago salos sujungtos tiltais ar estakadomis). Bet pradžioje pasižvalgysime po apylinkes.
Kororą nuo vieno iki kito galo kerta vienintelė gatvė, kuri taip ir vadinasi – Pagrindinė gatvė (Main St). Nuo jos atsišakoja dauguma kitų miestelio gatvių ir akligatvių. Tai va, šioje pagrindinėje Pagrindinėje gatvėje išvydome nenutrūkstamą transporto srautą! Atrodė, kad visi Palau gyventojai ir šalies svečiai išsiruošė pasivažinėti ja pirmyn – atgal. Šaligatvių, beje, šioje šalyje taip pat beveik nėra. Vaizdas gatvėje nesikeitė nuo ryto iki pat vėlaus vakaro, nuo pirmadienio iki sekmadienio ir tik vėlai naktimis Pagrindinė ištuštėdavo. Vienoje jos atkarpoje vyko po gatve pakloto vamzdyno remontas ir judėjimas vyko tik viena iš dviejų esamų juostų. Šioje vietoje į abi puses nuolat formavosi grūstys. Eismą reguliavo du „gyvi šviesoforai“ – darbininkai su lentelėmis, kurių vienoje pusėje buvo užrašas „STOP“, kitoje – „GO“ (t. y. – „judėk“). Kadangi reguliuotojai dėl gatvės vingio nematė vienas kito, kurią lentelės pusę atsukti atvažiuojantiesiems derindavo radijo ryšiu.
Vienintelis pastebėtas visuomeninis transportas salose buvo taksi automobiliai, kurių vairuotojai aikštelėje maždaug ties Kororo viduriu laukdami retų klientų snausdavo per šoninį langą iškišę basas kojas. Dar viena visuomeninio transporto rūšis – geltonieji mokykliniai autobusai išrikiuoti vienoje didžiausio miesto aikštelių. Visos kitos transporto priemonės galinčios gabenti bent dešimtį keleivių priklauso firmoms organizuojančioms išvykas šalies svečiams.
Šioje vietoje reikėtų papasakoti apie dar vieną Palau eismo ypatumą. Eismas šioje šalyje vyksta mums įprasta dešine kelio puse. Logiška, kad vairuotojo vieta turėtų būti kairėje. Tačiau realybė čia kitokia: tik viena iš dešimties, o gal ir iš dvidešimties mašinų, riedanti Palau turi „teisingą“ vairą. Tai tik pačios naujausios arba brangiausios mašinos, policijos automobiliai ir visi mokykliniai autobusai, nors dauguma jų pagaminti nemažiau kaip prieš dešimtmetį ar dar seniau. Priežastis paprasta – dauguma automobilių yra naudoti, iš Japonijos atplukdyti, kaip pasakytų tūlas tautietis, laužai ar kledarai. Lietuvoje buvo daug iečių sulaužyta, kol valstybė nustatė tvarką, kaip turėtų būti registruojamos transporto priemonės su dešiniu vairu. Čia, panašu, viską nulemia geografija ir kainos. Naudoti japoniški, iki dešimties metų automobiliai gana pigūs. Eilės jų laukia savo pirkėjų Kororo aikštelėse netoli prieplaukų.
Automobilių nuoma šioje šalyje gana paprasta. Yra čia ir gerai žinomų pasaulinių nuomos kompanijų atstovai (derinantys darbą su parduotuvės apsauga) ir nedidelės vietinės „vieno asmens“ įmonėlės turinčios vos po kelis nuomojamus automobilius. Su tokiu vyruku, pasiūlytu viešbučio darbuotojų, emigrantu iš Bangladešo, susitikome ir mes: porai dienų gana nebrangiai išsinuomojom vidutinės klasės Honda Inspire automobilį, kuriuo per dvi dienas du kartus apvažiavę didžiausias Babeldaobo ir Kororo salas „prisukome“ vos 300 kilometrų. Savininkui nerūpėjo nei tai, kad neturime tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, nei vairavimo stažas, nei tai, kuris iš mūsų vairuos. Į sutartį buvo įrašytas tik lietuviškas ES vairuotojo pažymėjimo numeris ir sumokėtas 200 dolerių užstatas, po nuomos tomis pačiomis kupiūromis grįžęs atgal į piniginę.
Išklausėm paaiškinimus, apie tai, kad galimų apdaužymų remontas bus padengiamas per pusę su savininku ir voilà – važiuojam. Deja, nepataikėm, išsinuomoti to vieno iš dešimties su „teisingu“ vairu. Ką gi, tai irgi nuotykis. Ne kartą teko važinėti keliais, kuriuose eismas organizuotas kaire kelio puse. Tačiau tai pirmas kartas, kai tenka ne tik važiuoti dešine kelio puse, bet ir kai vairuotojo vieta dešinėje automobilio pusėje, maža to – didžioji dauguma kitų transporto priemonių taip pat tokios pačios, nors visa infrastruktūra keliuose tam nepritaikyta.
Bet tai dar ne visos važiavimo Palau Respublikos keliais „įdomybės“. Palau ilgus metus buvo administruojama Jungtinių Amerikos Valstijų. Ir šiuo metu su JAV salas sieja laisvos asociacijos sutartis, vienintelė cirkuliuojanti valiuta – JAV doleris, tik du pašto kodus teturinti šalis integruota į JAV pašto sistemą. JAV įtaka atsispindi ir kelio ženkluose: dauguma jų, jei taip galima pasakyti, – žodiniai. Tai yra kelio ženkluose ne „paveikslėlis“ o tekstas su įspėjimu ar instrukcija. Pavyzdžiui „lenkti atsargiai“ (pass carefully), siauras tiltas (narrow bridge) ir t. t. Maža to, greičio apribojimas rašomas myliomis (mph), o automobilių spidometruose šviečia kilometrai, todėl visi nuolat tik labai apytiksliai žino savo greitį.
Visus išvažiuojančius iš Kororo rimtu žvilgsniu palydi du nesmulkūs policininkai, kurių fotografija su prisakymu vairuoti atidžiai, nes bet kuris gali tapti statistika, puikuojasi pakelėje. Beje maksimalus leistinas greitis Palau – 30 mylių per valandą, kas maždaug atitinka 48 km/val. (mieste – 15 myl/val.). Matyt, tai reikalinga tam, kad piliečiai vienu greičio pedalo spustelėjimu neperlėktų per visą savo valstybę ir negalvotų, gyvenantys vienoje mažiausių pasaulio šalių. Kita nedidelio leistino greičio priežastis, matyt, gausybė kaimuose laikomų šunų, kurie geriausiu atveju juda maždaug metro per minutę greičiu, o dažniausiai tiesiog tyso vidury kelio.
Pagrindinis kelias, žiedu supantis Babeldaobą – didžiausią archipelago salą, puikus, lietuviškomis sąvokomis – tiesiog „ledas“. Kiti keliai irgi neblogos būklės ir tik visai nuošalūs keliukai prastesni. Vargšas, vienintelio Korore matyto Porsche Boxster savininkas, tikriausiai, taip niekada ir nesužinos visų savo turto galimybių ir net kaip reikėtų važiuoti aukštesne, nei trečiąją pavara (tikiu, kad jis laikosi eismo taisyklių reikalavimų). Kaip tokie vairavimo ypatumai veikia nelaimių keliuose statistiką sužinoti nepavyko, kaip ir per visą buvimo laiką neteko regėti jokio incidento kelyje.
Degalai parduodami ne litrais, o galonais. Benzino vieno galono kaina lankymosi metu buvo 4,36 USD. Mūsų kainomis tai būtų mažiau nei euras už litrą.
Atskira tema – automobilių registracijos numeriai. Palau suskirstyta į keliolika valstijų, todėl numeriuose be paties numerio dar puikuojasi ne tik valstybės ir valstijos pavadinimai, bet ir įvairūs spalvoti tų valstijų simboliai, be to jie skirtingų spalvų. Taigi, Palau automobilių registracijos ženklai – tiesiog „kolekcininkų svajonė“.
Tiek šį kartą nuotykių Palau keliuose ir aklikeliuose. Na, o apie įspūdžius apie Palau gamtą, lankytinas vietas, žmones ir jų gyvenimą tikiuosi papasakoti kituose rašiniuose.
