Ir nors nuo šių įvykių praėjo 40 metų, tačiau ir šiandieną būtent jie dažnai tampa šalies „vizitine kortele“, į kurios stereotipų pinkles patekau ir pats. Uganda man atrodė varginga, niekuo neišsiskirianti Rytų Afrikos valstybė, kuri pasaulio žemėlapyje užima net mažesnį plotą nei Lietuva.
Ir vis dėlto prieš keletą metų naudodamasis internetine valstybių teritorijų sulyginimo sistema, netyčia, virtualų Lietuvos žemėlapį „nutempiau“ į Afriką. Ir pasirodė, kad Ugandos plotas yra daugiau nei 3 kartus didesnė už Lietuvą, nors apvaliame pasaulio žemėlapyje atrodo priešingai! Tai buvo pirmas ženklas patraukęs mano dėmesį ir privertęs atsidaryti Vikipediją bei daugiau pasiskaityti apie šią šalį.
Kuo daugiau skaičiau apie unikalią Ugandos gamtą bei skirtingas kultūras, tuo geriau supratau, kad tai turi būti viena iš įdomesnių Afrikos valstybių. Galutinai apsisprendžiau čia nukeliauti išgirdęs apie paslaptinguosius Mėnulio/Mėlynuosius kalnus, kurie šiandieną oficialiai vadinami Ruvenzorio kalnais.
Dar II mūsų eros amžiuje gyvenęs antikos matematikas, geografas bei astronomas Ptolemėjus rašė, kad giliai Afrikoje stūkso du didžiuliai ežerai, o šalia jų – snieguotų Mėnulio kalnų grandinė, kuri maitina Nilo upę vandeniu. Ir nors iki pat XIX amžiaus vidurio niekas Europoje nežinojo kur tiksliai yra Nilo upės ištakos, tačiau Ptolemėjaus apibūdintų Mėnulio kalnų suradimas tapo siekiamybe vėlyvesniems geografams ir atradėjams.
Užburtas šios mistiškos istorijos, pats norėjau pasijusti kaip vienas iš tų atradėjų nukeliavusių giliai į Afriką bei pasiekusių legendomis apiburtus Mėnulio kalnus, padengtus sniegynais ir ledynais. O šiemet švenčiamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis tapo puikia proga iškelti Lietuvos trispalvę kažkur toli, Kongo ir Ugandos pasienyje, Nilo ištakose esančių kalnų aukščiausioje viršūnėje – Margeritoje. Tačiau apie viską nuo pradžių...
Pirmoji pažintis su Uganda: Entebė, „Wakaliwood‘as“, Jinja ir Nilo ištakos
Pagrindiniai šalies oro vartai yra įsikūrę Entebės mieste, Viktorijos ežero pakrantėje, maždaug 40 kilometrų nuo sostinės Kampalos. Čia nusileidę anksti ryte ateinančias kelias dienas planavome praleisti sostinėje bei jos apylinkėse.
Pirmas įspūdis, kurį susidarėme važiuodami iš oro uosto buvo visai ne toks, kokio tikėjomės. Didelio skurdo aplink nematėme, gatvės tvarkingos, naujai tiesiama autostrada, finansuojama Kinijos, kaip ir daugelyje kitų Afrikos valstybių. Vis dėlto 1,5 milijono gyventojų turinti sostinė atrodė nesibaigianti. Vienaukščių namų miestas, įsikūręs ant septynių kalvų, atrodė toks didelis, kad važiuojant pro jį skersai gali užtrukti valandą, dvi ar net tris. Nenuostabu, kad Kampala neseniai užėmė 13 vietą pasaulyje pagal miesto gyventojų skaičiaus augimą.
Šiandieninė Kampala – tai modernėjantis šalies politinis ir ekonominis centras, iš kurio yra valdoma, kaip mums pasirodė, labai įvairialypė valstybė. Antrąją kelionės dieną važiuodami eiline sostinės gatve pamatėme didžiulius rūmus ir vairuotojo pasiteiravome: kas tai? Jis nedvejodamas atsakė, kad tai yra Bugandos karaliaus rezidencija.
Manydami, kad ne taip išgirdome, keletą kartų perklausėme pavadinimo ir paaiškėjo, kad Ugandos Respublikoje egzistuoja Bugandos karalystė. Tiesa pasakius, netgi penkios skirtingos karalystės, iš kurių didžiausia yra Buganda. Pasirodo, kad XIX amžiaus antroje pusėje britams okupavus šiandienėje Ugandos teritorijoje esančias karalystes, joms buvo palikta savotiška savivalda.
1961 m. Ugandai išsikovojus nepriklausomybę ir po keleto metų šalį paskelbus respublika, karalystės buvo uždraustos. Tačiau nuo 1993 m. vėl buvo leista atkurti tas pačias karalystes su tam tikra kultūrine autonomija. Plačiau žiūrint, tai tik parodo, kaip dirbtinai buvo braižomos Afrikos valstybių sienos, neatsižvelgiant į kultūriniius, etninius ir gentinius skirtumus. Taip nemaža dalis Afrikos tautų tapo lengvai manipuliuojamos – jose labai greitai buvo ir tebegalima sukelti konfliktus, nes centrinė valdžia dažnu atveju yra silpna.
Iš dalies ir Ugandos žmonių likimai buvo nulemti seniau vykusių etninių nesantaikų, žudymų bei įvairiausių konfliktų. Tačiau kaip ir visur pasaulyje, taip ir Ugandoje, atsiranda kūrybingų žmonių, kurie sumano išradingų būdų praskaidrinti kasdienybę bei surasti naujų iniciatyvų. Vienas iš tokių pavyzdžiu – tai Ugandos Holivudas – „Wakaliwood‘as‘.
Šis pavadinimas kilo nuo Kampalos lūšnynų priemiesčio – Wakaligos. Čia kuriamų filmų trumpus trailerius, sklandančius interneto platybėse kaip pokštas, teko matyti jau prieš keletą metų, tačiau niekada nebūtų kilusi mintis, kad kada nors teks apsilankyti juos kuriančioje „kino studijoje“. Taigi tik sužinojęs apie šią galimybę iš karto suplanavau susitikimą su Wakaliwood’o režisieriumi bei pavieniais aktoriais.
Jau važiuojant į garsųjį Ugandos Holivudą pagaliau pasimatė ir kita Ugandos pusė. Wakaligos priemiestis Kampaloje yra visai kitokio gyvenimo atspindys: pamažu pradėjo matytis visiškos lūšnos, ant gatvės miegantys žmonės, basi ir nuogi bėgiojantys vaikai. Mus vežęs vairuotojas keletą kartų pasitikslino ar tikrai važiuojame į tą pusę, o kai iš pagrindinio kelio nusukome į neasfaltuotą keliuką, vedantį link lūšnų, trumpam sudvejojau ir pats. Tačiau labai greitai ant vieno iš namų sienos pasimatė užrašas „Ramone Film Productions“. Tuomet supratome, kad tikrai patekome ten, kur reikia. Atsisveikinę su vairuotoju patraukėme link pagrindinės trobos. Greta jos kieme stovėjo kovinių filmų efektams suvirintas dirbtinis sraigtasparnis, jo viduje vėsinosi keletas ožkų ir ožių, greta buvo išdžiaustyti skalbiniai.
Labai greitai iš gretimos trobos išėjo vyras, prisistatęs aktoriumi bei maloniai sutiko mums papasakoti apie patį Wakaliwood‘ą bei susipažinti su kitais aktoriais. Pasirodo, Wakaliwood‘as buvo įkurtas 2005 metais ir nuo to laiko čia yra pastatyta daugiau nei 40 mažo biudžeto kovinių bei veiksmo filmų. Visi filmams reikalingi rekvizitai: ginklai, sraigtasparnis, automatiniai ginklai ir kita, yra gaminama vietoje iš metalo laužo, o aktoriai čia pat mokosi kovos menų. Tačiau įdomiausia yra tai, kad čia vykstant filmavimams visuomet yra laukiami turistai, kuriuos Wakaliwood‘o režisierius mielai priima filmuotis.
Deja, bet visiems jiems filmuose tenka žūti. Viename iš namelių netgi yra „garbės lenta“, kurioje čia nusifilmavę turistai parašo savo vardą, pavardę, šalį iš kurios atvyko bei žuvimo filme datą. Nustebome ant šios sienos pamatę ir keletą lietuviškų pavardžių. Nors kai kam tai gali pasirodyti neetiška ar net nenormalu, tačiau pats Wakaliwood’o įkūrimas vietinei bendruomenei atneša tik naudą. Šiandieną apie ši reiškinį rašo ne tik nereikšmingas lietuvio autoriaus tekstas, bet ir tokie žiniasklaidos grandai kaip „Al Jazeera“ ir kiti. O tai vienareikšmiškai stiprina bendruomenę ir verčia dar labiau stengtis bei į veiklą įtraukti vis daugiau žmonių iš vietinių lūšnynų.
Sužavėti Wakaliwood‘o nusprendėme Kampaloje daugiau laiko negaiški ir kitą dieną su bendrakeleiviais vykti į Jinjos miestą, įsikūrusį greta Viktorijos ežero, iš kurio, oficialiai ilgiausia pasaulio upė – Nilas, pradeda savo 6853 kilometrus trunkančią kelionę link Vidurželio jūros. Važiuojant iš Kampalos į Jinją pakelėse pradėjome pastebėti neaprėpiamas arbatų plantacijas. Žemės ūkio produkcija šalyje sudaro didesnė eksportuojamų prekių dalį, o arbata yra vienas iš pagrindinių eksportuojamų produktų, sekančių po kavos. Taigi nenuostabu, kad šalyje plyti dideli arbatmedžių laukai.
Įdomumo dėlei, sumąstėme ekspromtu sustoti vienoje iš plantacijų bei pasidomėti kaip yra auginama arbata, kokie yra derliaus nuėmimo procesai bei paragauti ar nusipirkti pačios arbatos. Kadangi esame panašiai netikėtai užsukę kitose šalyse į vynuogynus bei kavos plantacijas, pamanėme, kad ir čia neiškils jokių problemų. Tačiau labai klydome. Pagal nuorodas nusukę į vieną iš arbatos plantacijų riedėjome per arbatmedžių laukus, kol privažiavome ant kalno įsikūrusį arbatos fabriką, o greta jo išsidėsčiusią darbininkų gyvenvietę. Niekaip iš galvos negalėjau pašalinti asociacijos su XIX amžiaus dvaru bei greta jo įsikūrusia baudžiauninkų gyvenviete. Šį stereotipą dar labiau pagilino kelis kartus pamatytos anglų kalba užrašytos lentelės, primygtinai teigiančios, kad čia vaikai nėra išnaudojami darbui.
Atriedėjus iki įvažiavimo į pagrindinį pastatą mus pasitiko sutrikę apsauginiai. Paaiškinus, kad mes atvykome tiesiog pasižiūrėti kaip auginama arbata, kaip vyksta procesai, apsauginiai iš karto pasiteiravo ar mes esame susitarę iš anksto. Deja, to padarę mes nebuvome. Aš, kaip grupės vadovas, buvau pakviestas į administracijos pastatą, kuriame žmonės atrodė sutrikę ir sunerimę.
Galiausiai buvo iškviestas net vykdantysis direktorius, kuris man paaiškino, kad čia nieko nepamatysime ir įsileisti mūsų negali. Už tai mums priskyrė „gidę“, kuri turėjo aprodyti arbatmedžius. Deja, bet gidė tikriausiai buvo skirta tik tam, kad prižiūrėtų mus, kad nenueitumėm kur nereikia, nes nei į vieną klausimą apie arbatą atsakyti ji negalėjo. Taigi šiek tiek pasivaikščioję po darbininkų miestelį nusprendėme vykti tolyn.
Po kiek daugiau nei pusės valandos pasiekėme Jinją – miestą prie Nilo ištakų. Prisiminiau kaip prieš keletą metų buvo įdomu apsilankyti Nemuno ištakose. Ir štai – dabar stovėjau Nilo upės pradžioje. Nors pačios ištakos nėra labai įspūdingos ar labai kuo išsiskiriančios, tačiau čia vėl įsivaizdavau kaip šią vietą 1858 metais pasiekė pirmasis europietis – Džonas Spykas.
Beieškodamas Ptolemėjaus aprašytų Mėnulio kalnų, Spykas tapo pirmuoju vakariečiu atradusiu, savo plotu Lietuvai prilygstantį, Viktorijos ežerą bei iš jo ištekantį Nilą. Apsilankę kolonialistinio tipo Jinjoje, toliau bandėme sekti garsiųjų Afrikos tyrėjų pėdomis ir kitą dieną patraukėme link Ruvenzorio kalnų, kuriuose laukė 8 dienas trukęs iššūkis – Margeritos viršūnė.
Mėnulio kalnai ir Margeritos viršūnė
Penktą kelionės dieną važiavome beveik 400 kilometrų į šalies rytus, kol pagaliau išvydome Ugandos bei Kongo Demokratinės Respublikos pasienyje stūksančių Ruvenzorio kalnų priekalnes. Beveik ant pačio pusiaujo 120 kilometrus besidriekianti kalnų grandinė yra unikali ne tik savo augalija, bet išsiskiria ir tuo, kad ant aukščiausių viršukalnių čia vis dar tebėra didžiausi Afrikoje ledynai.
Vien tik tai, kad per kiek daugiau nei savaitę gali pėsčiomis pereiti per visas planetoje egzistuojančias klimato zonas, daro šiuos kalnus unikaliais. Kita vertus, jų sudėtingumas bei atokumas pritraukia nepalyginamai mažiau entuziastų nei kaimyninėse Tanzanijoje ir Kenijoje turistus masinančios Kilimandžaro bei Kenijos viršukalnės. 2011 metais man pačiam teko įkopti į aukščiausią Afrikos kalną ir matyti šimtus žmonių eilėmis lipančių į viršūnę. Tačiau tik atvykus į Ruvenzorio priekalnes pasidarė aišku, kad šiuose kalnuose nieko panašaus nebus. Pagrindiniuose kalnų svečių namuose sutikome vos vieną vokiečių porą, nusileidusią iš kalnų ir papasakojusią, jog per visą laiką sutiko tik vieną turistą.
Pagal mūsų suplanuotą maršrutą, turėjome per 8 dienas džiunglėmis bei alpinėmis pievomis priartėti prie aukščiausių Ruvenzorio viršukalnių: Stenlio (5109 m.), Spyko (4890 m.), Bakerio (4843 m.) bei kitų, o šeštą kelionės dieną kopti į aukščiausią Stenlio kalno viršūnę – Margeritą, kurioje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga turėjome iškelti trispalvę.
Iš pradžių pasirodžiusi nesudėtinga užduotis, palaipsniui mums tapo nemenku iššūkiu. Jau pirmosiomis dienomis Ruvenzoris parodė, kad šie kalnai nebus lengvi. Žygio pradžioje kiekvieną dieną stačiais takais pakildavome po 1000 metrų. Takelis vedė per tropines džiungles bei pilnus vandens upelius. Tiesa, mums nepaprastai pasisekė, nes pirmosiomis dienomis visiškai nelijo. Ruvenzoriui toks oras visiškai nebūdingas, nes jau pats kalnų pavadinimas vietine kalba reiškia „lietaus gamintoją“.
360 dienų į metus čia iškrenta daugiau ar mažiau kritulių, lemiančių unikalios augmenijos egzistavimą. Tai tikriausiai vieninteliai kalnai, kuriems besiruošdami iš Lietuvos specialiai vežėmės botus. Nors pirmosiomis dienomis juokavome, jog tai padarėme be reikalo, tačiau žygio pabaiga parodė, kad neklydome.
Trečiąją žygio dieną pakilome į alpinių pievų zoną. Vešlią džiunglių augaliją bei bambukų giraites pamažu pradėjo keisti įvairūs, lietuvio akiai neįprasti, augalai. Kuo aukščiau kilome, tuo labiau jaučiausi patekęs į pasaką „Alisa stebuklų šalyje“. Kiekvienas slėnis, turėdamas savo mikroklimatą, stebino keistos formos augalais, Didžiosios lobelijos darėsi vis įdomesnių formų, o užėjus debesims galėjai pasijausti kaip siaubo filme. Nors gyvenime teko matyti daug kalnų, tačiau 4500 metrų aukštyje išvysti žaliuojančius milžiniškus medžius bei nenusakomas jų formas buvo, mažų mažiausiai, keista. Taip užburti pasakiškų peizažų pakilome iki bazinės Margeritos stovyklos, esančios 4450 metrų aukštyje.
Iš čia ateinančią naktį turėjome pradėti kopimą į trečią pagal aukštį Afrikos kalną. Dėl akivaizdžiai matomos klimato kaitos, pastaraisiais metais kopimas į šį kalną tapo žymiai sudėtingesnis. Dar prieš 10 – 15 metų iki pat viršūnės buvę ledynai tiek nutirpo, kad buvo sunaikinti prieš tai egzistavę kopimo keliai. Pats ledynas taip pat tapo žymiai sudėtingesnis ir pavojingesnis. Todėl seniau tik minimaliai naudota alpinizmo įranga dabar tapo būtina. Džiaugėmės tuo, kad turėjome nuostabius vietinius pagalbininkus gidus, kurie gerai išmano kalną ir paruošė mums fiksuotas virves bei lydėjo mus iki pat viršūnės.
Nors įvertinę mūsų grupės greitį, jie mums žadėjo, kad daugiausiai per 10 valandų turėtumėm suvaikščioti iki viršūnės ir atgal iki stovyklos, tačiau iš viso užtrukome net 15! Atsikėlę 12.30 nakties kopimą pradėjome 01.30. Nuo pat pradžių teko kilti stačiomis uolomis, vietomis naudotis fiksuotomis virvėmis, kol galiausiai po keleto valandų pasiekėme ledyną. Juo apie valandą ėjome iki kitų uolų, kol galiausiai stačiai leidomės 70 metrų žemyn. Vėliau sekė 200 metrų status kilimas virvėmis ledynu, po kurio dar valanda ir mes pagaliau išvargę apie 09.30 ryto pasiekėme viršūnę!! Nepaisant to, kad ji buvo paskendusi debesyse ir aplinkui beveik nieko nesimatė, vidiniam džiaugsmui patenkinti užteko ir paprastos lentelės, žyminčios kalno viršūnę, greta kurios iškėlėme Lietuvos trispalvę.
Vis dėlto visuomet yra svarbiausia saugiai nusileisti ir tai yra sunkiausia kopimo dalis. Tai patyrėme ir savo kailiu. Leidimasis žemyn buvo ilgas ir sunkus. Stovyklavietę pasiekėme tik 17.30 vakaro ir iš karto ėjome miegoti. Kitą dieną laukė dar vienas 13 valandų žygis žemyn. Išėję 9 ryto, stovyklą pasiekėme tik 22 val. vakare.
Ruvenzoryje žygiuoti turi pagal nustatytą maršrutą bei apsistoti atitinkamuose kalnų nameliuose. Ir nors žygio pradžioje kelias pasirodė status, tačiau kiekvieną dieną žygiuodavome neilgai, bet paskutinės žygio dienos buvo labai sunkios. Stebėjomės kaip, taip keistai, Nacionalinis parkas yra sudaręs maršrutus, jog po sunkaus įkopimo turi dar kelias dienas atiduoti savo paskutines jėgas, norėdamas laiku nusileisti. Taigi planuojantiems čia keliauti, reikėtų į tai atsižvelgti. Nepaisant to, Ruvenzoryje tvyranti ramybė bei užburianti gamta atperka bet kokius sunkumus, kurie su laiku pasimiršta.
Nuo skubėjimo iki tingėjimo: nacionaliniai parkai, Bugalos sala, Lietuvos šimtmečio minėjimas
Dar Lietuvoje buvau numatęs paskutinę kelionės dalį paskirti nacionaliniams Ugandos parkams. Tikriausiai pats garsiausias iš jų yra Bwindžio parkas, saugantis nykstančių gorilų populiaciją šalies pietuose. Nors pamatyti gorilas jau seniai buvo mano svajonė, tačiau išvydus kelių dienų gorilų stebėjimo bei parko mokesčių kainas teko rinktis: kalnai ar gorilos. Taigi labai nesunkiai buvo priimtas sprendimas į Bwindį nevažiuoti ir rinkits kalnus bei papildomai aplankyti du skirtingus nacionalinius parkus: Karalienės Elžbietos bei Kibalės šimpanzių rezervatą.
Pirmasis iš jų yra labiausiai lankomas parkas visoje Ugandoje. Čia galima pamatyti dramblius, begemotus, krokodilus, buivolus, antilopes bei kitus gyvūnus. Sužavėtas tokių aprašymų, nusprendžiau šiam parkui paskirti net tris dienas. Vietoje to, kad pasinaudotumėm vietinių turizmo agentūrų paslaugomis, susisiekėme su viena lodžija, esančia pačiame parko viduryje. Čia tik atvykus mus pasitiko labai maloni šeimininkė, kuri ateinančias kelias dienas padėjo suorganizuoti reikiamą safariui transportą bei pasirūpindavo mūsų maitinimu. Pati lodžija buvo įsikūrusi greta žvejų kaimo, kurio turguje buvo galima pačiam nusipirkti šviežios žuvies bei atnešti ją šeimininkei, kuri su malonumu ją paruošdavo.
Skirtingai nei itin griežtai saugomose Tanzanijos nacionaliniuose parkuose, kuriuose teko pabuvoti anksčiau, Elžbietos nacionaliniame parke, atrodo, labai griežtų taisyklių nėra. Išvažiuoji į safarį ir stebi kaip vienoje pusėje vaikšto drambliai, šalimais keliu pravažiuoja motociklas su vietiniais žmonėmis. Galiausiai privažiuoji kaimą, kuriame prie vandens žaidžia vaikai, kiek tolėliau plaukioja krokodilai ir begemotai. Viskas atrodo labai natūraliai.
Deja, bet daug įvairių gyvūnų per tas tris dienas ir nepavyko pamatyti. Apskritai, su bendrakeleiviais svarstėme ką čia reikėtų veikti jeigu atvažiuotum keliauti tik po nacionalinius parkus. Lyginant su Tanzanija ar Kenija, tai bent jau Elžbietos nacionalinis parkas yra visiškai skurdus. Nepaisant to, po alinančių dienų kalnuose gyvenimas lodžijoje priminė tikras atostogas, lyg būtum vaikystėje paliktas pas močiutę kaime, kurią atstojo maloni lodžijos šeimininkė. Čia įsivažiavome į tikrą lėtą afrikietišką gyvenimo ritmą.
Lėtai važiavome į Kibalės šimpanzių rezervatą, niekur neskubėdami prie jo apsistojome, gulėjome hamakuose ir taip pamažu kelionės ritmas darėsi vis lėtesnis. Kuo toliau, tuo lėtesnius žmones sutikdavome. Lietuviškam mentalitetui tai yra tikras iššūkis. Pripratę visur skubėti, viską gauti greitai, lėkti ir nespėti, mes sunkiai adaptavomės prie dienos ritmo. Jeigu užsisakai maisto 12 valandą, žinai, kad tau jį patieks 15 val. Jeigu turi eiti žiūrėti šimpanzių 11 valandą, tai išeisi 12.
Taip užliūliuoti vietinių, galiausiai pradėjome niekur nebespėti. Kelionės gale buvome numatę kelias dienas praleisti Bugalos saloje, esančioje Viktorijos ežere. Į ją turėjome spėti nuvažiuoti tą pačią dieną po apsilankymo Kibalės šimpanzių rezervate. Nors atstumas iki kelto buvo didesnis nei 300 kilometrų, tačiau pagal lietuviškus standartus sudaręs tvarkaraštį maniau, kad spėsime laiku atvykti į Bukakatos kaimą, iš kurio 17 val. turėjo išplaukti paskutinis keltas. Deja, vieškeliais ir šunkeliais visiškoje tamsoje atvykome į Bukakatą apie 21.00 val. Uosto vartai buvo uždaryti, aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios.
Suprasdamas, kad šalia yra žvejų kaimas, puoselėjau viltį rasti vieną iš žvejų, galintį mus savo valtimi perkelti į salą. Staiga šalia mūsų mikroautobuso pasimatė pro šalį motociklu (boda-boda) važiuojantis vietinis gyventojas. Jį sustabdę pasiteiravome ar nežino kas galėtų mus perkelti į kitą krantą. Kažką sumurmėjęs vyras apsisuko ir nuvažiavo į kitą pusę. Pasirodo, kad išvažiavo pasiimti kuro, reikalingo valties motorui. Staiga atsirado ir daugiau vietinių, atrakino uosto vartus ir prie doko prisišvartavo didžiulė medinė valtis, primenanti tokias, kuriomis pabėgėliai plaukia per Viduržemio jūrą. Vis dėlto vakaras buvo ramus ir mes kaip nelegalai sėdę į ją pradėjome plaukti link Bugalos salos. Daugeliui bendrakeleivių plaukti tamsoje nebuvo jauku, tačiau labai greitai pasiekėme kitą krantą, iš kurio laukė dar vienos valandos kelionė iki viešbučio.
Bugala – didžiausia iš 46 Sesės salyną sudarančių salų. Kadangi Uganda neturi išėjimo prie jūros, Viktorijos ežeras yra jos atitikmuo. Bėda tik ta, kad šiame ežere nerekomenduojama maudytis. Bugaloje yra įsikūrę keletas prabangių viešbučių bei restoranų, šalimais matosi ir naujos statybos. Mūsų viešbutyje, tuo metu, kai buvome apsistoję, taip pat vyko didelė konferencija.
Taigi pasirodė, kad ši vieta yra prabangus vietinis kurortas, skirtas turtingiems ugandiečiams pailsėti savaitgaliais nuo Kampalos triukšmo ar patogi vieta organizuoti renginiams. Šioje vietoje ir mes pasiekėme savo atsipalaidavimo viršūnę. Pačioje saloje nelabai yra ką veikti, nebent gulėti prie baseino. Vieną dieną bandėme priešintis tinginystei bei pasivažinėti dviračiais vietiniais vieškeliais. Tačiau buvo taip karšta, kad paskutinę dieną galiausiai nebeveikėme beveik nieko ir laukėme kito ryto, kuomet tiesioginiu keltu parplauksime į Entebę.
Galiausiai pasiekus viešbutį, atrodo, ritmas grįžo į savo vėžes. Vakare buvome suplanavę susitikimą su Lietuvos garbės konsulu Ugandoje – ponu Hrishikesa Madhvani. Taigi po truputį vyko pasiruošimas: traukėme bei lyginome suglamžytus marškinius bei sukneles, užtrukome kol bent kiek „atvirtome į žmones“. Ne be reikalo tai darėme, nes be galo nuoširdus konsulas mus šiltai ir jaukiai sutiko savo namuose. Mes savo ruožtu Valstybės atkūrimo šimtmečio proga jam padovanojome Lietuvos vėliavą, pabuvojusią aukščiausioje Ugandos viršūnėje bei sugiedojome Lietuvos himną. Be galo neįprasta ir įdomu buvo, paskutinę kelionės dieną, viduryje Kampalos atrasti nedidelę lietuvišką salą, kuri žymėjo mūsų kelionės pabaigą bei priminė apie namus.
Vietoje apibendrinimo
Vietoje ilgo apibendrinimo, galiu trumpai prisipažinti, jog pažintis su Uganda man eilinį kartą sugriovė stereotipus bei parodė, kad niekada apie šalį negalima susidaryti įspūdžio iš vaidybinio filmo ar nuogirdų. Tam, kad jį susidarytum, privalai pats nukeliauti, pažinti ir svarbiausia – patirti. Mano patirtys Ugandoje, gal ir ne visos teigiamos; toli gražu ne viskas šioje šalyje yra gerai, tačiau gyvas prisilietimas prie tikros Afrikos, mažų mažiausiai, praplečia akiratį bei skatina išsivaduoti nuo išankstinių nuomonių.
