Į oro uostą atvykome gerokai anksčiau nei paprastai skrendant su kitomis oro linijomis, bet radome didžiausią eilę keleivių išsirikiavusių prie „VietJet“ registracijos langelių. Šios oro linijos neturi internetinio „chek in‘o“, todėl visi masiškai registruojasi prie kelių atidarytų langelių oro uoste. Vaizdas įspūdingas, o kartais graudus. Net kai dirba visi langeliai, kamščiai susidaro dėl netvarkingų vizų ar pakvietimų, ar dar kitų priežasčių ir tada nepasiruošę tokiems netikėtumams ir atvykę per vėlai keleiviai braunasi be eilės į priekį, nes „jų lėktuvas tuoj pakils“. „VietJet“ turi tikrai nemažai reisų į Ho Chi Miną, todėl kartais taiko praktiką apjungti kelis skrydžius į vieną, taip kai kuriuos panaikinant ar atidedant arba prijungiant prie kito skrydžio. Mums pasisekė – skrydis buvo numatytas laiku.

Singapūro „Changi“ oro uostas labai tvarkingas ir jau penkerius metus iš eilės gauna Geriausio oro uosto įvertinimą, jame su Tomu susitikome prieš skrydį. Keleivių eilė nusidriekė gana didelė. Išsirikiavus nemažam būriui keleivių užsikimšo praėjimas į tolimesnę salę. Netrukus pro šalį ant savo nublizgintų riedžių prariedėjo keli uniformuoti tarnautojai, kažką tyliai kalbėdami per racijas. Atskubėjusi tarnautoja visaip kaip stengėsi išrangyti eilę zigzagais, kad atlaisvintų praėjimą.

Turėjome užsakytą ir jau iš anksto paruoštą kvietimą Vietnamo vizai gauti, tad labai ilgai neužtrukę gavome įlaipinimo korteles. Darbuotoja nužvelgusi Tomo ūgį pasiūlė vietas prie avarinio išėjimo, kas kiek vėliau labai mus džiugino. Darbuotojos paprašyti paskubėti ir nestoti parduotuvėse, o keliauti tiesiai į lėktuvą taip ir padarėme. Tik įžengus į lėktuvo kabiną mus pasiekė pirmieji Pham Quynh Anh atliekamos melodijos „Hello Vietnam“ sąskambiai, kurie mintimis perkėlė mus į naują realybę ir vaizduotė kūrė pirmuosius šalies, į kurią keliavome, vaizdinius. Lėktuvas priminė Ryanair‘o lėktuvus, tik vietų pasirodė sukonstruota daugiau nei atrodo turėtų būti. Mums be galo pasisekė, kad gavome erdvesnes vietas ir galėjome nesiremti kaktomis į priekines kėdes.


Šią kelionę turbūt galėčiau pavadinti „Pietų Vietnamas“ autobusu. Per 11 keliavimo dienų išbandėme visą spektrą skirtingų autobusų: nuo miesto iki maršrutinio, nuo turizmo agentūros iki tiesiog vežančio link stoties, nuo tarpmiestinio iki miegamo dviaukščio autobuso. Tai gan nestandartinis pasirinkimas keliauti Vietname, kadangi dauguma keliautojų renkasi čia itin plačiai paplitusią ir pigią transporto priemonę – motorolerį. Skridome į didžiausią Vietnamo miestą Ho Chi Min‘ą, dar gerai žinomą (iki 1979 m.) jo senuoju pavadinimu – Saigoną. Aplankėme Cu Chi tunelius, keliavome gilyn link Mekongo Deltos: My Tho, Ben Tre ir jų apylinkes. Vėliau pasukome link jūros: viešbučių kompleksų pakrantė Phan Tiet, žvejų kaimelis Mui Ne ir visos greta esančios „gamtos įžymybės“. Galiausiai aplankėme nuostabųjį kalvotąjį miestelį Da Lat.

Vietnamas

Motorolerių jūroje

Skrydis buvo lengvas ir greitas. Iš oro uosto iki miesto centro vykome miesto autobusu, kuris kainavo apie 5000 Dongų (vietinė valiuta), kas išvertus į eurus – vos 18 centų. Keliauti po Azijos šalis yra sąlyginai pigu: transporto, nakvynės ir maisto kainos yra gerokai mažesnės nei keliaujant Europoje.

Iš pačio ryto keliavome pamatyti Ho Chi Mino. Iš pradžių kiek gąsdinančiai atrodė nuolat dūzgiantys motoroleriai, kurių čia buvo visa jūra, bet vėliau įsidrąsinome kirsti gatvę ir keliauti su visu srautu. Miestas labai didelis, jame gyvena daugiau nei 7 milijonai gyventojų. Atrodytų metro čia būtų tikras išsigelbėjimas, tik klausimas ar per tiek metų gyventojai pripratę prie savo nuosavo transporto ryžtųsi pakeisti jį į viešąjį... Daugeliui tai pagrindinė susisiekimo, pervežimo ir išgyvenimo priemonė. Naktimis daugybė jų motorolerius įsiveža net į namus, atrodytų pasistato garbingiausioje vietoje šalia televizoriaus ir kartu su juo gyvena...

Vietnamas


Apkeliavome visą centrą, pamatėme Ben Thanh turgų ir pasukome link „Susivienijimo“ arba Nepriklausomybės rūmų. Rūmai – tarybinės architektūros paminklas, šiuo metu veikiantys jau tik kaip muziejus ir menantys Vietnamo karo istoriją. Karas neatskiriama pažinties su Vietnamu dalis, kuris truko nuo 1955 iki 1975 m., nors konfliktų laikotarpis jau pradedamas skaičiuoti nuo II Pasaulinio karo pabaigos. Karas nusinešė daugiau nei 3 milijonus gyvybių, kurių apie 58 000 tūkstančiai buvo amerikiečių kareivių gyvybės. Skaičiai įspūdingi, o ir pagalvojus, kaip per tokį sąlyginai trumpą laikotarpį po karo šalis stengiasi atsistoti ant kojų bei pasiekti ekonominį išsivystymo lygį, suvoki tautos atsparumą, stiprybę ir siekį išgyventi.

Keliavome per miestą tiesiog stebėdami aplinką. Ragavome vieno tradiciškiausių pietų Vietnamo patiekalų Pho sriubos. Dažniausiai gaminama iš jautienos ar vištienos sriuba verdama su makaronais (noodlais) patiekiama su pilna lėkšte žalumynų ir šviežių daigintų pupelių daigų bei aštriosiomis paprikomis, kurių galima įsiberti pagal skonį. Įdomu ir tai kad tai turbūt vienas geriausių, sočiausių ir skaniausių, gal net kiek primenantis lietuvišką sriubą, patiekalų. Be to, keliaujant į šalies gilumą – tai kartu ir pigiausias patiekalas pavalgyti, ir prisivalgyti.

Vietnamas

Motoroleriai, pėstieji, automobiliai ir autobusai – visiška makalynė ir chaosas gatvėse. Dėl didelio oro užterštumo visi vairuotojai dėvi įvairiausių tipų ir gamybos respiratorius bei medžiagas ar specialiai kvėpavimo takams prisidengti pasiūtus apdangalus. Moterų apsirengimo stilius, o taip pat ir kvėpavimo takų uždangalai arba kaukės dažniausiai būna pasiūtos naudojant gėlių motyvus.

Greičiausias būdas keliauti mieste – važiuoti miesto autobusu, kadangi nors ir labai didelis bei gremėzdiškas tarp visų motorolerių turi pirmumo teisę ir juda jis nuosekliai, kartais net išvažiuodamas į atskiras, tik autobusui skirtas juostas. Kamščiai mieste pastovūs, o piko metu vietomis gatvėse eismas tiesiog sustoja, tad reikia gerai paskaičiuoti kelionės laiką.

Ho Chi Mine gali rasti tam tikrą iš pirmo žvilgsnio kakofoniją, o kartu ir sugyvenimą vietinės bei prancūziškos architektūros statinių, kurių čia yra daugybė. Vietnamas nuo 1884 m. metų ilgą laiką buvo Prancūzijos kolonija. Po II Pasaulinio karo Vietnamas paskelbė nepriklausomybę, bet tuomet prasidėjo kitos negandos, karas.

Vietnamas

Cu Chi tuneliai menantys Vietnamo karo istoriją

Karinio konflikto pradžia Vietname siejama su II Pasaulinio karo pabaiga, kuomet Vietnamas pasidalino į Šiaurės ir Pietų Vietnamus. Šiaurinis Vietnamas buvo remiamas Tarybų Sąjungos, tuo tarpu Pietinį rėmė JAV. Patys amerikiečiai dabar jau pripažįsta, kad įsitraukimas į šį karą buvo beprasmis, pražudęs daugybę gyventojų, užteršęs cheminiu ginklu dideles Vietnamo teritorijas. Ilgas partizaninis karas, išgyvenimas tuneliuose po žeme, mirtys nuo maliarijos, parazitų bei bado – visa tai buvo vietnamiečių kasdienybė....

121 kilometrų ilgio tuneliai iškasti po žeme Vietnamo kovotojų buvo naudojami kaip slaptavietė ir vienintelis būdas išgyventi. O išgyventi tuneliuose buvo sudėtinga: nuolatiniai slapstymaisi (laukan išlįsti galėjo tik naktį), pačių tunelių slėpimas, oro, vandens ir maisto stygius. Daugybė vietinių žuvo nuo maliarijos, vietinių parazitų. Karas neapsiribojo vien slapstymusi, buvo naudojama daug žiaurių ir išradingų spąstų žudyti priešams. Kuomet amerikiečiai atsigabeno būrį šunų, kad surastų tunelius, pirmiausia ventiliacijos angas vietnamiečiai maskuodavo barstydami džiovintais čili pipirais, taip atbaidydami čiaudinčius šunis. Vėliau buvo imtasi gudresnių būdų. Vietnamo kovotojai vogė amerikiečių drabužius ir dėjo greta angų, taip stengdamiesi, kad tuneliai liktų neatrasti.

Po ekskursijos grįžome atgal Ho Chi Mina. Vakare miesto vaizdas pasikeičia: vietos, kur buvo turgus virsta naktiniais restoranėliais, ar gatvės maisto užeigomis. Ne vienoje vietoje gali matyti gyvenančius ir nakvojančius žmones tiesiog gatvėje, net su mažais vaikais. Turtinė nelygybė ir skurdas dar vis plačiai paplitęs, nors paskutinį dešimtmetį ir vyksta spartus ekonominis kilimas.

Vietnamas

Kelionė į Mekongo deltą

Ketinome leistis gilyn į Mekongo Deltą. Atplaukę į uostą ieškojome transporto, kuris nuveš mus į Ben Tre. Ben Tre – vienas iš vietinių kaimelių pačioje Mekongo Deltoje nuo My Tho nutolęs apie 14 kilometrų. Regis netoli, vis dėlto jokio ten vežančio autobuso neradome. Tada prisiminėme savo pagalbininką Uberį, per kurio paiešką radome net du laisvus automobilius, ir kurie vienas po kito vis priimdavo iškvietimą ir vėl taip pat sėkmingai jį atšaukdavo praėjus 10 minučių.

Mums taip belūkuriuojant vis prieidavo vienas kitas motorolerių vairuotojas, o mes sėkmingai pasiderėję ir pasiūlę savo kainą juos atbaidydavome. Galiausiai supratome, kad nieko nebus ir teks važiuoti juo. Motorolerių baisiai nemėgstu ir jaučiu paranoją juo važiuodama, ypač kai kažkas kitas veža. Nes nepasitikiu ir jaučiu, kad visiškai nekontroliuoju situacijos, o ir kažkokia baimė atsiranda, kad pro šalį važiuojantis atsitrenks ar kur į kokį griovį nudardėsiu, todėl visomis įmanomomis priemonėmis stengiausi atsisakyti minties keliauti motoroleriu.

Galiausiai su dviem diedukais – motorolerių vairuotojais suderėjome, kad už 100000 dongų (apie 4 Eur) mus abu nuveš į Ben Tre įsikūrusią fermą, esančią prie Mekongo Deltos vienos iš atšakų. Užsidėjau šalmą, su visa savo kuprine užsirioglinau ant motorolerio ir pajutau kaip vėjas nesustodamas pučia pro šalį. Galiausiai pasiekėme tikslą. Dar vairuotojai susiskambino su šeimininkais ir pasakė, kad atvažiavome.

Tiesa jokios iškabos nebuvo, tad maloniai su visais atsisveikinome ir išėjome ieškoti savo fermos. Mus pasitiko vyrukas kaip ir su plačia šypsena. Tuo metu šeimininkės, kuri vienintelė kalbėjo angliškai, nebuvo, tad su darbuotoju susikalbėjome naudodamiesi Google vertėju. Šis išradingas būdas ir vėliau mums labai pravertė, apie kurį anksčiau net nebūčiau pagalvojusi. Viską, ką norėjo pasakyti vietiniai suvesdavo į Google vertėją savo planšetėje ir paleisdavo, kad kalbėtų su garsu. Tiesa pasakius susikalbėti buvo labai lengva ir suprantama.

Vietnamas

Ferma ir jos įvairiausių vaisių sodas bei didelėje teritorijoje išsibarstę mažyčiai nameliais pasislėpę po vaismedžiais atrodė tikrai įspūdingai. Čia ne tik pagalvota kaip jaukiai ir atokiai vienas nuo kito įkurdinti svečius, bet ir meniškos rankos prisidėta drožinėjant ir kuriant aplinką iš medžio. Takeliai vingiavo per vaisių sodą, aplink stovėjo dailios pavėsinės, visur žalia, gaivu ir tvarkinga. Tikra atgaiva sielai ir protui po to beprotiško motorolerių miško Ho Chi Mino mieste.

Pusryčius Vietname dažniausiai tenka rinktis iš dviejų variantų: vakarietiškų arba vietnamietiškų. Vietnamietiški – kažkas skanaus iš keptų ryžių ar makaronų, o pasirinkus vakarietiškus gausite kiaušinienę su šviežiai kepta bagete ir puodeliu gardžios vietnamietiškos kavos. Kava ruošiama ypatingai: su kondensuotu pienu ir nukošta per specialų metalinį koštuvą, kurį radusi nusipirkti kaip suvenyrą sau. Nebūčiau pagalvojusi, kad Vietnamas po Brazilijos yra antras didžiausias kavos tiekėjas ir gamintojas pasaulyje.

Kitą dieną pasiėmėme dviračius ir iškeliavome pasivažinėti po aplinkinius kaimus, persikėlėme į greta esančias salas. Norėjome pajusti čia dvelkiančią ramybę, pamatyti kuo gyvena žmonės bei išbandyti vietinių patiekalų ir „grožio“ pramogas sau pasidaryti: Tomas sumanė apsikirpti, o aš manikiūrą pasidaryti.

Vietnamas

Keliaudami su dviračiais per salas kiek pavargome ir ištroškome. Sumanėme, užsukti į kokią kavinukę atsigerti. Važiuodami pro vieną namą pamatėme lyg ir kavinę, kurioje trys vyrukai gurkšnojo šaltą kavą. Užsukome, kadangi vyrai nešnekėjo angliškai susivedėme į Google vertėją, kad norim kokoso ir prisėdome. Kiek luktelėję pastebėjome, kad vienas vyriškis užšoko ant motorolerio, išskuodė ir jau po kelių akimirkų atsivežė du prakirstus kokosus. Buvome kiek nustebinti ir jautėmės kiek pasimetę. Galiausiai supratome, kad tai ne kavinė, o nuosavas kiemas, tik savininkai labai maloniai norėjo mums padėti. Mums paklausus, kiek turime sumokėti pradėjo linguoti galvomis, kad nieko nereikia, palinkėjo savo šypsenomis geros kelionėmis ir išlydėjo...

Tomas norėjo apsikirpti, aš manikiūrą pasidaryti. Taip, atrodytų keistą vietą ir laiką išsirinkome, bet patirtis buvo labai įdomi. Pirmiausia susiradom saloną, kuris pasirodė pakankamai higieniškas, o tada jau bandėme susitarti su darbuotoja. Pirmą kartą mačiau, kad meistrė dirbtų taip kruopščiai ir greitai. Gelinį manikiūrą turėjau greičiau nei per pusvalandį, kuris kainavo vos 2 eurus! Pasisekė ir Tomui: radęs tinkamą vietą apsikirpo vos už 1 eurą.

Pamatyti jūrą - Mui Ne

Rinkomės vieną iš kelių kurortų prie jūros, esančių pietinėje dalyje ir pasirinkome Mui Ne dėl greta esančių gamtos įžymybių: baltųjų ir raudonųjų kopų, žvejų kaimelio bei žygio link Pasakų krioklio. Nakvynei pasirinkome Mui Ne Hils Budget Hotel, kuris palyginus su greta buvusiais viešbučiais buvo tikrai pigus, nors aplinka, maistu, baseinų kiekiu bei aptarnavimu mažai kuo skyrėsi nuo kitų.

Pats Phan Tiet miestelis nesužavėjo labiausiai dėl autentikos stygiaus. Tai labai turistinė vieta, ypač mėgstama poilsiautojų iš Rusijos. Pagrindinėje gatvėje buvo nusidriekusi visa eilė rusų valdomų įstaigų ir restoranų, iš kurių garsiai skambėjo Alos Pugačiovos dainos. Įdomu buvo ir tai, kad dainininkės vietnamietės, bet puikiai išmokusios dainuoti rusiškai.

Vietnamas

Baltosios ir raudonosios kopos

Tą rytą norėjome sutikti saulėtekį baltosiose kopose, tad keltis turėjome dar prieš keturias. Greit susiruošę ir užkandę išskubėjome į autobusą. Dauguma keliautojų čia gali iki kopų nuvykti keturračiais, bet man buvo smagiau pakopinėti ir išsirinkus smagiausią kalvą užsiropšti pačiai.

Vėliau keliavome pamatyti raudonųjų kopų. Tai apie 50 hektarų ploto smėlio ruožas, kuris nuplieskus saulei atrodė kiek skirtingai. Manau, labiausiai raudona spalva atsispindėtų tik saulei kylant ar besileidžiant.

Žvejų miestelis ir pakrantė buvo tikra ir vis dar natūrali darbo vieta. Kažkodėl tikėjausi, kad tai bus mažas ir gražus senovėje buvęs žvejų kaimelis, kur aptiksiu vos vieną kitą valtį. O iš tiesų pakrantėje žmonių ir įdomių dubenėlio formos laivelių buvo daugybė, vyko intensyvus darbas ir galėjai matyti įvairiausių ką tik sugautų ir apdorojamų jūros gėrybių.

Vėliau atvykome iki „pasakų“ krioklio. Labai patiko basiems keliauti per upelį, o ne tiesiog keliu, taip atgaivinant kojas ir pasiilsint nuostabios gamtos apsuptyje.

Vietnamas

Svečiuose pas Mr. Happy

Kitą rytą autobusu išvykome į Da Latą. Pirmas dalykas, kuris pakerėjo šiame mieste – vidury miesto tyvuliuojantis ežeras. Miestas ruošėsi artėjančiam gėlių festivaliui, todėl visur vyko paruošiamieji gėlių sodinimo darbai ir skendo tarp žiedų. Buvome rezervavę nakvynę Mr. Happy (Ponas Laimė, - liet.) svečių namuose. Vos atvykus Mr. Happy (taip vadinome svečių namų savininką) išbėgo vienoje rankoje įsitvėręs samčio, apsijuosęs kiek apmiltuotu žiurstu ir su savo plačia šypsena tarė: „kur jūs taip ilgai buvot, aš jūsų jau seniai laukiu“. Nieko nelaukęs apsikabino ir pabučiavo į žandus. Net atvėpau. Mr. Happy tuoj puolė pilti arbatą ir sako: „jūs beveik laiku, mes jau pradėjome gaminti vakarienę, tikiuosi jūs prisijungsite“. Buvo ką tik prasidėję vietnamietiškos vakarienės gaminimo kursai, po kurios visi gyventojai ir Mr. Happy ruošėsi keliauti pasižvalgyti po naktinį miestą. Tad vos sugurkšnoję arbatą ir nusiplovę rankas prisijungėme prie vakarienės gaminimo.

Paskutiniąją dieną skyrėme aplankyti miestelio įžymybę – Išprotėjusį namą (Crazy House), kuris buvo pastatytas ir dar vis statomas senolės architektės. Namas kiek priminė ispanų architekto Gaudi meno šedevrus Barselonoje. Pastatas išskirtinis, įvairiausiai išraizgytas su įmantriausiomis detalėmis, siaurais koridoriukais ir besisukančiais laiptukais. Beje, šiame name netgi nakvoti gali – vienas iš kambarių labai priminė mažojo Hobito namus iš Žiedų Valdovo.

Vietnamas

Kiekvienas kraštas, regionas, šalis turi tam tikrą savo atspalvį, kurį keliaujant stengiuosi pagauti, sugerti ir pažinti. Yra šalių, kurios tiesiog akimirksniu užburia savo gamtos vaizdais, kitos savo tauta, bendravimu, trečios istoriniu palikimu ir kultūra, dar kitose atspalvių reikia ilgiau paieškoti.

Vietnamas mane užbūrė savo žmonių darbštumu ir nuoseklumu. Siekiu sukurti, atstatyti savo šalį, noru gyventi, dirbti ir džiaugti gyvenimu. Ir kiekvienas sutiktas: ar tai gidas, kuris nuoširdžiai stengėsi perteikti savo šalies istoriją, ar kaimelyje dirbanti manikiūro specialistė, kuri vos už 2 eurus kruopščiai ir nuoširdžiai atliko savo darbą, ar tas kaimo kavinukės savininkas už kelioliką centų išviręs Pho sriubos ir aptarnavęs kaip didžiausius svečius, ar tie pakeliui dviračiu važinėjantys vaikai, kurie visi su tavimi pasisveikina ir maloniai nusišypso ar ponas Happy, kuris taip šiltai sutiko mus savo namuose. Visi šie žmonės sukuria pačius šilčiausius priminimus mano širdyje, dėl kurių tikrai norėsiu dar kartą sugrįžti į šią šalį.

Daugiau kelionių įspūdžių skaitykite tinklaraštyje Minčių lietus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (42)