Iš pradžių Šiaurės Korėjos ekonomika remiama SSRS augo ir ženkliai lenkė pietinius kaimynus. Tačiau netrukus situacija apsivertė aukštyn kojomis, o žlugus SSRS, šiauriečių ekonomika tiesiog nugarmėjo į dugną. Pradėjus vykdyti dabartinio lyderio tėvo Kim Jong Ilo ekonomikos reformas, dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje šalį ištiko didelis badas. Rašoma, kad iš bado galėjo mirti apie 10 proc. šalies gyventojų. Ir nors su užsienio šalių pagalba, šalis įveikė badmetį, teigiama, kad daug šalies gyventojų vis dar jaučia maisto trūkumą.
Mūsų žaviųjų palydovių teigimu, Šiaurės Korėjoje nėra prostitucijos, nusikaltimų, narkotikų ir alkoholizmo problemos. Šalyje yra tik viena politinė partija – Darbininkų partija, kurią remia lygiai šimtas nuošimčių šalies piliečių, todėl kitų partijų nė nereikia. Būti jos nariu yra didžiulė privilegija ir garbė. Buvome patikinti, kad priklausymas partijai neduoda jokios materialinės naudos išskyrus garbę ir šlovę.
Viskas skambėjo taip įtikinamai, kad jei nebūtume išbuvę 50 metų labai panašios valstybės sudėtyje, galėtume net patikėti.
Vienas dalykas dėl ko jos greičiausiai sakė tiesą – nusikalstamumas turistų atžvilgiu. Tai turbūt saugiausia turizmui šalis pasaulyje. Tik čia gidai saugo ne turistus nuo vietinių išpuolių, bet vietinius nuo turistų, kad šie nedarytų vietiniams blogos įtakos, neskleistų propagandos ir nepirštų supuvusio imperialistinio pasaulio vertybių.
Bet juokingiausia, kad gidės nežinojo, kas yra gėjai. Pagalvojo, kad gal kokie žvėrys. Kai paaiškinome pasibaisėjo ir griežtai sučiaupusios lūpas pasakė, kad gal jie ir yra jūsų iškrypusiame Vakarų pasaulyje, o pas juos tokie dalykai neįsivaizduojami. „Oho, kaip jums gerai“ – pasakiau susižavėjęs: „O pas jus yra seksas?“. Nesuprato ironijos.
Nors dažnai kaip papūgos kartojančios savo šabloniškus atsakymus mūsų gidės vis tiek buvo labai žavios ir akinamai šypsojosi, ypač ta rusakalbė. Anglakalbė buvo griežtesnė, pareigingesnė, šypsojosi ir maivėsi ženkliai mažiau. Gal dėl to, kad buvo ištekėjusi. Ji mokėjo žygiuoti kaip armijoje. Pažygiavau kartu su ja, bet ji labai juokėsi iš mano nekoordinuotų kerėpliškų judesių. Viduje dėl to krimtausi.
Gidės greitai mus perkando, priprato prie mūsų provokuojamų klausimų, nusimetė oficialumą, numojo į mus ranka ir leido fotografuoti ir filmuoti kur tik norime. Tai buvo didelis palengvėjimas, nes kelionės pradžioje nerimavau, kad kelionė išliks tik atmintyje, o ne kameros juostelėje.
Jau po dviejų dienų pažinties, po darbo valandų viešbutyje kartu žaidėme boulingą, gėrėme nealkoholinę korėjietišką degtinę ir mokėme vieni kitus savo kalbų. Raiškiausiai jas išmokėme pasakyti „Labas. Aš tave myliu“. Išmoko greitai ir nesispyriojo. Kartais kartodavo net ir neprašomos.
Sostinė Pchenjanas yra privilegijuotų žmonių miestas. Sako, jais režimas pasitiki labiausiai. Sostinės gyventojai yra turtingesni ir labiau išprusę nei likusi šalies dalis. Patekti į miestą yra reikalingi leidimai, kurių norintieji turi nurodyti svarią priežastį.
Visuose įvažiavimuose į miestą stovi armijos postai. Jie stabdo kiekvieną kvėpuojantį padarą ir tikrina leidimus. Turistų ne tik netikrina, bet prie geros nuotaikos ir kariškai atiduoda pareigą.
Automobilių mieste nedaug, bet kai kurie prospektai tokie platūs, kad juose galėtų vienas šalia kito leistis du „Boeing 747“. Daugiausia važinėja tik perkimštas visuomeninis transportas. Mačiau kaip tramvajumi keliavo vyras jau tramvajaus išorėje įsikabinęs į duris.
Anot gidžių, gatvėmis daugiausia važinėja valstybinėms institucijoms priklausantys automobiliai, tuo tarpu vietiniams gyventojams automobiliai kol kas per brangūs. Beje, tie reti automobiliai yra apynaujai arba nauji. Senų kledarų šalyje beveik nėra.
Kadangi artėjo didžiojo vado Kim Il Sungo gimtadienis, krūvos žmonių aikštėse repetavo ruošdamiesi didžiajam pasirodymui. Miestiečiai visiškai nekreipė į mus dėmesio. Man tai buvo nuostabu, prisimenant keliones Sirijoj ar Irane, kai atrodė, kad visas miestas žiūri į tave. O čia žmonės net akių nepakelia.
Pchenjanas per Korėjos karą buvo beveik visas sunaikintas. Todėl dabar dauguma miesto pastatų yra gana nauji. Miesto centre vyrauja dideli, sovietinio stiliaus gyvenamieji daugiabučiai arba masyvūs administraciniai pastatai. Gyventojai gyvena butuose, kuriuos jiems skiria valdžia.
Pats miestas yra švarus ir tvarkingas. Visur matėme renkančius šiukšles ir besitvarkančius gatvėse paprastus žmones. Gidžių buvome patikinti, kad šie žmonės dirba savanoriškai. Tai kodėl tada taip organizuotai? „O jiems į darbą nereikia, kad vidury dienos darbuojasi gatvėje?“, - paklausiau. Neatsakė, tik nusijuokė skaidriu, tarsi sidabro varpelis juoku.
Bet švara yra ne viskas. Pchenjanas yra labai keistas miestas. Man jis pasirodė toks liūdnas, kad tas liūdesys tiesiog užuodžiamas. Jam trūksta šviesos, gyvybės, judesio, juoko. Pastatai nors ir dideli, tačiau neretai išoriškai atrodo, kad juose niekas negyvena. Šito aš net negaliu paaiškinti. Kaip gali namas atrodyti kaip negyvenamas, nors jis yra gyvenamas? Bet būtent taip ir atrodo. Visoje šalyje daug kas atrodo siurealu ir netikra.
Ta keista tyla, liūdni, pilki, nuleidę akis, tamsiai apsirengę ir tylūs tarsi šmėklos praeiviai suteikia tą siurrealumo pojūtį. Man buvo šiurpu matyti tiek daug tylinčių žmonių. Mieste nėra linksmybių. Nėra naktinių klubų, nėra kavinių, šurmulio, nėra iki vėlumos veikiančių prekybos centrų.
Ne vasaros metu miestas skęsta ne tik liūdesyje, bet ir šaltyje. Nors nuo mūsų tas ir buvo slėpta, pajutau, kad daugiabučiai yra mažai arba visai nešildomi. Kaip pajutau? Restoranai, kuriuose vakarieniavome buvo įkurti pirmuosiuose daugiabučių aukštuose. Vakarieniaudavome vilkėdami striukes. „Kodėl čia visur taip šalta?“ - paklausiau. „Čia greičiausiai kažkas sugedo ir sutriko šildymas“ – pakomentavo. Tačiau visur kur buvome vedami – muziejuose, valiutinėse parduotuvėse, cirke, restoranuose buvo šalta. Negi visur sugedęs šildymas?
Anot gidžių, vakarais miestas nešurmuliuoja, nes šalies gyventojai nepasiduoda vakariečių peršamomis palaido gyvenimo vertybėmis, o anksti eina miegoti, kad rytojaus dieną iš pat ryto sąžiningai darbuotųsi šalies ir jos vado draugo Kim Jong Uno labui ir kurtų šviesų komunistinės valstybės rytojų.
Tas miesto liūdesys, tvyranti baimė ir mistika man labai patiko. To aš ir tikėjausi, dėl to aš čia ir vykau prisiskaitęs Dž. Orvelo. Ne, gyventi čia aš nenorėčiau. Besilankant apima tylus džiaugsmas, kad esi iš tų, kurie gali sumokėti pinigus, kad galėtų atvykti, patenkinti savo aštrių pojūčių troškimą ir išvykti laimingam ir dar labiau įsimylėjusiam savo nuostabią Lietuvą. Kai kas gali piktintis, atseit atvyksta išlepę ponaičiai, pamato nelaimingus, pavargusius žmones, pasidžiaugia, kad jie ne tokie ir išvyksta patenkinti. Tai nėra visiškai tikslu. Kelionė buvo planuota ne tam, kad iš kažko pasijuokti, o kad negražioms mintims sukilus dar kartą suvokti, kaip mes gerai, patogiai ir laisvai gyvename.
Apkabinau savo gražiai apsirengusią ir tikrai neblogai gyvenančią gidę ir pareiškiau, kad jų miestas yra nuostabus. Ir nė kiek nepataikavau. Mane iš tikrųjų Pchenjanas užbūrė. Nieko panašaus pasaulyje nebuvau matęs. Nes nieko panašaus ir nėra – Pchenjanas yra unikalus.
Nors Šiaurės Korėjoje jis yra svarbiausias miestas, tačiau nėra vienintelis. Vykome ir į kitas įspūdingas ir dar aštresnius įspūdžius sukėlusias šalies vietas. Apie jas – kitame pasakojime.
P.S. Kad ir kiek įkalbinėjome gides užsukti į mūsų kambarį pasižiūrėti vakarietiškos televizijos, jos tam nepasirašė. Kita vertus, įsivaizduoju kas joms grėstų jei būtų sutikę. Turbūt dirbtų gidėmis kalėjime. O kas būtų mums? Gal geriau negalvosiu apie tai.
Beje, į šiuos klausimus irgi gavome pakankamai aiškius atsakymus. Apie juos - taip pat kitame pasakojime.
