Šią kelionių kryptį noriu rekomenduoti laimės ieškotojams. Yra tokia žmonių rūšis, kuri labai pavargo. Jie stveriasi už galvos ir sako, kad juos puola depresija, kad apima beprasmybės jausmas. Ir jiems dažniausiai visi sako: „išvažiuok, pailsėk, pamatyk kitus kraštus“. O tie pavargėliai tada galvoja: „Romantiškame Paryžiuje buvau, istorinėje Romoje buvau, net po Ispaniją keliavau“, bet tos kelionės pradingti liūdesiui nepadėjo. Žinoma ne. Nuvykus ir į nuostabiąją Norvegiją jums nieko gero nenutiktų. Pamatę vietines kainas visą laiką tik apie jas ir galvotumėte. Menkas malonumas ten – kiekvieną kartą mane sukrečia. Kartą už sriubos porciją eilinėje kavinėje sumokėjau 30 eurų.
Kartais vien tik pakeisti aplinkos neužtenka, pavyzdžiui, dideliuose miestuose vis tiek negali iki galo atsipalaiduoti, nes turi stumdytis eilėse, kovoti dėl taksi arba vis reguliariai dairytis ar nesisukioja kišenvagis. Nenuostabu, kad po tokių kelionių nors ir praturtinate save naujais įspūdžiais, bet dar labiau pavargstate.
Todėl ir siūlau vykti ten, kur tikrai viskas yra kitaip. Kur nori nenori, bet būsite atskirti nuo įprasto gyvenimo. Ir dabar geriausias, daugeliui lietuvių džiuginantis dalykas – ten labai pigu. Visoms turistinėms išlaidoms savaitei užteks 200-300 eurų. Čia jau netaupant.
O dabar pereikime prie to, kas gi ten, mano rekomenduojamoje vietoje, taip gerai. Jau pasakojau, kad Kubos sostinėje Havanoje pasitaiko momentų, kai pasidaro labai liūdna dėl prasto interneto. Pavyzdžiui, tada kai „Google maps“ nori pasitikrinti maršrutą arba vietinio muziejaus darbo laiką. Tik skėsčioji rankomis, kad tokios mums įprastos galimybės nėra.
Bet štai Kubos provincijoje, apie du šimtus kilometrų nuo sostinės, iš pradžių važiuojant turbūt pačia geriausia toje šalyje automagistrale, ir tada nusukus į bene kreiviausius ir labiausiai duobėtus serpantinus, imi ir supranti, kad neturėti interneto – savotiška laimė. Ypač jeigu nori nuo visko pabėgti ir nieko nežinoti: nei to, kad Lietuvoje aidi naujas politinis skandalas, nei to, kad Latvijoje bankrutavo bankas ir gal jau vėl prasideda krizė. Nėra priėjimo prie interneto – nėra ir sukrečiančių žinių.
O gal pavargote nuo giminės problemų, gal teta iš kaimo skambinėja ir vis ant jūsų peties verkia dėl liūdno gyvenimo. Arba įkyrus bendradarbis atakuoja SMS žinutėmis apie darbo bėdas. Žinokite, kad Kuboje pilna vietų, kur ima ir dingsta telefono ryšys. Tiesiog netrūksta. Mano aprašoma vieta, viena tokių, kurioje su visu įmanomu ryšiu – problemos. Tobulas atitrūkimas nuo visko.
Vinjaleso slėnyje visi gyvena tarsi savo sukurtame laimės burbule. Ten sustoja laikas, staiga kažkur dingsta visi slėgę rūpesčiai, viskas aplink tampa nebesvarbu. Vietiniai žmonės taip gyvena – jie dėl nieko nesijaudina, niekur neskuba, mažais atlyginimais nesiskundžia, apskritai, išgirsti bet kokį liūdną ar piktą žodį iš jų būtų keista.
Čia kubiečiai gyvena ryškiuose namukuose. Rožiniuose, salotiniuose, geltonuose, žydruose, kai kas net visomis vaivorykštės spalvomis nudažę. Taip jie sukuria amžinos šventės įspūdį. Tą daro specialiai, nes žino, kad spalvos kelia nuotaiką sau ir kitiems.
Kitos įdomybės. Jie nenaudoja žadintuvų, nes augina tūkstančius gaidžių ir su jų giesmėmis keliasi kiekvieną rytą. Nuo tokios smulkmenos pasirodo ir prasideda kasdienė jų laimė. Sako, kad gaidys daug geriau už žadintuvą, nes nesukelia streso.
Dar vienas dalykas, ko galėtume mes lietuviai pasimokyti – jie labai mėgsta viskuo dalintis. Kadangi šalyje didelis skurdas ir ne visi visko turi, žmonės keičiasi daiktais, skolina vieni kitiems. Teko matyti, kaip vienoje laiptinėje moterys iš skirtingų butų susirinko pasinaudoti vienu fenu. Kelios džiovinosi galvas, o kita, atsivedė dukrą ir jos kartu sausino išmaudytą šunį. Arba kitas atvejis: šeimai, pas kurią išsinuomojau kambarį nakvynei, atvežiau plytą šokolado dovanų. Vietoje to, kad pasidėtų sau į spintą šventėms – tuoj sukvietė visus kieme žaidusius kaimynų vaikus ir jiems tą mano šokoladą sumaitino. Kad ir po labai mažą gabaliuką gavo, bet kokia laimė buvo tų vaikų veiduose. Ir taip jie dalinasi beveik viskuo. Kepė blynus, pritrūko kiaušinio – bėga paimti iš draugės.
Visos Kubos žmonės yra išskirtinai draugiški ir paslaugūs. Šiame slėnyje tai ypač jaučiasi. Kiekvienas pro šalį važiuojantis turistas čia priimamas kaip seniai lauktas giminaitis. Ir smagiausia, kad nėra to jausmo, kai supranti, kad viskas tik dėl pinigų. Kažkaip jie nieko nesistengia įkišti, nieko nesiūlo. Labiau klausinėja apie pomėgius, domisi, iš kokių kraštų pašalietis atvyko, net gali pasiūlyti pasivaišinti pietumis ar bent gėrimo stikline. Keista, ar ne? Patys labai neturtingi, bet vaišingi.
Matyt, dėl šių priežasčių čia atvyksta išskirtinė turistų rūšis. Tokie ramybės ir, kaip teksto pradžioje minėjau, laimės ieškotojai.
Rytais žmonės brenda į slėnio miškus, pasiklausyti bundančios gamtos garsų. Ten upeliai, žvėrys, palmių šlamesys. Vakarais užsipildo šio nedidelio miestelio gatvės ir visos kavinukės. Prasideda masinis „Domino“ žaidimas. Vietiniai su vietiniais, vietiniai su turistais, turistai su turistais – lošia visi. Ir ne iš pinigų, o dėl garbės arba atsispaudimų.
„Žmonėms pas mus patinka, nes mokame gyventi be šiuolaikinio pasaulio patogumų. Mums nereikia nieko, ką turite Amerikoje ir Europoje. Mes net nenorime žinoti, ką ten turite. Mėgstame ramybę ir saugumą. Nors augantis turizmas yra pelningas dalykas, daugelis miestelėnų dėl to visai nesidžiaugia“, - sako Vinjaleso gyventojas ir ekskursijų po šį slėnį organizatorius Domingo. Jis taip pat pridūrė, kad šiuo miesteliu nusivilia tik tie, kurie atvykdami tikisi rasti gražius paplūdimius ir vandenyną. Deja, iki artimiausios maudynių vietos reiktų keliauti mažiausiai valandą, visai kitur.
Turistui tokiame miestelyje net ir dėl patogumo visai nereikia nei interneto, nei telefono. Nes nieko užsakinėti ar tikrinti neprireiks. Apsistokite pas vietinius žmones ir jiems pasakykite, ką norite pamatyti, kokių pramogų tikitės. Jeigu nemokate ispaniškai, kaip kalba kubiečiai, tuomet nupieškite jiems. Pavyzdžiui, norėjau jodinėti su kaubojais, po vietinius tabako laukus. Nupiešiau žirgą. Manoji šeimininkė net pašoko iš laimės supratusi, ko noriu. Išlindo pro balkoną ėmė kviesti kažkokį Martinesą ir jie greitai viską susiderino. Praėjus pusvalandžiui, po daugiabučio, kuriame gyvenau langais, jau stovėjo žirgas ir vedlys – kaubojus. Už beveik keturių valandų kelionę po slėnį ir laukus sutariau jam sumokėti 10 JAV dolerių.
Vinjaleso slėnio tabako laukai vieni didžiausių Kuboje. Patekus į juos be vietinio vedlio galima ne juokais pasiklysti. Augintojai giriasi, kad būtent čia sukami aukščiausios rūšies cigarai ir visada pabrėžia, kad juos rūkė, net pats Comandante Che Guevara (revoliucionierius Che Gevara). Parodė man įdomų būdą, kaip ši istorinė asmenybė tai darė – pasirodo, prieš uždegdamas cigarą, tą galą, kurį kišdavosi į burną, patepdavo vietiniu medumi, kad dūmas būtų saldesnis.
Tabako plantacijose siūloma nusipirkti ir ką tik susuktų cigarų. Jų kainos labai įvairios, bet pigiausi parduodami po kelis eurus, išvertus į mūsų valiutą. Tai tris kartus pigiau, nei firminėse Havanos parduotuvėse arba net keliasdešimt kartų pigiau nei tie patys cigarai kainuoja užsienio šalyse.
Žirgais jojama ir į kavos plantacijas, kur nemokamai siūlo jos atsigerti ir nusipirkti ką tik skrudintų pupelių. Pirkau ir nustebau, kaip paprastai viską pateikia – suberia tas pupeles į bet kokį plastikinį butelį, pavyzdžiui, nuo išgerto limonado.
Viskas, net ir vietinė prabanga, Vinjalese yra kukli. Pavyzdžiui, mano nuomone geriausias vietos restoranas – „Finca Agroecologica El Paraiso“ yra tarsi pietūs pas ūkininką namuose. Stalai stovi iš lentų sukaltuose balkonuose, koks nors didesnis ponas gal net pasakytų „daržinėse“. Bet tai visai nesvarbu. Už 8 eurus čia jums atneš viską, ką tik gali per tris kartus atnešti padavėjas. Žuvies, jautienos, kiaulienos, vištienos, kalakutienos, sriubos, daržovių, žalumynų, keptų ir virtų bulvių, ryžių su prieskoniais ir padažu bei ryžių be padažo, traškučių, desertų, gaivų gėrimą. Tiek maisto užtektų visai šeimai.
Bet geriausias dalykas ne porcijų dydis, o atsiveriantis vaizdas. Restoranas įrengtas ant vienos iš slėnio kalvų, todėl valgai tarsi debesyse. Padavėjai pasakojo, kad čia dažnai ateina rašytojai, dailininkai ir kitokie menininkai ieškoti įkvėpimo. Atsisėda, žiūri į tolį ir grožisi.
Buvęs šalies vadovas Fidelis Castro irgi paliko savo indėlį vystant Vinjaleso patrauklumą. Šį miestelį jis vadino vienu gražiausiu Kuboje, tačiau nervinosi, kad Havana daug populiaresnė. Štai tada ir sugalvojo, kad ant vieno iš slėnio kalnų reikia milžiniškų spalvotų piešinių „Mural de la Prehistoria“ (priešistorinė freska – liet.), kuriuose vaizduojami dinozaurai. Dabar neaišku, ar prezidentas ir jo komanda visus norėjo apgauti ir sakyti, kad tas piešinys liko nuo labai senų laikų, tačiau jeigu ir norėjo – tai jam pavyko. Nuo piešinio atsiradimo 1961 metais iki dabar iš Havanos važiuoja užsakomieji autobusai su turistais. Atvykę jie fotografuoja, filmuoja piešinį ir diskutuoja ar tikrai jis darytas prieš tūkstančius metų. Ten, toje vietoje būnant naršyti ir faktų tikrinti internete juk negali, tad daug kas patiki šia mintimi.
Pats nuoširdžiausias klausimas, kurį išgirdau iš miestelio žmonių: „Ar tikrai pas mus demokratiškoje Europoje geriau, nei komunistinėje Kuboje?“. Atitrūkę nuo pasaulinių naujienų jie tik viena ausimi girdėjo, kokių galimybių žmonės turi, kokių smulkių ir stambių verslų prisigalvoja.
Nenorėdamas labai liūdinti vietinių pasakiau, kad pas mus tikrai gerai, bet ir pas juos yra savų pliusų. Pagyriau jų nuoširdumą ir aišku tą nepaprastą Karibų orą. „Jeigu sumaišytume mūsų ekonomiką, mūsų atlyginimus ir jūsų orą bei puikias žmonių savybes, gautųsi tobula šalis“, - pasakiau vienam taksistui. Pats nustebau, kad pirmą kartą kažkur užsienyje galiu pasidžiaugti, kad gal ir visai neblogas algas Lietuvoje gauname.
Vinjalesas yra tikra sanatorija tiems, kurie svajoja apie ramybę. Susimokėkite už naktį pas vietinius nuo 10 iki 20 eurų ir mėgaukitės tuo, ką šis miestelis siūlo. Išsinuomokite už kelis eurus dviratį ar žirgą ir nerkite į kubietišką gamtą. Saugu, egzotiška ir nepamirštama. Tokių vietų pasaulyje vis mažiau.
