Viešbučiai – brangus malonumas
Sunku patikėti, tačiau viena naktis net paties prasčiausio lygio viešbutyje Kuboje kainuoja virš 100 eurų. Kai sakau „prasčiausio lygio“ turiu omenyje tokius, kuriuose nakvoti tikrai nenorėtumėte. Ten gali būti ir patalynės blakių, ir tarakonų, net žiurkių. Savo patirtį juose žmonės yra vaizdžiai aprašę straipsniuose ir tinklaraščiuose.
Na, o jeigu rinktumėtės tuos geresnius, kur kokybė jau atitinka mūsų – europiečių lūkesčius ir pomėgius – pasiruoškite sumokėti kosminę sumą. Pavyzdžiui, legendiniame ir net pagrindiniu Havanos viešbučiu vadinamame „Hotel Nacional de Cuba“, kur buvo apsistoję įvairių šalių lyderiai – naktis kainuoja nuo 190 eurų. Tiesa, tie, kas ten gyveno juokiasi ir sako, kad aplinka penkių žvaigždučių įvertinimo tikrai neverta. Duotų tris-keturias.
Bet tai dar ne didžiausia kaina. Taip pat penkių žvaigždučių statusą turinčiame „Hotel Saratoga” buvo apsistojusi dainininkė Beyonce su savo vyru, muzikos prodiuseriu Jay-Z. Po šių svečių vizito viešbutis be galo užrietė nosį ir ėmė save vadinti geriausiu visoje Kuboje. Gali būti, gal ir geriausias, todėl už naktį prašo nuo... 410 eurų. Jeigu nepatingėtumėte ir internete paieškotumėte tos vietos nuotraukų, pažadu, jums nekiltų noras sumokėti tokios sumos. Nei už naktį, nei už dvi. Ypač, jeigu žinotumėte, kad kai kurie poilsiautojai Kuboje giriasi nakvynę vos už 12 eurų. Aš šį faktą žinojau, todėl šioje kelionėje į viešbučius nesidairiau.
Paslauga, apie kurią žino visi
Visoje šalyje – nesvarbu didelis ar mažas miestas, ar net kaimas – visur ieškokite ir tikrai surasite „Casa particular“. Net jeigu nemokate jokios užsienio kalbos žinokite šią frazę, pasakykite ją garsiai vietiniams žmonėms ir jie jums suras, kur pigiai apsigyventi.
Komunistinėje Kuboje žmonės labai apriboti, verslauti patys gali tik su valdžios leidimu, o leidimų toji valdžia nemėgsta duoti. Tačiau „Casa particular“ veikla yra pilnai įteisinta nuo 1997-ųjų, kai šalies vadovas Fidelis Castro suteikė tokią teisę savo šalies žmonėms. „Priimkite svečius pas save į namus, parodykite jiems mūsų svetingumą“, - savo kalboje tuomet paragino dabar jau palaidotas Kubos lyderis.
Ir žmonės iki šiol jam dėkoja, ant savo butų sienų, laiptinėse, net gatvėse ant apšvietimo stulpų rašo „Ačiū, Fideli“. Tie, kas ėmėsi nakvynės vietų verslo – visai neblogai prasigyveno. Ir dabar jie turi tikrai žymiai daugiau nei tie, kurie nusprendė pas save turistų nepriiminėti. Toks svetingumas, šalyje, kur atlyginimas per mėnesį siekia vos 20-30 JAV dolerių yra velniškai pelningas.
Geriau, nei kitur pasaulyje
Kas gi ta „Casa particular“? Pažodžiui išvertus iš ispanų kalbos, kuria kalba kubiečiai – šie du žodžiai reiškia „privatus namas“. O jeigu ieškotume atitikmens kitose pasaulio vietose „Casa particular“ paslaugą galima pavadinti angliškai „Bed and Breakfast“ arba „B&B“ (lova ir pusryčiai – liet.). Tai vienas iš pigiausių būdų apsistoti užsienyje visoje planetoje. Kuboje taip pat.
Nuo tada, kai vietos žmonėms buvo leista pradėti vykdyti šią paslaugą ji smarkiai keitėsi. Taip keitėsi, kad net gi tapo daug modernesne nei kai kurie vietos viešbučiai. Na, net palyginus su kitų šalių „Bed and Breakfast“ – kubietiškas variantas dažnu atveju daug erdvesnis, švaresnis, prabangesnis ir smagesnis. Tuoj paaiškinsiu kodėl.
Skirtingos kainos
Kubiečiai – žmonės ne kvaili. Jie supranta, kad šalyje, kur ekonominė situacija katastrofiška – būtent turizmas (kol kas) yra išsigelbėjimas. Ir todėl turistus reikia priimti kaip kokius ponus visomis išgalėmis. Duoti jiems tai, ką turi geriausio. „Casa particular“ vystytojai tikrai duoda – užleidžia atvykėliams erdviausius kambarius, įmontuoja jiems kondicionierius, už pasiskolintus pinigus nuperka televizorius, naujus čiužinius ir dar daug visko.
Kai kurie nuomotojai, kol lankosi turistai, net išeina iš savo namų, apsigyvena pas kaimynus ar gimines. Visoje Kuboje variantų yra pačių įvairiausių, kaip ir kainų už vieną naktį. Pigiausia, kurią pavyko aptikti buvo 15 vietinių kukų, kas lygu 15-ai JAV dolerių arba 12 eurų. Kaina dviem žmonėms už kambarį eiliniame Havanos daugiabutyje, pas šeimą, keturių kambarių bute.
Brangiausia nakvynė, kurią man siūlė kubiečiai buvo 80 dolerių arba 65 eurai. Taip pat dviem žmonėms už vieną naktį, tačiau privačioje viloje, su prižiūrėtu sodu bei terasa, su senoviniais baldais ir net „slaptu“ internetu. Tačiau mažiausia ir didžiausia kaina, labiau yra išimtys. Dažniausiai, na, maždaug 80 procentų „Casa particular“ rinkos užima pasiūlymai už 20-25 dolerius. Jeigu pas vienus šeimininkus gyvensite visą savaitę t. y. 7 naktis – už kambarį dviem šiam laikotarpiui jie paprašys 130-150 dolerių. O dabar palyginkite su kitomis pasaulio šalimis... Kur galima apsistoti dar pigiau? Aš kalbu apie higienišką ir europinius standartus atitinkančią vietą? Nesiūlykite lūšnos Venesueloje ar Kambodžoje.
Beje, daugelis „Casa particular“ įrengti taip, kad turistai turėtų visiškai atskirą vonios kambarį ir tualetą. Nuo kainos priklauso ar karštas vanduo ten bus nuolat, ar tik kartais, o gal iš viso niekada. Taip pat ir vandens srovė. Kai kuriose vietose Kuboje iš čiaupo jis bėga tokia maža srovele, kad silpnų nervų vartotojas gali išprotėti.
Gamina pusryčius pagal užsakymą
Atskiro straipsnio yra vertos istorijos apie pusryčius kubiečių namuose. Kiekvieną kartą, kai turistai apsistoja „Casa particular“ šeimininkai klausia „Desayuno?”, - tai reiškia - “Ar valgysite pusryčius?”. Sakykite TAIP! Patirsite tikrą kubietišką svetingumą ir tikrai skaniai prisikimšite. Priklauso nuo jūsų pasirinktų namų, tačiau pusryčių kaina kambariui (dažniausiai dviem žmonėms) svyruoja nuo 5 iki 10 dolerių.
Juokinga, bet atrodo, kad kokie vietiniai kulinarijos žvaigždūnai – kubietiška Beata Nicholson ar Alfas Ivanauskas – per televiziją visą šalį pamokė, ką reikia duoti turistams valgyti, nes visoje šalyje namų šeimininkai duoda praktiškai tą patį.
Didelis ąsotis šviežiai spaustų mangų, ananasų ar kitų vaisių sulčių. Lėkštė šviežių vaisių, dažniausiai per didelė dviem žmonėms. Du sausainiai, kurių skonis primena lietuviškus „gaidelius“, tik mažiau saldūs. Taip pat duoda porą riekių vietinio, iš gvajavos vaisių padaryto sūrio, sūdyto margarino ir sviestinių kubietiškų bandelių. O kaip pagrindinį patiekalą ruošia kiaušinius. Turistams leidžiama rinktis – kokio pateikimo nori – virtų, keptų, plaktų arba, kaip man vienose namuose pasiūlė, įkeptų duonoje. Visai kaip lietuviškame „Pirato akis“ recepte.
Prie pusryčių stalo šeimininkai niekada nesėda, jie nuolat šokinėja aplink jus, vis ko nors siūlo. Drauge valgo tik kiti turistai, gyvenantys kituose kambariuose, jeigu tokių yra.
Namas iš serialų
Per savaitę Kuboje teko apsistoti net 4-iose skirtingose „Casa particular“ vietose, nes keliavau po skirtingus miestus. Savo įspūdžius pradėsiu nuo brangiausio varianto Havanoje pas kubietį Chosė ir jo jauną žmoną. Abiem mano šeimininkams ne daugiau 40 metų, bet žmona gražesnė.
Chosė namas, kurį jis pavadino „Villa Lola“ priminė tuos, kuriuos rodė ir tikriausiai iki šiol rodo Meksikietiškuose serialuose. Savotiška Pietų Amerikos prabanga. Mano skonio. Namas nuo pašalinių apsaugotas net keliomis spynomis rakinama tvora. Ant langų bei durų įmontuotos papildomos grotos. Šeimininkai iškarto paprašė, kad durys visuomet būtų rakinamos, perspėjo, kad namo kieme nė akimirkai negalima palikti nieko vertingo. Nesvarbu, kad yra tvora. Tie, kas nori – ją peršoka. Už naktį čia jie prašo 65 dolerių – daugokai, bet tuoj paaiškinsiu kodėl. Namas pilnas tikrai įspūdingų meno kūrinių: paveikslų, statulėlių, senovinių indų ir baldų. Kitas privalumas – interjeras, tikrai galima palyginti su vietiniais penkių žvaigždučių viešbučiais. Ir dar ne viskas – kiekvienas atvykėlis gauna vakarietiškų higienos priemonių, to gamintojo, kuris ir Europoje nėra pigus. Tokie dalykai Kuboje itin vertinami, nes šioje šalyje gaminamos higienos priemonės ypač prastos kokybės, pakankamai brangios ir net ne visada jų įmanoma gauti.
- Iš kur jūs gavote šio šampūno, muilo, prausimosi želė? - paklausiau Chosė.
- Mano žmonos mama gyvena Suomijoje, ji mums labai padeda, parūpina tokių dalykų, kurių niekas Kuboje neturi. Todėl pas mus mėgsta apsistoti turtingi turistai iš Prancūzijos ir Anglijos, - paaiškino jis.
- Namas tikriausiai ir pavadintas žmonos mamos garbei? - bandau sužinoti daugiau informacijos.
- Villa Lola – todėl, kad mūsų šuniuko toks vardas – ji yra kalytė Lola. Mes visur stengiamės pabrėžti, kad name yra gyvūnas, kad atvykę turistai nesupyktų dėl to, - nusišypsojo Chosė.
Gyvenimas pas juos labai priminė viešbučius, mat į kainą buvo įskaičiuotas ir kambario valymas, ir rankšluosčių keitimas. Kituose „Casa particular“ to nedarė. Šiame name buvo ir kabelinė televizija, rodanti kelis angliškus kanalus, ir daug užsienio literatūros, na ir dar vienas didelis pliusas – šeimininkai šiek tiek kalbėjo angliškai, todėl galėjo padėti planuojat kelionę po Kubą.
Ar buvo verta sumokėti daugiau? Taip, ypač kelionės pradžioje, lengvesniam perėjimui prie kubietiško gyvenimo stiliaus.
Sekanti mano patirtis jau buvo egzotiškesnė. Už 40 dolerių miegamajame Havanos rajone gavau visą trijų kambarių butą daugiabutyje, kurio pirmame aukšte veikė budinčios rajono gydytojos kabinetas. Todėl visą parą namo pirmame aukšte stovėjo eilė skirtingais būdais susižalojusių pacientų. Su gipsais ant rankų ir kojų, su kruvina nosimi, su praskeltu smakru, prisižiūrėjau pačių įvairiausių traumų.
Butas irgi apsaugotas grotomis, tačiau langai jau kitokie nei prabangioje viloje. Vietoj stiklų įdėtos tarsi žaliuzės, kurios patraukus virvutę atsidaro arba užsidaro. Tiesą sakant – nelabai sandariai. Todėl iš judrios gatvės visą parą girdėjosi automobilių, reiktų pabrėžti – senų Kuboje važinėjančių automobilių, riaumojimas. Keistieji langai praleidžia ir vėją, tądien jis buvo gana stiprus, todėl namuose tikrai jautėsi ir gūsiai, ir švilpimo garsas.
Dar vienas minusas tame bute – nebuvo karšto vandens. Lovų čiužiniai aptraukti plėvele, matyt, kad turistai nesuteptų. Keistas jausmas ant tokių miegoti. Visus piktumus dėl nepatogumų pamiršau ryte, kai iš greta esančio kito buto atėjo šeimininkė ir paruošė skanius kubietiškus pusryčius. Ypatingai skanų omletą ir kitus, jau aprašytus priedus.
Pigiausias buvo geriausias
Tiesą sakant, labiausiai man patiko pats pigiausias „Casa particular“ būstas už 25 dolerius labai jaukiame Vinales miestelyje, gamtos apsuptyje, tarp milžiniškų tabako laukų. Apsigyvenau pas ponią Chuaną, kurią visas miestelis vadino švelnesniu Chuanitos vardu. Ji – penkiasdešimt aštuonių metų moteris, turistus priima savo trijų miegamųjų bute, taip pat daugiabutyje. Viename iš tų kambarių gyvena pati šeimininkė su aštuoniasdešimtmete mama, ponia Bianka. Ir dar į tą butą kiekvieną dieną pasėdėti ateina Chuanos dukra – neseniai šeimą sukūrusi Michele. Tokia trijų kartų moterų tvirtovė. Ir jos visos vertos paminėjimo šiame straipsnyje.
Chuana – tuose namuose daro viską. Tvarkosi, organizuoja turistams miestelio pramogas, rezervuoja jiems restoranus ir prireikus ieško taksi, gamina pusryčius, o jeigu gauna užsakymą, ir vakarienę. Pas ją gyvenau tris paras ir niekada nemačiau, kad Chuana, kur nors būtų išėjusi. Ji visada namie, visada pasiruošusi padėti.
Bianka – tuo labiau niekur nevaikšto. Kojos iš namų iškėlusi nebuvo jau keletą metų, paskutinį kartą ėjo pas gydytoją į polikliniką, kuri už šimto metrų nuo namų. Dabar jau ta gydytoja pati ateina aplankyti senolės. O Bianka sėdi namuose – dienomis balkone, stebi gyvenimą kieme, lesina paukščius ir mėto maistą lauko šunims. Vakarais ponia Bianka sėdasi prie televizoriaus ir visu garsu žiūri žinias. Bianka beveik nekalb, nei su savo dukra, nei su anūke, tuo labiau su turistais. Bet ji visada plačiai šypsosi ir linksi galvele. Nežinau kodėl, tačiau jaučiau ypatingą ryšį su šia močiute, vis įteikdavau jai kokį skanumyną atskraidintą iš Lietuvos. Daviau šokolado, po to sausainių, o jau išsikraustydamas padovanojau šampūno. Primenu, kad Kuboje labai trūksta higienos priemonių, ypač kokybiškų.
Na ir dukra Michele – nenusakomo amžiaus mergina. Jai gal dvidešimt, gal trisdešimt. Vis klausiau, bet paaiškinti angliškai jai nepavyko, o rodyti pirštais buvo per sudėtinga. Michele, kaip supratau, neturi darbo ir niekur nesimoko. Pas mamą ji ateidavo 8 val. ryto, o į savo namus grįždavo maždaug 22 val. vakaro. Ji bendro naudojimo virtuvėje, kur sėdėdavome ir mes turistai, įsijungdavo savo nešiojamą kompiuterį ir pasirėmusi į stalą žiūrėdavo serialus. Dar kartais jos su mama apie kažką kalbėdavo ir garsiai juokdavosi, o močiutė Bianka žiūrėdavo į jas.
Iš viešnagės pas šias moteris geriausiai prisiminsiu dušą su langu į fantastišką vietinę gamtą, tokio dar niekur neteko naudotis.
Kad „Casa particular“ verslas šiai šeimai labai padėjo matyti plika akimi. Pas Chuanitą stovi brangus, naujas šaldytuvas, taip pat mikrobangų krosnelė, elektrinis virdulys, modernus televizorius, vonioje – vandens šildytuvas, o kambariuose veikia naujos kartos kondicionieriai. Palyginus su kitais kubiečiais – gyvena kaip tikros ponios. Tačiau to kaina – reikia glaustis viename kambaryje ir į savo namus priiminėti svetimus. „Kiekvienas atvykėlis tampa šeimos draugu, visai dėl to neliūdime“, - sako buto šeimininkė.
Kai iš šių namų išvykau atgal į Havaną Chuanita man iškart rekomendavo savo draugės Silvijos „Casa particular“. Garantavo, kad pigus ir geras. Tai daro visi, kurie verčiasi šia paslauga – siunčia vieni pas kitus.
Pigiausia – susitarti tiesiogiai
Geriausia dėl nakvynės su kubiečiais tartis akis į akį arba bandyti susirašyti elektroniniais laiškais. Turėkite omenyje, kad angliškai moka tikrai ne visi, tad rašykite kuo paprastesniais žodžiais, gal net bendratimi.
O naudotis visokiomis internetinėmis rezervacijų sistemomis nelabai apsimoka, prisideda nemažas procentas aptarnavimo mokesčių, todėl išleisite ženkliai daugiau. Daug kas daro taip – iš anksto internetu rezervuojasi pirmąją naktį, o tada, jau atvykus į vietą, su šeimininkais tariasi dėl ilgesnio nuomos laikotarpio.
