– Keliaujate po pasaulį ne pirmus metus. Tačiau tokį keliavimo būdą – apeiti Šri Lankos salą pėsčiomis – pasirinktų ne kiekvienas. Kodėl nutarėte mesti sau tokį iššūkį?
– Jau kelerius metus žiemoju Šri Lankoje – ten geriausia vieta stebėti pasaulį. Ilgainiui tas žiemojimas užsiciklino iki režimo darbas-namai-pliažas-barai, tik retsykiais nuvažiuodavau kur nors toliau. Viskas pasikeitė, kai man įkando uodas ir susirgau Dengė karštlige. Beveik mėnesį pragulėjau išsekęs, alkoholio nevartojau beveik pusmetį – reikėjo regeneruoti kepenis. Todėl barai-pliažai tapo nebeįdomūs. Vieną rytą atsibudus netikėtai šovė mintis pėsčiomis apeiti aplink salą, kurioje gyvenu. Nuvijau tą kvailą mintį ir užsiėmiau savo kasdieniais darbais. Vakare, po darbų, ta mintis vėl sugrįžo. Todėl susirašiau argumentus.
Už: turėčiau patirti daugiau nuotykių, negu keliaudamas kitais būdais; Šri Lanka tam tinka – beveik visur kelias driekiasi palei vandenyną; beveik visur gyvena žmonės, yra vandens, maisto, vietų pernakvoti; pasitikrinčiau savo jėgas po mane išsekinusios Dengė karštligės; patenkinčiau savo puikybę – turėčiau kuo mergoms girtis.
Prieš: mažai šansų, kad pavyks tai įgyvendinti – pritrūksiu jėgų, valios; kelionė ir jos aprašinėjimas atims daug laiko; tą laiką galėčiau panaudoti pinigų užsidirbimui, kurių prireiktų kitoms, komfortiškesnėms kelionėms.
Vis tik teigiami argumentai nugalėjo skepticizmą, todėl nusprendžiau vis dėlto pabandyti.
Štai ką mąsčiau prieš kelionę:
Kadangi sala didelė, maždaug kaip Lietuva, kelias sudarys ne mažiau pusantro tūkstančio kilometrų, todėl be perstojo keliauti reikėtų kokius tris mėnesius. Nors ir neturiu tiek daug laiko, pamaniau, kad galėčiau eiti atkarpomis. Jei tokiai aferai skirčiau visus savaitgalius, salą apeičiau maždaug per metus. Kuo toliau nuo Kolombo, tuo ilgiau truks nusigavimas į etapo startinę poziciją, iki tolimiausių vietų teks važiuoti naktiniu traukiniu, gal skristi lėktuvu ar malūnsparniu.
Taigi, jokio planavimo, jokio skubėjimo, jokio pervargimo. Sustosiu visur, kur patiks, panorėjęs pasuksiu į šoną ar atgal. Neužsibrėšiu dienos tikslo – galiu nueiti trisdešimt kilometrų, o galiu vos porą.
Todėl nusistačiau tris taisykles: visas kelias turi būti nueitas pėsčiomis; kitą etapą pradėti tiksliai nuo tos vietos, kur baigiau pereitą; stengtis nuo salos kranto neatitolti daugiau nei 3 km.
Nieko neprisižadėsiu. Kai tik pajusiu, kad per sunku, ar nusibos, ar atsiras koks įdomesnis savaitgalių užsiėmimas, nutrauksiu šį žygį be jokio sąžinės graužimo. Taip galvojau prieš pradėdamas eiti, daugmaž viską ir įgyvendinau.
– Kaip vyko pasiruošimas ir kiek jis užtruko?
– Daiktus susidėjau maždaug per 15 minučių.
– Kokių daiktų prireikė šiai kelionei ir ką nešėtės su savimi? Reikėjo navigacijos, žemėlapių, asmeninių daiktų ir kokių? Tikėtina, kad batai turėjo būti itin patogūs?
– Kadangi eilinis ėjimo etapas dažniausiai trukdavo porą dienų, todėl nereikėjo neštis daug daiktų. Pasiėmiau papildomus marškinius, kelnaites, sarongą (tai – universalus medvilnės gabalas) – tinka vietoj šaliko, rankšluosčio, antklodės, sugadintų kelnių. Prireikė tepalo nuo nutrynimų, apsaugos nuo uodų, saulės, drėgnų servetėlių kojoms susitepti. Pasiėmiau ir vaistų visokiems atvejams. Man jų neprireikė, bet kartą pagelbėjau sutiktiems žmonėms. Žinoma, pasiėmiau daug elektronikos – akumuliatorių, atsarginį kompiuterį, įvairių laidų, jungčių. Na ir įprastų daiktų – skėtį, maišą nuo lietaus, porą buteliukų vandens, riešutų, paso kopiją ir šiek tiek pinigų.
Navigacijai tiko „Google Maps“ bei „Earth“, žymėti nueitam keliui naudojau „The Traveler“.
Patys patogiausi batai – „kroksai“ kaliošai. Tris poras sunešiojau, kol salą apėjau. Pirkau brangius, originalius. Po kelių dienų ėjimo jie tiesiog tapdavo kūno dalimi. Kad nebūtų nuospaudų, ilsinau kojas kas kelis kilometrus: masažuodavau, sutepdavau drėgnomis servetėlėmis (ypač tinka tos, kurios skirtos kūdikiams).
– Kiek pinigų išleidote per kelionę?
– Sunku dabar viską paskaičiuoti. Nakvodavau įvairiose vietose, valgydavau ir brangiuose restoranuose, ir pigiausiose valgyklėlėse, ir paaukotų ryžių sauja pasitenkindavau. Vidutiniškai dienai užtekdavo apie 20 eurų (įskaitant viską), bet galėjau keliauti daug pigiau, ar daug brangiau.
– Kiek laiko truko kelionė? Spėjote apeiti salą per numatytą laiką ar vėlavote?
– Apėjau per 78 dienas. Tas ėjimas užsitęsė kiek daugiau nei pusantrų metų, nes ėjau savaitgaliais, ilgam išvykdavau į Lietuvą ir kitas šalis. Neturėjau planų, kada tiksliai pabaigsiu kelionę.
– Kiek kilometrų nuėjote? Ir kodėl pasirinkote eiti aplink salą, o ne kitokiu maršrutu?
– Apie 1800 kilometrų. Toliausiai nuėjau paskutinę dieną – daugiau nei 39 km, trumpiausia buvo 12 diena – nulis (bet ją užskaičiau kaip ėjimo dieną, nes buvo nuotykių). Nueito kelio per dieną vidurkis – apie 24 km.
Eiti pakrante yra gerai – vėjelis atgaivina, galima išsimaudyti, paeiti basam paplūdimio smėliu, čia daugiau visokių viešbučių nakvynei, matyti spalvingas žvejų gyvenimas, daugiau kultūrinės įvairovės. Be to norėjau įsitikinti, kad Šri Lanka yra sala.
– Kur apsistodavote – viešbučiuose, svečių namuose ar pas žmones? Kodėl pasirinkote tokį apsistojimo būdą?
– Teko nakvoti ir prabangiuose viešbučiuose, ir pigiuose svečių namuose, viešnamiuose, pas žmones (musulmonus, budistus, krikščionis, hinduistus), lūšnose, ant smėlio pliaže, džiunglėse po atviru dangum. Man patinka įvairovė.
– Su kokiais pavojais teko susidurti? Kokioje situacijoje teko pajusti adrenaliną? Galbūt užpuolė laukinės faunos atstovai? Ar žmonės?
– Dvyliktą ėjimo dieną Vilpatu džiunglėse mane pavijo laukiniai drambliai. Pargriovė, paspyrė, bet neužlipo – gal tik paglostyti norėjo, nežinodami, koks aš trapus. Tai buvo signalas, jog nereikia eiti į džiungles vienam, nereikia pažeidinėti draustinio tvarkos. Drambliai čia šeimininkai, nėra ko brautis į jų teritoriją. Švelnus įspėjimas – atsipirkau tik suplėšytu antakiu, sudraskytais marškiniais ir apdaužytais šonkauliais. Po dviejų savaičių vėl ėjau. Tas nuotykis aprašytas mano dienoraštyje. Na, o žmonės visur man buvo malonūs, niekas nebandė užpulti.
– Kas labiausiai stebino ir džiugino Šri Lankoje?
– Nuostabi, fantastiška gamta, jos įvairovė. Nuoširdūs ir geri žmonės, dažnai naivūs kaip vaikai.
– O kas nuvylė?
– Baisus užterštumas. Šiukšlynai tokiose gražiose vietose. Kalnai plastiko maišelių, butelių.
– Kokie yra Šri Lankos žmonės – draugiški ir paslaugūs? Ar pikti ir norintys išpešti naudos iš svetimšalio?
– Svetingi, draugiški, paslaugūs, nuoširdūs, bet turistinėse vietose – siekiantys kuo daugiau pasipelnyti. Bet visur taip, ne tik Šri Lankoje. Piktų nesutikau, buvau užsirovęs net į karines bazes – visada man padėdavo, patardavo.
– Kaip šri lankiečiai gyvena? Kokia tai visuomenė? Ar skiriasi pragyvenimo lygis skirtingose salos dalyse?
– Šalies gyventojų nelygybė milžiniška, nors šalis ir vadinasi socialistine respublika. Turčiai ir ubagai, kastos, korupcija – visko čia sočiai. Bambantys dėl skurdo tautiečiai turėtų čia apsilankyti ir džiaugtis, kad gimė tokioje turtingoje ir demokratiškoje Lietuvoje. Nežiūrint į tai, vietiniai atrodo laimingi, visada besišypsantys, didžiuojasi savo šalimi, tiki, kad netrukus gyvens geriau.
Geografiškai pragyvenimo lygis pasiskirstęs maždaug vienodai, turistams viskas kiek brangiau, ypač populiariose turistinės vietose, bet ne ypatingai.
– Yra manančių, kad Šri Lanka – tai dalis Indijos? Kuo skiriasi šios šalys?
– Su Indija panašumų daug. Moterys dėvi sarius, gatvėse chaosas, pypsėjimas, triukšmas, šiukšlės – kaip Pietų Indijoje, tik kiek švelniau. Dauguma gyventojų budistai, mažiau konservatyvūs nei hinduistai. Čia žmonės labiau stengiasi mėgdžioti europiečius, stengiasi gyventi kaip britai XX a. pradžioje. Todėl europietis čia ras daugiau komforto, mažiau chaoso ir keistenybių nei Indijoje. Porą žiemų pasibastęs po Indiją ir persikėlęs į Šri Lanką sakydavau: Indija tai stebuklų šalis, o Šri Lanka – tai rojus, kur stebuklai nereikalingi. Panašiai ir dabar tebegalvoju.
– Kokios kainos Šri Lankoje? Brangu ar pigu? Kiek kainuoja, tarkime, kasdieniai maisto produktai?
– Pigu bus gyvenant taip, kaip gyvena vietiniai eiliniai žmonės. Europietiškai gyvenant bus brangiau nei Europoje. Taip yra visose besivystančiose tropikų šalyse. Skaniai pavalgyti vietinių valgyklose galima už pusantro euro. Tuo tarpu kokiame kurortiniame restorane pietums neužteks ir 15 eurų, neįskaitant gėrimų. Kasdieniniai ryžiai apie 0,5 Eur už kilogramą, kilogramas bananų apie 0,7 Eur, bulvės kiek brangiau. Ananasai, mango vaisiai, duonmedžiai čia pigūs, importiniai obuoliai – brangūs. Vištiena pigi, kita mėsa – brangi. Ypač brangus sūris, kurį visai neseniai čia išmoko daryti, be to jis dar ir neskanus. Brangus alkoholis: vietinis pigusis arakas (35 laipsnių stiprumo kokosinis gėrimas) – apie 8 eurai už butelį, pigiausias sausas vynas – apie 10 eurų. Tiesa, lengvas alus neseniai atpigo vos ne dvigubai (naujojo prezidento iniciatyva), dabar 625 ml butelį galima gauti už 0,8 Eur, užtat stiprus alus tebekainuoja apie 2 eur – tokiu būdu vietiniai pijokėliai skatinami pereiti prie silpnesnio alaus. Mano manymu, tai būtų geras pavyzdys Lietuvos blaivintojams.
– Pakalbėkime apie arbatą. Daugelis žino, kad Šri Lankoje auginama kone geriausia arbata pasaulyje. Kodėl? Kokios pats ragavote? Jei ragavote tikros arbatos, turbūt nebepirktumėte tos supakuotos ir parduodamos mūsų prekybos centruose?
– Šri Lankos arbata gera, nes čia labai tinkamos sąlygos ją auginti. Tai pastebėję britai dar XIX a. viduryje kone visas salos priekalnes pavertė plantacijomis, net pakeitė vietinę demografinę padėtį užveždami daugybę darbininkų tamilų iš Indijos. Tačiau vietiniai nėra dideli arbatos mėgėjai, geria su pienu, kaip indai, todėl visokie arbatos skonių niuansai čia nėra svarbūs.
Geriausia arbata yra eksportuojama, todėl mūsų prekybos centruose ar specialiose parduotuvėse galima gauti net geresnės nei Šri Lankoje. Žinoma, čia turistams pardavinėja arbatą kaip suvenyrus, bet ją pirkti verta tik dėl gražaus įpakavimo. Išimtis – „silver tips“ ir „golden tips“ arbatžolės – balta subtili arbata iš permatomų, rankomis skabytų, lapelių viršūnėlių – jos nepastebėjau Lietuvoje (gal blogai ieškojau) – bet tokia, dešimtis kartų brangesne arbata gali mėgautis nebent snobai ar tikri gurmanai – degustatoriai. Daug įdomesnės yra vietinės įvairių žolelių ajurvedinės arbatos, o kai kurių rūšių tik Šri Lankoje ir tegausi.
– Ar buvote arbatos plantacijose? Koks įspūdis? Kaip ten viskas atrodo?
– Keletą kartų buvau, pats rinkti bandžiau. Vargšės kalnų tamilės dirba nuo aušros iki sutemos be jokių išeiginių ar atostogų, kad šeimą galėtų išmaitinti, o vyrai tuo tarpu sėdi pavėsyje ir politikuoja. Įspūdingiau atrodo cinamono (kuris yra didesnis Šri Lankos pasididžiavimas nei arbata) ar kaučiuko plantacijos.
– Ką kasdien valgo Šri Lankos žmonės? Koks jų mitybos racionas? Vartoja daug vietinių produktų ar yra pasidavę maisto globalizacijai?
– Kasdieniai Šri Lankos gyventojų patiekalai yra tokie:
ryžiai su kariu (tai yra padažu su mėsa, žuvimi ar daržovėmis) – nei dienos be šito;
hoperiai – dubenėlio formos blyneliai su puriu pagrindu ir trapiais krašteliais – įsipili į tokį dubenėlį mirkalo-kario, laužai kraštus, mirkai, vidurys prisigeria padažo – labai skanu;
kottu roti – sukapoti blynai, pridedant kiaušinių, daržovių, sūrio, mėsos ar žuvies. Kottu valgo vakare-naktį-paryčiais, lengva rasti pagal garsų peilių tarškėjimą į įkaitintą metalinį stalą. Tai jaunimo grįžtančio iš klubų maistas, kai restoranai jau uždaryti, o gatvių valgyklėlės dirba pilnu tempu;
puttu – virti ryžiai suspausti į vamzdelį (galima pridėti žirnių ar riešutų) ir leidžiant per jį garus – švelnus pusryčių patiekalas.
Šri lankiečiai valgo labai aštriai ir labai saldžiai. Viskas tik iš vietinių produktų. Žinoma, Šri Lanka palengva pasiduoda globalizacijai – daug picerijų, makdonaldų.
– Kokia kalba Šri Lankoje patogiausia susikalbėti, neskaitant jų gimtosios kalbos?
– Anglų. Angliškai daug kur net vietiniai tarpusavyje kalbasi. Ne tik tamilai su sinhalais, bet ir šeimose – panašiai, kaip kadaise prancūziškai Europos dvaruose – tuo demonstruodami savo aristokratiškumą. Nors anglų kalba nėra valstybinė, ja užrašų, iškabų bene daugiau nei vietinėmis kalbomis.
– Ar Šri Lankoje saugu?
– Manau, kad saugu. Pilietinis karas baigėsi prieš dešimtmetį, per kelis metus negirdėjau, kad būtų įvykdytas koks nors teroro aktas. Žinoma, reikia saugotis kišenvagių, kaip ir kitose šalyse, bet atviro plėšimo atvejai reti. Turistės merginos gali jaustis nepatogiai dėl per daug didelio vyrų dėmesio.
– Koks klimatas šioje saloje? Kokiems orams reikia pasiruošti, norint ten keliauti?
– Nors sala yra Lietuvos dydžio, klimatas joje skirtingas. Kai rytuose liūčių sezonas, vakaruose sausra, ir atvirkščiai. Pakrantėse – ten kur poilsiautojai – tiesiog šiltnamis: visus metus ta pati temperatūra, naktimis galinti nukristi iki 25 laipsnių šilumos, dienomis pakilti iki 32 laipsnių karščio – retai nukrypstama nuo šių ribų. Salos gilumoje kalnuose naktys būna šaltos (12 laipsnių šilumos, ar net dar šalčiau).
– Nuo kokių ligų reikia skiepytis prieš vykstant į Šri Lanką?
– Nebūtina skiepytis. Nuo Dengė karštligės skiepų dar nėra (reikia tik uodų saugotis), o vidurių šiltinę ar kokį hepatitą pasigauti mažai tikėtina.
– Kiek reikia laiko, norint net tik pamatyti Šri Lanką, bet ir su ja susipažinti?
– Mažiausiai poros savaičių, bet geriau daugiau. Rekomenduočiau skirti mėnesį, o norint dar geriau viską pajausti porą mėnesių. Turistinę vizą duoda mėnesiui, bet lengvai pratęsia dar mėnesiui.
– Kaip patogiausia skristi į šią salą?
– Iš Vilniaus galima tik su vienu persėdimu, pavyzdžiui, Stambule, Kijeve ar Frankfurte. Kartais ir su dviem persėdimais patogu per Emiratus ar Katarą. Norint skristi pigiau, reikia sekti akcijas ir pasiūlymus.
