Kitu geru ženklu buvo trečioji „našlelė“. Kupė pasidėję kuprines išėjome į lauką, kad paskutinį kartą pakvėpuotume Chabarovsko oru, parūkyti. Grįžtame į kupė, ten sėdi močiutė be kelnių. Atsiprašome. Ji sako, nieko tokio, užeikit, jau baigiu persirengti. Po šios kelionės kilo pagrįstas įtarimas, jog į kupė, kuriuo važiuoja trys solidaus amžiaus vyrai, įsodinamos tik dar solidesnio amžiaus moterys.

„Firminio“ traukinio gultai minkšti kaip sofos. Viršutiniai gultai jau buvo pakloti, apatiniai, taip pat pasiklojo patys, nuleidus papildomą atlošą. Apatinius gultus galima išlankstyti taip, jog visas kupė pasidarytų vientisa sofa. Gavome vienkartines šlepetes, dantų šepetėlius, pusryčius. Pusryčių rinkinukas panašus kaip lėktuvuose, tik blynus palydovė pamiršo pašildyti... O kondicionierius veikė taip, jog prireikė antklodžių.

Paskutiniosios „našlelės“ nekalbinome. Jau buvome sotūs įžvalgų apie Rusiją – taikiausią pasaulio šalį, užtektinai sukaupėme ir grybų marinavimo receptų.

Vladivostoko geležinkelio stotis sąlyginai kukli, nedidelė. Paskui prisiminiau, kad tai logiška, juk Vladivostokas tai paskutinė maršruto „stotelė“ – bėgiai nuo jos veda tik į vieną pusę. Solidesnis keleivinio jūrų uosto laukiamasis. Šalia keleivinio uosto groteskiška automobilių saugojimo aikštelė – visi saugomi automobiliai perpjauti į dvi dalis... Iš Japonijos automobilius rusai gabenasi šitaip išskerstus, neva įveža automobilių detales, kurioms taikomi mažesni muitai. Paskui „lavonas“ suvirinamas, perdažomas ir parduodamas.

Vladivostokas
Foto: Vidmantas Šmigelskas

„Visai naujas, pirma savaitė po suvirinimo“, – matyt, kažkaip šitaip parduodamus automobilius reklamuoja Vladivostoko prekeiviai. Vienas iš taksistų aiškino, kad į Rusiją įvežamiems senesniems nei 10 metų automobiliams taikomas milijono rublių – per 14 tūkst. eurų muitas. Žinoma, taksistas, sakė tai, kas jam ant seilės, ir, matyt, muitą padidino, norėdamas stipriai priblokšti užsieniečius.

Ne tik Chabarovske ir Vladivostoke, bet ir tolokai nuo Japonijos esančiame Irkutske vyrauja automobiliai, kurių vairai dešinėje pusėje ir keleivio bandymas sėstis taksistui ant kelių, pastarojo nešokiruoja.

Vladivostokas
Foto: Vidmantas Šmigelskas



Žuvis triskart pigesnė

Vladivostokas įsikūręs tose pačiose platumose kaip Krymas ir šiaurinė Japonijos Hokaido sala. Mieste apie 600 tūkst. gyventojų. Tarybiniais metais tai buvo uždaras karinis miestas, o ir dabar tai pagrindinė Rusijos karo bazė Ramiajame vandenyne. Chabarovsko ir Vladivostoko gatvėse čiauška būriai azijiečių, tiesa, negaliu tvirtinti, jog visi turistai kinai – išoriškai kinų neskiriu nuo japonų ar korėjiečių. Kinų kalbos mano Balninkų vidurinėje taip pat nemokė... Tiesa, Vladivostoko turistai garsiai rėkė ir labai aktyviai fotografavosi prie tarybinių monumentų, tad gal vis dėlto jie kinai...

Keistenybės su karo atmintimi. Regis, Rusijoje kuo toliau nuo karo – tuo daugiau monumentų. Antrojo Pasaulinio karo didvyrių pagerbimui ir Chabarovske, ir Vladivostoke skirtas ne vienas milijonas. Eurų, žinoma, ne rublių. Vladivostoke mačiau Pasaulinio karo veteranų namus, tokį neva veteranų klubą. Ciniška, bet norisi skaičiuoti keli tie veteranai dar gyvi likę ir koks reikiamas kritinis veteranų skaičius, kad klubas dar išsilaikytų.

Militarizmas dirba Vladivostoką lankantiems turistams – pakrantėje „primėtyta“ povandeninių laivų, kariniai įtvirtinimai paversti muziejais. Beje, į vieną muziejų įeidamas turėjau nusivilti tarptautinio žurnalisto pažymėjimo veiksnumu. „Pas mus tik pensininkai nemokamai įleidžiami. Jūs dar ne pensininkas ir tai yra gerai. Mokėkite“, – pamatęs žurnalisto pažymėjimą šyptelėjo kasininkas ir už prisilietimą prie sovietinių pabūklų teko sumokėti gal 3, gal 4 eurus.

Vladivostokas
Foto: Vidmantas Šmigelskas

Bilietai į Rusijos miestuose esančius muziejus paprastai kainuoja 2, 3, kartais 5 eurus. Šios sumos nėra skausmingos, bet kiek turiu „muziejinės“ patirties – naudos ir malonumo iš jų lankymo taip pat nėra daug. Panašiai kaip ir dėl cerkvių lankymo – jei turi tikslą kelionėje praverti penkiasdešimties šventovių duris, tada pirmyn, tačiau vargu ar toks kolekcionavimas turi pažintinę prasmę.

Pirmąjį vakarą Vladivostoke surengėme žuvies balių. Lašišos ir krevetės Vladivostoke bent tris kartus pigesnės nei Lietuvoje. Mieste daug specializuotų žuvies parduotuvių, tiesa, jose vyrauja žalia, ne ypač patrauklios išvaizdos žuvis. Tačiau žmogus, suprantantis apie jūros gerybes, šiame Ramiojo vandenyno pakrantės mieste, matyt, galėtų pasidaryti didžią šventę pilvui.

„Kazino turistai“

Bevaikščiodami po miestą pataikėme į bukinistų turgelį. Iš Vladivostoko galėjome į Lietuvą parsivežti penkių litų monetų – bukinistai jas parduoda po 2 eurus.

Vladivostokas paskelbtas laisva ekonomine zona, kurioje galima steigti legalius kazino. Iki kelionės buvau prisiskaitęs, kad šis miestas yra tiesiog Sibiro Las Vegasas – pramogų sostinė. Bet man nepasirodė, kad jame vyksta išskirtinis siautulys. Na, sekmadienio rytą, kai atvažiavome į Vladivostoką, matėsi akivaizdūs vakarykščių linksmybių požymiai, dažniausiai jie buvo pastebimi ant šaligatvių ir žmonių veiduose. Daugelis sekmadienio rytą sutiktų žmonių priminė zombius, kurie nežino, kur buvo vakar, bet kol kas dėl to nesikankina, kol kas galvoja tik apie tai, kur gauti alaus.

Tačiau vakarėjant Vladivostokas netapo Las Vegasu – neradome nei kazino, nei raudonųjų žibintų kvartalo. Klausinėjami apie pramogų vietas vietiniai traukė pečiais, rodė į skirtingas puses: „Štai ten yra klubas, ten kitas.“ Kiek aiškiau apie pramogas išdėstė mus į oro uostą vežęs taksistas. Pasak jo, laisvoji ekonominė zona – tai teritorija tarp miesto ir oro uosto, bet joje yra kol kas tik vienas kazino. „Į kazino investavo kinai, kinai jame ir pinigus pralošia.“ – dėstė taksistas.

Situaciją vyras turėtų žinoti, nes jis sakė dirbantis ir prie to kazino. Taksistas aiškino, kad Kinijoje nėra legalių kazino, todėl į Vladivostoką kartais atskrenda pilnas lėktuvas specializuotų „kazino turistų“. Jie iš oro uosto autobusais suvežami į kazino, paskui gabenami atgal į lėktuvą. Tie „kazino turistai“ nevažiuoja į Vladivostoką, apskritai niekur kitur, išskyrus kazino, nevažiuoja. Pralošia pinigus ir namo... 


Vladivostokas
Foto: Vidmantas Šmigelskas

„Livonia“ Vladivostoke

Pirmadienį maršrutiniu autobusu išvažiuojame į Rusų salą, susiruošėme į okeanariumą. Tačiau pirmadienis – okeanariumui išeiginė, turistai į salą neįleidžiami. Jiems paliktas tik siauras įlankos ruožas. Pasižymime nusimaudydami Ramiajame vandenyne. Šalia Rusų salos – maža salelė, pilna palapinių. Iki salelės nuo kranto tik keliasdešimt metrų, bet brendant jos nepasieksi – egzotikos mėgėjai į pakrantę gabenasi pripučiamas valtis, susikrauna mantą ir plaukia į stovyklavietę.

Beje, Rusijoje labai retai girdėjau „normalią“ rusišką muziką – kavinėse, taksi automobiliuose, visuomeniniame transporte skamba arba angliškos dainos arba rusiškas „popsas“. Rusų saloje iš mikroautobuso rėkė Vladimiras Visockis. Prie to autobuso įsikūrusiai pagyvenusiai porai pajutau dėkingumą.

Šioje kelionėje nemačiau „second hand“ parduotuvių. Tai man vienas iš didesnių džiaugsmų Rusijoje – dėvėtų drabužių parduotuvės vadinamos „secondhandais“, bet tas angliškas pavadinimas rašomas didelėmis raidėmis kirilica. Tiesa, Chabarovske radau kino teatrą „Holliwood“, o Vladivostoke prekybos centrą „Livonia“. Na, Holivudas nuo Chabarovsko, žinoma, ranka pasiekiamas, Livonija, kurioje vyrauja kinų, japonų ir korėjiečių prekės bei kavinės, egzotiškiau.

Pirmadienio vakarą Vladivostoko centre, krantinėje virė gyvenimas – grojo muzika, kurią kartais užgoždavo nelabai sudėtingos krišnaitų dainos, prekeiviai siūlė cukraus vatos, užkandžių, suvenyrų.
Tiesa, mes pramogoms jau nebeturėjome laiko – pirmadienio rytą laukė skrydis Vladivostokas – Maskva.