Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentė Patricija Paula Mažintaitė šią vasarą 1,5 mėnesio savanoriavo Kenijoje. Savo patirtimi iš Afrikos 20-metė mergina sutiko pasidalinti su DELFI Kelionėmis.

– Kokiu tikslu keliavote į Keniją ir kurią šios šalies dalį aplankėte bei pažinote geriausiai?

– Afrikoje esu buvusi ne kartą, buvau Maroke, Mauricijuje, tačiau niekada neteko aplankyti tikrosios Afrikos. Išvykau ten savanoriauti, nes atradau naują hobį – keliauti su tikslu. Kas dieną keldavomės 7 valandą ryto, nes nuo 9 valandos vaikučiams jau prasidėdavo pamokos. Buvau anglų kalbos, matematikos, geografijos mokytoja berniukams nuo 4 iki 14 metų. Berniukų prieglaudoje, SCANN Nakuru, gyvena tik berniukai. Juos ten priglaudžia iš gatvės. Į šią prieglaudą priima ne kiekvieną vaiką, o tik tuos, kurie neturi tėvų ir gyvena tikrai prastomis sąlygomis.

Dauguma vaikų uosto klijus tik tam, kad nenorėtų valgyti, o miega tvartuose, užsikloję šienu, šalia gyvulių, kad būtų šilčiau. Gyvenau ir mokiau Nakuru miestelyje, jis yra maždaug 200 kilometrų nuo sostinės Nairobio, tačiau atsižvelgiant į transporto priemones ir kelią, kuriuo reikia važiuoti, kelionė trunka apie 3 valandas. Kelias nuo Nakuru iki Nairobio yra vienas pavojingiausių pasaulyje, nes yra be galo daug gyvūnų. Pats kelias nėra aptvertas, labai vingiuotas ir siauras. Važiuojant Nairobis-Nakuru kelyje gali pamatyti zebrus, antilopes, buivolus, bet svarbiausia – nepartrenkti beždžionės, nes jų ten, atrodo, yra daugiau nei paukščių.

Lietuvaitės savanorystė Kenijoje

– Kuo tai ypatinga šalis? Koks bendras įspūdis, grįžus iš kelionės?

– Ši šalis yra itin kontrastinga. Sostinė Nairobis – išsivysčiusi, joje žmonės į tave nežiūri keistai dėl to, kad esi baltasis, kai tuo tarpu Nakuru – praeiviai liečia tavo plaukus, žiūri ir stebi tavo judesius, nesupranta, ką čia veiki ir iš viso, kodėl esi šviesios odos. Gražiausia šalies dalis – pakrantė. Iš Nairobio skridau į Mombasą, ten – nuostabu. Vandenynas atsitraukia anksti ryte ir pakyla vakare. Kol vandens nėra – paplūdimys verda nuo prekiautojų, gali įsigyti ko tik nori – nuo mažų suvenyrų iki jūros žvaigždės, kurią, be to, pats gali lengvai rasti, nes jų ten yra tūkstančiai. Vanduo vandenyne šviesus šviesus, smėlis baltas ir tankus, tačiau kojos visuomet smenga.

Lietuvaitės savanorystė Kenijoje

– Kokias įspūdingiausias vietas aplankėte? Tikriausiai, gamta šioje šalyje verta dėmesio? Užgesęs ugnikalnis, Indijos vandenyno pakrantė, Viktorijos ežeras...

– Buvau prie Naivasha ežero, gamta ten neįtikėtinai graži. Vandeny auga didžiuliai medžiai be lapų, atrodo lyg būtum kokioje Indonezijoje. Pilna įvairiausių gyvūnų, didžiulių paukščių, flamingų, žirafų, dramblių, didelių vėžlių, hipopotamų! Teko aplankyti ir ekvatorių, tai yra pusiaują, kuris skiria žemę į Šiaurės ir Pietų pusrutulius. Vietiniai mums rodė bandymą, kaip sukasi vanduo tualete. Įdomiausia tai, kad paėjus į šiaurę, jis sukasi kaip pas mus, iš dešinės į kairę, o pietuose iš kairės į dešinę! Labai graži vieta yra Uaso Narok miškų draustinis. Jame teka didžiulis krioklys, kuris man paliko įspūdį.

– Ką rekomenduotumėte pamatyti ir patirti pirmą kartą atvykusiems į šią šalį? Kuriuo metų laiku geriausia važiuoti?

– Kadangi pati buvau tuo metu kai pas mus vasara, ten buvo žiema. Kad ir kaip galbūt juokingai skamba, bet Afrikoje irgi būna žiema, tik skirtumas tas, kad būna ne 40 laipsnių, o 20 laipsnių šilumos. Manau, keliavimui tai yra geriausias laikas, nes kai pas juos būna vasara, yra beprotiškai karšta ir tvanku. Ypač, kai visa šalis paskendusi dulkėse, nes asfaltuotų kelių pas juos beveik nėra.

– Kokios kainos Kenijoje? Tarkime, populiarių maisto produktų ar patiekalo kavinėje?

– Maisto kainos nėra didelės, bet niekada negali ir pasitikėti tuo, ką valgai. Mes valgydavome mažutėje kavinėje prie prieglaudos, maistas ten labai pigus. Omletas ir kavos puodelis kainuodavo 100 Kenijos šilingų, o tai yra 1 JAV doleris. Kažkada vaikai prašė, kad liktume valgyti su jais prieglaudoje. Mes labai nenorėjome, ne dėl to, ką jie valgo, o dėl to, kad jiems patiems užtektų.

Kai susėdome prie stalo, mes su viena drauge iš Naujosios Zelandijos laukdavome, kol vaikai suvalgys savo maistą, o kai jie nusisukdavo, įdėdavome maistą iš savo lėkščių. Jie taip ir nesuprato iš kur tas maistas atsirado... Tą dieną pasakiau berniukams, jog negalima dėti alkūnių ant stalo kai valgai. Po kelių dienų, kai jie vėl pietavo, vienas berniukas, Jambo, atsistojo valgykloje ir pradėjo rėkti : „Ar visi atsimenat, kad negalima dėti alkūnių ant stalo?“. Vaikai susižvalgė ir patraukė rankas. Tai buvo viena iš įsimintiniausių akimirkų.

Lietuvaitės savanorystė Kenijoje

– Kokiu transportu geriausia keliauti pačioje Kenijoje?

Iš Nairobio į Mombasą skridau lėktuvu, o atstumą Nairobis-Nakuru važiuodavau jų vietiniu autobusu „Matatu“. Tai lyg mikriukas, tačiau pergrūstas žmonių ir, kas be ko, daiktų. Kažkada vienas vyras vežėsi vištą, o dar mačiau, kad žmonės vežasi ir ožkas. Savaitgaliais keliaudavome po šalį su šeimos, kurioje gyvenau, mašina. Šeima, kuri manimi rūpinosi buvo labai maloni ir patys pasisiūlydavo nuvežti aplankyti įvairias vietas. Vieną kartą sustojome miestelyje, kad mane priėmęs vyras nueitų į parduotuvę, o aš su drauge likau sėdėti mašinoje. Prie mūsų pribėgo berniukas, gal trijų metų, pabeldė į langą ir paprašė valgyti. Neturėjau nieko – nei vandens, nei maisto. Jis apsižvalgė, pasakė, kad tuoj grįš ir paprašė palaukti. Po kelių minučių jis grįžo nešinas trimis akmenukais: „Ar galėtum iš manęs juos nusipirkti, tada aš galėsiu nusipirkti maisto?” Daviau jam porą dolerių ir pasiėmiau akmenuką. Vis dar jį turiu.

Lietuvaitės savanorystė Kenijoje

– Jums teko bendrauti su įvairiais Kenijos žmonėmis. Kokie jie – malonūs ir svetingi ar priešingai? Ar bijojote ten esančių žmonių?

– Šalyje yra labai paplitęs klijų uostymas. Iš pat pradžių mane tai beprotiškai baugino, nes apsiuostę žmonės bando tave apvogti, bando atimti rankinę, griebia už rankos, rėkia, tiesiog nesupranta, ką daro. Tada man papasakojo, kad jie uosto klijus tam, kad nenorėtų valgyti. Kad ir kaip liūdnai skamba, galbūt tai yra pateisinama, nes jie bent taip bando gyventi. Bendrai pažiūrėjus, žmonės labai draugiški. Jie vertina turistus, nes tai yra didžiausias jų pajamų šaltinis. Jei eidavome gatve ir pamatydavome policiją, jie visada sekdavo mus iki pat namų, kad įsitikintų, jog mums viskas gerai. Kita vertus, mačiau kaip gatvėje prievartauja merginą, o jai niekas nepadeda... Visko ten būna.

– Turbūt socialinė padėtis Kenijoje – katastrofiška? Šalį matėte savo akimis – ar didelis skirtumas tarps skurstančiųjų ir turtuolių?

– Jei turtuolių ir yra – jie tik Nairobyje, savo vilose. Šalyje yra beprotiška korupcija, todėl tu arba turtingas, arba varguolis.

Lietuvaitės savanorystė Kenijoje

– Kuo dabar gyvena Kenija? Šalyje tvyro ramybė ar priešingai – tas kraštas neramus? Ko vertėtų pasisaugoti?

– Kai ten buvau, buvo įtemptas priešrinkiminis laikotarpis. Buvo daug streikų, tačiau į susišaudymą nepatekau, nors per žinias pastoviai sakydavo, kad vyksta riaušės ir patartina likti namuose. Žmonės turėjo, man atrodo, du kandidatus. Vienas iš kandidatų norėjo nugriauti Kiberą (tai yra antras didžiausias lūšnynas pasaulyje ir pats didžiausias lūšnynas Afrikoje), o kitas – ją išsaugoti, todėl žmonės labai sukilo, nes būtų buvę atimti jų namai.

Teko pabūti ir Kiberoje, tai yra didžiulis didžiulis šiukšlynas, kuris apstatytas namais, jeigu galima juos taip pavadinti. Ten yra mokyklos, turgus, bažnyčia, tai lyg atskiras miestas Nairobio pakrašty. Baisiausias dalykas, kurį ten matėme – kyšančios iš šiukšlių lavono kojos. Gyvenime nepamiršiu to vaizdo. Ten būti ir tuo labiau vaikščioti yra labai nesaugu, tačiau tai sužinojau tik po to, kai jau grįžau namo ir pasidomėjau internete, ten žmonės prievartaujami, žudomi. O ten patekau, nes eidama gatve pamačiau skelbimą „Ekskursijos po Kiberą“. Galvojau, kad jos vyksta su grupe, bet ten buvo vietinio žmogaus sugalvotas pinigų prasimanymo būdas. Jis mane tiesiog vedžiojo po lūšnyną, o mano mintyse sukosi mintis – „kodėl aš visada patenku į tokias situacijas?“

Lietuvaitės savanorystė Kenijoje

– Tikriausiai į tokią šalį vykstant vertėtų būti atsargesniems... Beje, nuo kokių ligų reikia skiepytis vykstant į Keniją?

– Oi... Aišku, nuo visų hepatitų, A, B ir C. Dariausi skiepus nuo geltonojo drugio, vidurių šiltinės. Turėjau kasdien gerti vaistus nuo maliarijos, nes skiepų jai nėra. Tos tabletės turi baisų šalutinį poveikį – košmarus, organizmo funkcijų sutrikimus. Vieną naktį mano draugė iš Amerikos pabudo klykdama ir išpilta prakaito, nes susapnavo, kaip nužudo savo mamą – skamba baisiai, bet būtent tokius sapnus ir sapnuodavo žmonės.

Kas be ko, tos tabletės sukelia viduriavimą arba vidurių užkietėjimą, pykinimą, išbalansuoja mėnesinių ciklą. Kaip supratau, tai yra tiesiog antibiotikai, kuriuos kiekvieną dieną turi gerti, nes jie prevencinio pobūdžio.

Keisčiausia tai, jog jei susergi maliarija, reikia išgerti tris tabletes, o jas dalina ligoninėse, kurių vietiniai vengia. Jie labiau pasitiki gydymu žolelėmis ar kitais būdais, kurie yra įsišakniję nuo senų laikų. Be to, Kenijoje nėra greitosios, todėl tai dar viena priežastis, kodėl žmonės negali nuvykti į ligoninę.

– Lavono kojos šiukšlyne, prievartaujama mergina gatvėje, akmenukai iš alkano vaiko... Tai turbūt ne visi įspūdžiai? Ką dar įsimintino patyrėte Kenijoje?

– Baisu buvo atskristi. Mano lėktuvas leidosi 3 valandą nakties ir pažiūrėjus pro langą nemačiau nei vienos šviesos, tik nusileidimo taką. Pasirodo, šalyje nuo 21 valandos visur gatvėse yra išjungiamos šviesos. Baisu buvo, kai ėjau namo, mane susistabdė moteris ir prašė pasiimti jos kūdikį, nusivežti į Europą ir suteikti išsilavinimą. Baisu buvo, kai benamis vaikas griebė už rankos ir maldavo atiduoti savo rankinę, sakydamas, kad jis nieko neturi. Nepaisant visų jausmų, kuriuos ten išgyvenau, kelionė buvo neįkainojama. Tai buvo maistas mano sielai, dvasinei pusei. Nebijokite, važiuokite. Privalote tai patirti. Afrika yra nuostabi, neatrasta ir neišsivysčiusi šalis, kurią dar galima pažinti tokią, kokia ji yra.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (251)