„Apskritai turistinės kelionės į šią Afrikos šalį nėra populiarios. Per metus Kongo DR aplanko vidutiniškai tik keli žmonės iš Lietuvos. Tačiau Kinšasoje europiečių – pilna. Dažni svečiai – belgai, anglai, prancūzai, vokiečiai. Dauguma jų čia atvyksta ieškoti investicijų, verslo galimybių, bet dar neturi pakankamai ryšių“, – sako jau kelis kartus buvusioje Belgijos kolonijoje viešėjęs T. Mikalauskas.
Dar nuo kolonijinių laikų Konge kasamas varis, uranas, deimantai, auksas, sidabras. Centrinės Afrikos šalyje, kurioje vos 3 proc. žemės panaudojama žemės ūkiui, auginamos cukranendrės, kavamedžiai, arbatkrūmiai, vaisiai. Tačiau, kaip su kongiečiais bendraujantis lietuvis tikina, vietiniai savo žemes nori panaudoti plačiau, tik tam neturi įgūdžių, stinga technikos ir trąšų – čia ypač praverstų Europos kompanijų produkcija.
Pasak T. Mikalausko, su europiečiais Kongo DR nori bendradarbiauti ir krašto gynybos srityje. Valdžia siekia sustiprinti gynybą, pirmiausia – atnaujinti ir kompiuterizuoti kariuomenės technologijas. Tad pastarojo vizito Kongo DR, per pastaruosius kelis dešimtmečius išgyvenusioje dramatiškų neramumų, metu lietuvis susitiko su oro ir sausumos pajėgų vadais, kurių biografijos vertinamos prieštaringai. „Bendraudami jie buvo ypač malonūs ir geranoriški“, – įspūdžiais dalijasi T. Mikalauskas.
Svečias – ginkluotų vyrų apsuptyje
Kadangi lietuvio vizitas buvo suderintas su Kongo DR vyriausybe, jau oro uoste jį pasitiko ginkluota apsauga. Vyrai su šautuvais rankose svečią lydėjo beveik visada. Tačiau jokios grėsmės iš aplinkos T. Mikalauskas nepajuto.
Jis įsitikinęs, jog baimės dėl nesaugumo Kongo DR – pernelyg išpūstos. Be to, gali būti, kad dauguma vakariečių nepasigilinę šią šalį painioja su kaimyne – Kongo respublika, anapus Brazavilio upės.
Tačiau Kongo DR neaplenkė vis iš gamtinių išteklių lobusių kolonistų keltos suirutės ir kruvinos vietinių vadų intrigos. Po nepriklausomybės 7-ajame dešimtmetyje paaštrėjo įvairūs etniniai konfliktai. Jie ilgainiui išaugo į Kongo konfliktą. O Antrojo Kongo karo, vykusio 1998-2003 m., uodega velkasi iki šiol: milžiniški netekčių mastai, militarizuotas valdymas.
Dabar šalies prezidentas – J. Kabila, kurio biografija – irgi militaristinė. Jis buvo ginkluotųjų Kongo DR pajėgų vadas, vėliau tapo sausumos pajėgų vadu. Valstybės vadovu J. Kabila tapo 2001 m., kai jo tėvas Laurent-Desire Kabila, rengęs perversmą prieš iki tol buvusią diktatoriaus Mobutu Sese Seko valdžią, buvo nužudytas. 2006 m. pirmą kartą Kongo Demokratinėje Respublikoje įvyko demokratiniai rinkimai. Juos laimėjo J. Kabila. 2011 m. jis perrinktas antrai kadencijai. „Šalis stengiasi eiti demokratijos keliu, bet praktiškai ją valdo kariuomenė“, – pastebi T. Mikalauskas.
Keliose Afrikos šalyse lankęsis lietuvis Kongą palygintų su Nigerija: „Kaip ir Nigerija, Kongo DR dar nėra smarkiai urbanizuota, išlikę daug laukinių vietų. O, pavyzdžiui, nors Pietų Afrikos Respublika – išoriškai daug modernesnė ir turtingesnė, labai pamėgta keliautojų, tačiau žymiai nesaugesnė. Johanesburge man vietiniai patardavo vairuojant mašiną, jei gatvės nekerta pėstieji, per raudoną šviesą nesustoti, – kad nespėtų apiplėšti. O Kinšasoje galiu vidury gatvės atsistoti, fotografuotis, praeiviai nė nekreips dėmesio“.
Į delną – smulkių dolerių
Kad Kongo DR sostinė Kinšasa dar smarkiai nesuglobalėjusi, o šalis – neišsivysčiusi, išduoda akimirkos, patiriamos miesto gatvėse. Nors sostinėje yra atskira verslo sritis su dangoraižiais, kur įsikūrę bankai ir tarptautinių kompanijų biurai, pavažiavus į kitus rajonus, akis rėžia skurdas: stūkso iš skardos sudėtos lūšnos, važinėja daug apdužusių, surūdijusių automobilių, o juos apkibę žmonės.
Vakarėjant Kinšasą T. Mikalauskas pamatė dar kitokią: „Lankiausi bare, kuris įsikūręs daugiaaukščio namo terasoje. Iš viršaus kaip ant delno atsivėrė didžiulis lūšnynų plotas. Aplink – visiškai tamsu. Man vietiniai paaiškino, kad nakčiai lūšnų gyventojams elektra išjungiama, bet jie turi savo energijos generatorius“.
Užslinkus sutemoms, sostinės centre veiksmas aprimsta, gatvės ištuštėja, bet kiek toliau nuo centro naktinis gyvenimas verda. „Įmestas ten, pagalvotum, kad atsidūrei Londone ar Niujorke. Centrinėse gatvėse – didelės spūstys. Aplink aidi muzika, daugiausia – su afrikietiškais motyvais. Jaunimas daug šoka. Jiems linksma ir be didelių alkoholio kiekių. Bet kongiečiai – azartiški, mėgsta lošti. Kazino, lažybų punktai Kinšasoje būna sausakimši“, – pasakoja T. Mikalauskas.
Jis pastebėjęs, kad maistas mieste kokybiškas, natūralus. Populiari šviežia žuvis iš Kongo upės, įvairi mėsa. Ji paprastai patiekiama su daug daržovių. „Tačiau restorane apsilankyti sau gali leisti tik labiau pasiturintys gyventojai, galima sakyti, elitas. Ten kainos daug kur – kaip Anglijoje. Pavyzdžiui, normalu, jei pica kainuoja, išvertus iš vietinių Kongo frankų, 25 eurus“, – patikslina Tomas.
Jam šypseną kėlė vietinių įprotis visada aptarnaujančiam personalui, kad ir kur lankytųsi ar ką darytų, įbrukti dolerių: „Tau pasako „labas“, ir turi duoti dolerį ar du iš esmės už nieką. Arbatpinigiai dalijami visur, kone kiekviename žingsnyje. Kongiečiai tiesiog taip įpratę ir to tikisi. Todėl vykstantiems į Kongo DR patarčiau iš karto pasirūpinti smulkių dolerių kupiūromis“.
Vulkanų ir gorilų šalis
T. Mikalauskas primena, kad Kongo DR toliau nuo sostinės Kinšasos patyrusiems keliautojams turėtų tapti maloniai ekstremaliu atradimu. Šalį dengia kalnai ir vulkanai. Aukščiausia viršūnė, Stenlio kalnas, siekia daugiau nei 5 kilometrus. Virungos kalnai turi veikiančius Niamuragiros ir Niragongo vulkanus.
Į tropinių lietaus miškų peizažą įsiterpę vaizdingi ežerai ir upės, virsta galingi kriokliai. Nacionaliniuose parkuose viešpatauja retų ir nykstančių rūšių sutvėrimai. Primatų tyrinėtojams ir gamtos mylėtojams Kongo DR – ypatinga vieta jau vien dėl to, kad čia gyvena gorilos ir kitų rūšių beždžionės.
Prieš vykstant svarbu žinoti, kad šioje Afrikos šalyje paplitusi musė cėcė ir maliariniai uodai. Turistai privalo pasiskiepyti nuo geltonojo drugio.
