Traukiniuose „tipo“ nerūkoma
Iš Maskvos kupė išvažiavome trise. Ketvirtojo keleivio nebuvo ir tai džiugino. Ant staliuko susikrovėme konservus, duoną, „bomžpakius". Pasirūpinome maistu visoms beveik keturioms mūsų laukiančios kelionės iki Irkutsko paroms.
Dar namuose atsispaudžiau kelionės grafiką, kuriame nurodyta, kiek kurioje stotyje traukinys stovės. Traukinio grafikas ypač aktualus man, užkietėjusiam rūkaliui. Rusijos traukiniuose uždrausta rūkyti. Labai griežtai uždrausta... Vagonų sienos nukabinėtos užrašais, kad už rūkymą traukinyje – bauda „iki“ 1 500 rublių (per 20 eurų) ir ant traukinio bilieto yra įspėjimas, kad traukiniuose nerūkoma.
Tačiau europinėje Rusijos dalyje bei Vakarų Sibire traukinys turėjo stoti (o ir stojo tiksliai taip, kaip numatyta pagal grafiką) beveik kas valandą, todėl problemos dėl rūkymo neįžvelgiau. Tiesa, greit paaiškėjo, kad jei nurodyta, kad traukinys stotyje stovės 2 minutes, tai tiek ir stovės – trumpieji sustojimai skirti tik keleivių išlaipinimui ir įlaipinimui, rūkaliai į lauką neišleidžiami. Ilgesnieji 20-30 minučių sustojimai – tik kas keletą valandų, tad rūkaliams jau šioks toks diskomfortas.
Iki pirmojo ilgesniojo sustojimo Jaroslavlyje važiavau nerūkęs, kaip dera tvarkingam užsieniečiui. Šiame mieste į mūsų kupė įsikraustė jaunas vyrukas, sakęs pats dirbantis traukinio mašinistu. Po kurio laiko jis pakvietė: „Gal kas eisit parūkyti?“. „Na, juk negalima“, – sakau. „Einam, einam...“, – šyptelėjo.
Tolimųjų reisų traukiniuose kiekviename vagone dirba po du palydovus. Mus į traukinį įleido palydovas vyrukas, kuris sakė nemėgstantis šito darbo, bet per vasaros atostogas universitete nusprendė užsidirbti. Vyrukas su keleiviais stengėsi nekomunikuoti, o jo porininkė Taniuša bent jau kelionės pradžioje atrodė lyg ir koketuoja. Supratau, kad vargu ar graži kokių 25-erių mergina mus „kabina“, bet murkavo ji maloniai... Traukiniui tik pajudėjus iš Maskvos, į mūsų kupė Taniuša atsigabeno dėžę visokio šlamšto – traškučių, magnetukų, atvirukų... Gerardas magnetuką gal už visą eurą nusipirko, bet iš esmės prekyba Taniušai pas mus buvo nevykusi. Šaipėmės iš atvirukų, nuo kurių pardavimo Rusijos geležinkeliai kažkokį procentą skiria labdarai. „Na, nupirkite iš manęs ką nors“, – gal po pusvalandžio vagono koridoriuje prasilenkiant vėl užmurkė Taniuša.
Į mūsų kupė įsikrausčiusio mašinisto vardo nepaklausėme, o kai jis jau buvo išlipęs, Gerardas nusprendė, kad bendrakeleivio vardas buvo Igoriokas. Kolega juokėsi, kad gali kirsti lažybų, jog drauge važiavęs rusas ne koks Volodia ar Saša, o būtent Igoriokas. Taigi Igoriokas, tik pradėjęs kelionę, pats nuėjo susipažinti su Taniuša, nunešė jai šokoladą. O po pirmojo mūsų bendro parūkymo rusas patarė: „Nusipirk ką nors iš Taniušos". Atseit, tokiu būdu duok palydovei kyšį ir galėsi tambūre rūkyti. Na, kelionė ilga, nusprendžiau investuoti bent dešimt eurų, nors ir nelabai tikėjau, kad taip, kaip rūkalius, nusipirksiu indulgenciją... Bet kai Taniuša vėl užmurkė siūlydama prekes, nusipirkau visas labdaringas atvirutes ir dar pakabuką raktams. Po šios investicijos, nors traukiniu važiavome dar tris paras, Taniuša atšalo ir prekių nebesiūlė... Tambūre rūkiau retai, nenachališkai, bet akivaizdu, kad palydovai tai jautė, bet dėmesio nekreipė. Vėliau, važiuodamas kitais traukiniais, supratau, kad mano investicija buvo net neadekvati. Rūkymo „indulgencijai“ ir euro užtenka.
Makarevičius yra nupirktas
Igoriokas į mūsų kupė įsikraustė pavakaryje, o naktį vienoje iš nedidelių stočių išlipo. Jis buvo pirmasis rusas, su kuriuo galėjome padaryti išsamų interviu, todėl mikliai jį visi trys užpuolėme.
Vyrukas aiškino, kad Vladimiras Putinas yra nepakeičiamas, gal jis ir ne pats geriausias prezidentas, bet alternatyvų nėra, kiti galimi variantai dar blogesni. Igorioko teorija panaši, kokias girdėjau ir prieš aštuonerius metus Rusijoje: „Putinas nori įvesti tvarką, bet šalis didelė, aplink Putiną vieni vagys, o kuo giliau į provinciją – tuo vagių daugiau.“ Kartu su mumis važiuojantis vyras nesutinka, kad Krymas okupuotas – buvo referendumas, Krymo gyventojai patys pasiprašė į Rusijos sudėtį. Dėl šio labai jau tiesmuko požiūrio Igoriokas nepasirodė esąs labai išmintingas, tačiau jis buvo skaitęs Viktoro Suvorovo knygas, sakė pripažįstąs, kad Antrąjį pasaulinį karą sukėlė ne vienas Hitleris, o abudu su Stalinu. Vyrukas aiškino, kad Putino nepalaikančių dainininkų Boriso Grebenščikovo ir Jurijaus Ševčiuko jis nesmerkia, tačiau mano, kad Andrejus Makarevičius yra nupirktas, kad šiam dainininkui už aršią V. Putino kritiką moka užsienis.
Jau Igoriokiui išlipus iš traukinio, susimąsčiau, kad mūsų klausimuose jam buvo galima išgirsti ir auklėjamąjį toną, atseit, „jūs, rusai, durni". Tuo tarpu bendrakeleivis mūsų nemokė, kaip reikia gyventi...
Dar išsiaiškinome, kad Igoriokas, dirbdamas traukinio mašinistu, gauna tūkstančio eurų algą. Panašu, kad jis nemelavo, nes toliau kelionėje ir kiti šaltiniai patvirtino, kad geležinkelininkų algos geros, o traukinio mašinistas iš geležinkelininkų gauna geriausią algą. Žinoma, dalis geležinkelių kontoros žmonių uždirba ir po daug tūkstančių...
Rusijos geležinkelininkams, jų šeimos nariams ir geležinkelininkams pensininkams kartą per metus suteikiama teisė nemokamai važiuoti keleiviniu traukiniu kokiu nori maršrutu pirmyn ir atgal. Igoriokas sakė, jog ši jo kelionė kaip tik ir yra to geležinkelininkų bonuso išnaudojimas.
Pirmoji našlelė
Igoriokui išsikrausčius visą dieną važiavome be kompanijos. Vakarop, jau kirtę sąlyginę Europos – Azijos sieną – Uralo kalnus, kurių pro traukinio langus beveik nesimatė, palikę sukuistą kupė, išlipome Jakerinburge parūkyti. Grįžtame, matome prieblandoje mūsų kupė žiba kažkieno akys. Sveikinamės, kalbiname. Išsiaiškiname, kad kartu su mumis važiuos geležinkelininkė pensininkė ir jai dabar labai neramu. Renkame konservus ir alų, klojame „lovas“, pasakojame, kad mes keliautojai ir atseit inteligentai. Kelias valandas taisėme savo įvaizdį, vėliau paaiškėjo, kad be reikalo... Įsidrąsinusi močiutė paskui dvi paras pliurpė tik trumpam užsičiaupdama, o ir traukiniui sustojus stotyse eidavo prie mūsų. Pasijautė saugiai, tapome tiesiog viena komanda.
Visi žvengėme, kai močiutė papasakojo, kad yra mokslų daktaro našlė ir važiuoja lankyti vyro kapo. Tiesa, gal septintą kartą paleidus tą patį juokelį, kad Ričardą turbūt reikia palikti vieną su mergina, iš jo reakcijos supratau, kad šito „bajerio“ kartojimo limitą išnaudojau – neužsičiaupsiu, gausiu į akinius.
Našlelė buvo nepatenkinta savo mirusiu vyru. Jis prieš mirtį išreiškė norą būti palaidotas tėviškėje, kuri yra dvi paros kelio nuo Jakaterinburgo. „Ėjau pas popą, klausiau ar būtinai reikia vykdyti mirusiojo valią. Popas patarė palaidoti vyrą, kur jis prašė.“ – dėstė moteris. Vyras mirė prieš metus, dabar ji pirmąjį ir, matyt, paskutinį kartą išsiruošė aplankyti vyro kapo. Jei našlelei reikėtų mokėti už kelionę, jei tai būtų beprotiški pinigai – ji važiavo gal porą tūkstančių kilometrų, kelionė pirmyn ir atgal kainuotų ne vieną pensiją. Tačiau ir ši mūsų bendrakeleivė važiavo nemokamai, naudojosi buvusiems geležinkelininkams suteikta vienos kelionės teise.
Našlelė dėstė, jog apie politika nešnekės, nes viską, ką ji gali pasakyti apie dabartinę Rusijos politiką, sutelpa į vieną teiginį „prie Brežnevo buvo geriau“. Todėl ji pasakojo, kokias daržoves augino jos tėveliai, kokio maisto jai tėveliai įdėdavo važiuojant mokytis ir kaip gražiai mamytė siuvinėjo... Ir taip dvi paras!
Tiesa, vienas jos pasakojimas buvo geras. Bendrakeleivė vis kalbėjo, kad kai dirbo geležinkeliuose, jai reikėjo ieškoti pasimetusių vagonų (nesiaiškinom, kaip tie vagonai pametami, kad pasakojimas apie juos neužsitęstų), todėl ją kolegos vadino „Misis Marpl“. Našlelė sakė, kad ir išėjusi iš darbo buvo labai pilietiška. Štai kartą keleivinis traukinys stotyje sustojo taip, kad iš paskutinių vagonų keleiviai lipo ne į peroną, o turėjo šokti į pievą. Žmonės griuvinėjo, kai kurie išsisuko kojas. Mūsų Misis Marpl dėl šios problemos parašė laišką V. Putinui. Nusprendė, kad jei laišką išmes Jakaterinburge, tai jis nepasieks Prezidento, todėl paprašė draugės, važiavusios į Maskvą, laišką nuvežti į sostinę ir ten įmesti į pašto dėžutę. „Ir ką jūs manot! Gavau atsakymą – Prezidentas pažadėjo išsiaiškinti ir problemą išspręsti“, – džiaugėsi bendrakeleivė.
Alus juodame maišelyje
Per pirmąją kelionę po Rusiją traukiniuose buvo ramu – jokio triukšmo, besaikio gėrimo ir pan. Liūdna, bet ir šį kartą riaušių traukinyje nebuvo. Gal trečią kelionės dieną Ričardas padarė išvadą: „Mes geriame saikingai, bet rusai dar mažiau.“
Teoriškai geležinkelio stočių kioskuose alkoholiu neprekiaujama. Tačiau jau vienoje iš artimiausių nuo Maskvos stočių – Danilovo, kioske, kuriame pirkau mineralinį, pardavėja paklausė, ar alaus nenoriu... Nenorėjau, bet pagalvojau – reikia pirkt, nes paskui, žiūrėk, tokia proga nebepasitaikys. Alų kioskininkė sudėjo į juodą celofaninį maišelį. Nuo skirtingų kioskų į savo kupė visi trys susirinkome nešini juodais maišeliais... Kaip netikėta!
Iki pat Vladivostoko niekur geležinkelio stoties kioskuose neprekiaujama alumi, tačiau tik vienoje stotyje, kurioje buvo ypač daug policijos, parpašyta alaus kioskininkė išrėkė: „Pivo - nou!“. Atseit užsienietiškai pašnekėjo... Parduotuvėse rusiškas alus kainuoja apie eurą – kioskuose jis nelegaliai parduodamas už 1,5 -2 eurus. Visos Rusijos visų geležinkelio stočių visuose kioskuose alus parduodamas. Ir kraunamas jis išskirtinai į juodus maišus. Gal tie juodi maišai reiškia įspėjimą, jog mirsi nuo kepenų cirozės? Batoną ir mineralinį kioskininkai dėjo į baltą ar rožinį maišą, alų – tik į juodą...
Internete rašoma, kad Rusijos geležinkelio stotyse maisto ir ne maisto produktais prekiauja močiutės. Na, prekiauja, bet tikėtis, kad važiuodamas kelias paras maitinsies tik jų parduodamais pyragėliais su kopūstais ir bulvėmis, nederėtų. Visame mūsų kelyje nuo Maskvos iki Vladivostoko pasitaikė gal tik kokie penki-septyni tie geležinkelio stočių turgūs. Poroje vietų siūlė ir rūkytos žuvies, ir įvairių dirbinių iš kailių. Pyragėliai su kopūstais ir bulvėmis nėra pats skaniausias maistas pasaulyje, tačiau pakankamai saugus. Nes kokiame nors Išime ar Bujyje, prisiryjęs čeburekų su šuniena ar arkliena arba šiaip dvėseliena, gali Vladivostoko ir nepasiekti. Nemanau, kad visos močiutės aferistės, tačiau viena kita tarp jų ir nesąžininga gali pasitaikyti. Stotys nesąžiningiems prekeiviams – geriausia vieta, suvartojo klientas maistą, sėdo į traukinį ir daugiau tu jo niekada nepamatysi, net jei po to maisto ir išgyvens. Gal dėl tos galimos rizikos traukinių keleiviai mielai iš močiučių perka virtas bulves ir raugintus agurkus. O štai į vienkartinius indelius sudėti koldūnai, regis, nelabai kam įdomūs.
