Filipinai pasaulyje garsėja savo paplūdimiais ir povandeniniu pasauliu. Jau kurį laiką gražiausiu pasaulio paplūdimiu išrenkamas Borakai salos paplūdimys, o gražiausių pasaulio salų topuose visada paminimas El Nido salynas. Bet kaip ir kiekviena atostogų kryptis, šalis turi tikrai daugiau traukos vietų nei tik tingus ar aktyvus poilsis prie smaragdinės jūros.
Filipinai išsiskiria iš visų kitų Pietryčių Azijos šalių. Toliau nuo visų, išsibarstę po daugiau nei 7000 salų (tiesa, tik 880 iš jų yra gyvenamos), katalikai (vienintelė Azijos šalis, kur katalikybė yra pagrindinė religija). Ispanijos kolonizacijos pradžioje Filipinai buvo paskutinė (arba pirmoji) stotelė svarbiame prekybiniame kelyje su Amerika. Tad neatsitiktinai JAV jau po kelių amžių turėjo milžinišką įtaką šalies istorijoje. Patys filipiniečiai savo istoriją apibūdina trumpai: „300 metų gyvenome Ispanijos vienuolyne, o 50 metų - Holivude”. Bet vis dėlto, ne dėl istorinių įvykių ar architektūros objektų verta daugiau patyrinėti įvairias salas.
Gamtos kultūra
Pasaulyje yra trys vietos, kur senosios ryžių terasos yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir viena iš tų trijų yra Filipinuose, pagrindinėje Luzono saloje, apie 8 valandas automobiliu nuo sostinės Manilos (kitos dvi yra Kinijoje – Honghe Hani terasos – ir Balio salos terasų sistema Indonezijoje).
Banaue ryžių terasos įspūdingos ne tik dėl savo grožio, bet ir dėl savo ilgaamžiškumo. Šias terasas prieš maždaug 2000 metų pastatė Ifugao genties žmonės. Tokia terasų konstrukcija yra vienas įspūdingiausių žmonijos inžinerijos pasiekimų – jei kiekvieną terasą sujungtume vieną su kita, jų ilgis apimtų pusę planetos, o tai yra dešimt kartų ilgesnis atstumas už Didžiąją Kinijos sieną. Viskas iki šiol puikiai funkcionuoja, nors norinčių šiuo sunkiausiu būdu auginti ryžius yra vis mažiau ir mažiau. O priežasčių ne viena – terasos yra aukščiau kalnuose, per metus galima nuimti tik vieną derlių, reikia žymiai daugiau pastangų remontuoti terasų pylimus, daug sunkiau teisingai paskirstyti vandenį laukams ir nėra jokių galimybių arti žemę ar nuimti derlių su technika.
Filipinų vyriausybė (ne be UNESCO spaudimo) visaip skatina, kad jaunoji karta nepabėgtų į miestus ieškodama lengvesnio gyvenimo, o toliau puoselėtų senąsias ryžių auginimo tradicijas, kurios yra neatskiriama ryžių terasų dalis. Bet noro gyventi lengviau nesustabdysi, kaip kad ir nepavyksta sustabdyti senųjų kaimelių šiaudinių stogų keitimo į skardinius. Žinoma, mums vietinių iššūkiai kol kas dar netrukdo grožėtis visais žalumos atspalviais, džiaugtis sutinkamų žmonių šypsenomis, pabandyti įbridus į purvą iki kelių sodinti ryžius ar iškulti jau subrendusius.
Banaue miestelis taip pat gali būti tinkama vieta išbandyti vieną vietinį delikatesą, kuris dažniausiai mums, vakariečiams, sukelia pasibjaurėjimą. Tai kiaušinis (vištos arba anties) su užsimezgusiu 14 ar 21 dienos paukščiuku. Paragauja tik drąsiausi, na o man teko tik pajuokinti vietines pardavėjas, kai nusipirktą balutą (taip vadinamas kiaušinis) tik išlupome ir apžiūrėjome. Įsidėti į burną nepaskatino nei aktyviai siūlytas actas.
Kad jau ėmiau pasakoti apie ne tokius patrauklius vietinės kultūros reiškinius, reikia užsiminti ir apie Filipinuose tokias populiarias gaidžių peštynes. Galima smerkti šią tradiciją, kaip žiaurią, tačiau kol tai vis dar milijonus žmonių įtraukianti, neatsiejama šalies kasdienio gyvenimo dalis, tol daugeliui smalsu bent trumpam sustoti pasižiūrėti, kaip viskas vyksta.
Gaidžių peštynės vyksta vos ne kiekviename kaime savaitgaliais, o įdomiausia jų dalis – statymų priėmimas. Lažybų organizatoriai turi fenomenalią atmintį ir prisimena dešimtis šūksnių ir sumų, o pasibaigus mūšiui surenka pinigus iš pralaimėjusių ir išmoka laimėtojams. Teko stebėti tiek gaidžių peštynes pakelėje, kur itin aktyvios ir įsitraukusios buvo moterys, tiek didelį turnyrą specialioje arenoje, kur ložėse sėdėjo solidūs vyrai, o prizinis fondas siekė dešimtis tūkstančių dolerių.
Beje, ar žinojote, kad gaidžių peštynės į Aziją ir Lotynų Ameriką atėjo iš Europos? Filipinuose turėti sėkmingą varžybos gaidį – tai turėti galimybę praturtėti. O į gyvūnų teises čia dar ilgai nebus atsižvelgiama.
Filipinų simboliai
Vienas iš ryškiausių Filipinų simbolių yra džipo ir autobuso hibridas, vadinamas džipniu (Jeepney). Tai viena populiariausių transporto priemonių – mažai komforto, tačiau daug spalvų, linksmų užrašų, dėl kurių keliauti su jais tampa linksma patirtimi. Džipnius paliko amerikiečiai, na o išradingieji filipiniečiai tiesiog konkuruoja tarpusavyje puošybos elementais. Jei neišdrįsite jais važinėtis miestuose ar tarp jų kartu su vietiniais, šią patirtį galite išbandyti, pavyzdžiui, lankydami ryžių terasas – Banaue galima išsinuomoti šią transporto priemonę visai dienai.
Dar vienas iš Filipinų simbolių (net oficialiai vietos turizmo valdininkų patvirtintas) – šokoladinės kalvos Boholio saloje. Maždaug 50 kvadratinių kilometrų plote yra 1268 vienodų, tobulos kūgio formos kalvų, kurios karštuoju metų laikotarpiu (balandį – gegužę) paruduoja ir tampa panašios į milžiniškus šokoladinius saldainius. Na, o jei ir pamatysite jas vis dar žalias, galėsite drąsiai sakyti, kad saldainiai yra supakuoti į popierėlį. Vietiniai šias kalvas laiko milžino ašaromis.
Boholio saloje rasite ir mažiausius pasaulio primatus, lietuviškai vadinamus ilgakulniais, o angliškai – tarsyrais. Jie dienų dienas miega įsikabinę į medžių šakas jų pavėsyje, o tik pajutę, kad juos kažkas stebi, atmerkia savo įspūdingas geltonas akis ir tik nujausdami nors menkiausią pavojų – skrieja su savo uodega kuo toliau. Šie maži padarėliai savo galvas gali pasukti 360 laipsnių kampu, bet trikdant jų ramybę – gali būti ir agresyvūs ir net linkę nusižudyti.
Po to, kai požeminė Sabango upė Palavano saloje buvo įtraukta į Naujų pasaulio gamtos stebuklų sąrašą, Filipinai įgijo dar vieną priežastį pritraukti daugiau turistų. Tikriausiai dauguma daugiau keliaujančių žmonių yra matę ne vieną stalaktitų ir stalagmitų urvą – jų gausu tiek Europoje, tiek Azijoje. Vis dėlto, šią vietą Filipinuose tikrai verta pamatyti. Joje susiformavę dariniai unikalūs, stebėti juos iš lėtai siūbuojančios valtelės ir klausant per ausines pasakojimo su pritaikyta muzika yra itin malonu. Požeminė upė driekiasi 8,2 km, tačiau keliautojai išvys tik 2 km.
Dar viena vieta, kuri unikali ne tik Filipinuose, bet ir visame pasaulyje – tai Oslobo kaimelis Sebu saloje. Ši vietovė garsi bangininiais rykliais. Juos galima stebėti pakrantėje arba ryžtis paplaukioti ar panardyti su jais. Bangininiai rykliai gali pasirodyti grėsmingi – jie užauga iki 12 metrų ilgio ir yra laikomi didžiausia pasaulio žuvimi. Vis dėlto, jie mums nekelia jokio pavojaus mat minta planktonu ir smulkiomis krevetėmis. Plaukioti greta tokio milžino – tikrai verta dėmesio patirtis.
Jūra, saulė, palmės
Jau minėjau, kad Filipinų salos greta tingaus ir paprasto kurorto El Nido (Palavano sala) yra pripažįstamos vienos gražiausių pasaulyje. Šią grupę sudaro 45 salos ir salelės. Čia dažniausiai atvyksta turistai, kurie nori pailsėti po įspūdžių kupinos kelionės po kitas salas, o taip pat tai puiki vieta nardymui (itin rekomenduoju Simizo salelę, kuri pavadinta Japonijos naro garbei).
El Nido salynas turi daug slaptų paplūdimių ir įlankų, į kai kurias vietas tenka įplaukti patiems, kai kur galima išbandyti baidares, o į kai kurias vietas tenka įlįsti per siaurus plyšius. Toks tikras atradėjų gyvenimas! Žinoma, neturėkite iliuzijos, kad būsite ten vienui vienas – juk atradėjai jūromis irgi visada plaukdavo dideliais laivais ir didele kompanija. Man El Nido patinka tuo, kad čia visiškai nėra masinio turizmo apraiškų – didesnių viešbučių, įkyrių pardavėjų.
Čia rasite vos du prabangius viešbučius, o gyvenant paprastesniuose miestelio apgyvendinimo įstaigose turėtumėte nenustebti likę muiluota galva, mat trūksta spaudimo jūsų duše, nes kai laiveliai sugrįžta po dienos ekskursijos visi turistai puola plautis nuo savęs sūrų vandenį. Keliaujant šioje šalyje svarbu tinkamai nusiteikti, o to Filipinuose tikrai galima išmokti iš vietinių – nereikia daryti problemų, viskas išsispręs!
