Dar niekur neliudijau tokios gyvenimo prie vandens ir vandenyje įvairovės kaip Vietname. Šalies Pietus vainikuoja didžiosios Mekongo upės, ištekančios iš pačių Himalajų Tibeto slėnyje, prasigraužusios kelią per Kiniją, Laosą, Tailandą, Mianmarą, Kambodžą ir galop po 4000 km kelionės įsiliejančios į Pietų Kinijos jūrą, delta. Čia gyvenimas rutuliojasi upės ritmu. Valtys, nedideli laiveliai, namai, parduotuvės, degalinės ir turgūs išsidėstę virš vandens daugybėje kanalų bei upokšnių.

Išdidžiai Vietnamo „ryžių dubeniu“ vadinamame Mekongo regione pateksite į tankia augmenija apaugusias upėje išsibarsčiusias salas, po kurias keliausite bananų palmių suformuotais tuneliais, irsitės giliau iki ryžių laukų ir pasieksite atokias oazes, kur žmonės jau išmoko paklusti upei. Turguose ant vandens pardavinėjami arbūzai, gabenami į mažesnius vietinius turgelius, moterys valtyse matuojasi drabužius, o vakare valgoma turguje įsigyta žuvis. Turėdami progą, leiskitės palei upę dviračiu ir įsiliekite į Mekongo labirintą bei pačią paprasčiausią, nesumeluotą ir nepagražintą vietinių kasdienybę. Lėtas ir nuo upės malonės priklausantis gyvenimo tempas mane sužavėjo. Neskubėdama myniau aplūžusį dviratį ir stebėjau nuo tiltų į upę šokinėjančius vaikus bei saulėje tinklus bedžiovinančius žvejus.

Vėliau upę iškeičiau į Pietų Kinijos jūrą. Sutemus, išlipusi iš daugybę kilometrų pūškavusio autobuso, su atsitiktiniu motorolerio taksi vairuotoju sutariau abiems pusėms priimtiną kainą ir nuskuodžiau pajūriu bėgančio kelio vingiais. Telefono baterija mane išdavė, todėl neturėjau net menkiausios minties, ar važiuojame teisinga kryptimi. Akimirką pagalvojau – dievaži, Samarinaite, kam tau viso to reikia? Vos pradėjus aušti, pabudau nuo pirmųjų saulės spindulių ir bangų mūšos simfonijos. Tai buvo pirmasis geras ženklas. Išėjusi į terasą, suvokiau, kad esu ant jūros kranto, o aplink kelių kilometrų atstumu į abi puses nėra jokių gyvybės ženklų.

Po pietų įlanka prisipildė mažomis ir spalvotomis apvaliomis valtelėmis. Kasdien po saulėlydžio jomis į jūrą išplaukia daugybė vietos žvejų, besitikinčių ryte sugrįžti pilnais tinklais gėrybių. Nors vietinės valtys ir nepritaikytos atšiaurioms oro sąlygoms ar audroms jūroje – panašu, kad net ir plaukti nemokantys žvejai dėl to pernelyg nesijaudina. Rytais laimingieji grįžta į už 7 km nuo Mui Ne kurorto esančią gyvenvietę, kurioje jau laukia žvejų moterys, pasiryžusios susidoroti su laimikiu. Tuomet čia pat, ant nedidelio smėlio ruožo, prasideda turgus.

Dubenyse su vandeniu spurda žuvys. Moterys plauna ir rūšiuoja jūros gėrybes, mesdamos mažytes krevetes į vieną, karališkąsias – į kitą, o geldeles į trečią indą. Pirmieji turguje pasirodo restoranų ir gatvės prekystalių savininkai. Jie derasi dėl kainos ir laukia, kol bus išdorotos jų pasirinktos žuvys.

Stebiu, kaip tik ką iš žūklės sugrįžęs žvejys nustumia į šalį neįgudusį jaunuolį ir, pasiraitojęs rankoves, dar gyvai žuviai nupjauna galvą. Niekas iš aplink susirinkusių smalsuolių nedrįs pagalvoti, kad tame restorane tiekiama nešviežia žuvis. Įdienojus, turgus ir jūros dovanų pilni indai ištuštėja. Gėrybės ir bjaurybės dar tą pačią dieną išvirtos, iščirškintos aliejuje, troškintos, keptos, apipiltos gardžiais padažais ir pagardais nusės ant vakarienės stalų visuose Mui Ne ir Phan Thiet kurortų restoranuose.

Jei toliau keliautumėte pajūriu į Šiaurę, pasiektumėte Hojaną. Išvertus iš vietnamiečių kalbos Centrinėje šalies dalyje įsikūręs miesto vardas reiškia – ramią susitikimo vietą. Tačiau prieš daugelį amžių pastatytas Hojanas Pietryčių Azijoje garsėjo ne kaip ramybės oazė, o kaip vienas iš svarbiausių regiono prekybinių uostų. Į jį plūdo kinų, japonų, portugalų, olandų ir indų prekeiviai. Nors šiandien jis taip pat stipriai traukia smalsuolius iš viso pasaulio, šie į buvusį uostą atkeliauja ieškoti romantiškos filmų scenas primenančios atmosferos ir autentikos.

14-ąją mėnulio dieną Hojane užgęsta šviesos, iš senamiesčio gatvių dingsta transportas, vietiniai šalia namų ir krautuvėlių uždega smilkalų ir užkuria aukurus, į ugnį mesdami netikrus pinigus. Taip jie pagerbia savo protėvius ir prašo sėkmės bei gerovės. Mano viešnagės Hojane dieną šėlsmo būta dvigubo. Kartu su pilnatimi visi šventė ir Budos gimtadienį.

Mieste įsižiebia populiarieji žibintai, gatvėse šoka žmonės, kampeliuose tradicinę muziką brazdina nenusakomo amžiaus senoliai bei skirtingais instrumentais grojančios šeimos, muziejų lankymas nemokamas, o gatvės prekijas susijaudinusiam turistui gali įsiūlyti bet ką. Plieskiant mėnulio pilnačiai, upėje irstosi valtelės, o iš jų į vandenį leidžiami popieriniai žibintai, pagaminti iš žvakės ir gėlės žiedo formos kartono, turintys atnešti meilės, laimės ir visa ko geidžia širdis.

Hojaną įsimylėti nesunku. Čia iš Azijos betvarkės staiga prabundi kinų pirklių namais, šventyklomis, subtiliais įvairių tautų architektūros stiliais papuoštame mieste. Jame lengva pasiklysti, surasti naujas mėgstamas kavos gėrimo vietas bei, sėdus ant dviračio, kiek jėgos leidžia, minti pro dirbamus laukus, palei viliojančią pajūrio juostą ir atsiduoti jaudinančiam laisvės pojūčiui.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)