Viešbučio spintelėje Albukerkėje, prie lovos, greta Biblijos (ji Amerikoje būna visur, kaip ir Lietuvoje kiekvienos pensininkės bibliotekoje yra Algirdo Brazausko prisiminimų knyga) padėta Mormono Knyga: netoliese, mat čia yra religinga Jutos valstija, kur mus kviečia apsilankyti, kad patys pamatytume, kaip viskas atrodys Lietuvoje po švento valstiečių siautulio ir alkoholio draudimo.

Bet iki Jutos dar reikia atvažiuoti. Dabar rašau iš Albukerkės, Niu Meksiko valstijos (čia nuostabaus grožio automobilių numeriai – kaip tekilos etiketės, pigiausi šalies degalai ir maksimalus leistinas 75 mylių per valandą greitis, ant kurio galima dar 10 užsimesti, ko nesiūlau daryti; vairuokite saugiai – nors čia didžiausia problema yra girti vairuotojai, kaip man papasakojo vilkiko vairuotojas Randy, mano naujas draugas nuo 40-ojo greitkelio). Albukerkę, žinoma, visi prisimena iš serialo „Bręstantis blogis“, kur talentingas chemijos mokytojas Walter White, sužinojęs, kad susirgo vėžiu, pradėjo gaminti ir pardavinėti metamfetaminą – to jums nelinkiu, nebent norėtumėte užsidirbti daug pinigų ir kulką į kaktą arba kalėjimą daugeliui metų. Dar čia yra gyvenęs dainininkas Arvydas Vilčinskas.

Palaukit, sakot jūs, kur ta istorija su policija, kurios tikėjomės? Na, kaip, išvažiavus iš Albukerkės, pradėjo kvailioti automobilis, ir, vos tik išsukome iš greitkelio prie indėnų kazino „Šokantis erelis“, supratome, kad šiandien patys jau nevairuosime. Kol nuėjome į kazino degalinę paprašyti vietinio tralo telefono numerio, atvažiavo policija ir kartu su patruliu nustūmiau „Lexus” į saugų kelkraštį. Tai ir visi reikalai su policija. O jūs tikėjotės.

Foto: Andrius Užkalnis

Kol laukėme vilkiko, pro šalį važinėjo vietos gyventojai ir siūlė pagalbą, kol pagyvenusių indėnų šeima sustojo ir pasiūlė pas juos apsistoti. Šeimos galva buvo vežamas iš kazino, kur jis gerokai prisivaišino (manau, blaivas nebūtų mūsų kvietęs į savo vigvamą). Mandagiai atsisakėme, o jie ragino – jeigu ką, nenakvokite ant kelio, ateikite pas mus.

Į Arizoną, kur dykuma, kalėjimai ir nežmoniškas karštis, važinėjama dėl Didžiojo Kanjono. Aš nemoku ir nebandysiu aprašyti to absoliutaus kosminio šoko, kuris ištinka, pamačius tą mažos planetos dydžio ertmę žemėje, išgraužtą Kolorado upės. Norėčiau pavadinti kanjoną „bedugne“, bet dugnas yra, tik iki jo apie kilometrą. Žmonės čia važiuoja milijonais; man atrodo, nė vienas nelieka abejingas, bet jeigu kam nors neįspūdinga, tai jiems negerai galvoje.

Foto: Andrius Užkalnis

Arizonoje netyčia nakvojome dar viename mieste prie istorinio 66-ojo kelio. Senas kelias, vedęs iš Čikagos į Santa Moniką (Kalifornijoje), kuriuo į Vakarus keliavo hipiai, neformalai ir kiti žmonės, jau nebeegzistuoja, užstatytas naujais greitkeliais, miestais, prekybos centrais, bet liko jo gabaliukai, entuziastų rūpestingai pažymėti. Nekeista, kad liko tie kelio gabaliukai, kurių mažiausiai kam nors reikėjo: miesteliai be perspektyvos ir su niekine žemės kaina, kur niekas nevyksta ir kur tėra sunkvežimių taisyklos, ginklinės, burgerinės ir įvairaus nustekenimo laipsnio moteliai: nuo prastų iki sugriautų. Kad mes Holbruko miestelyje gavome geriausią (elektra buvo dingusi tik kartą), supratau tik iš ryto, išvažiavęs ieškoti vaistinės. Aplink – vaizdai po apokalipsės, kaip iš filmo. Yra rankinė automobilių plovykla, joje parašyta – galvijų neplauti. Gerai.

Degalinėje savininkas man paaiškino, kad vaistinės miestelyje nėra, nes žmonės čia neserga, tik numiršta, kai jiems ateina laikas. „Mes čia ir dantų gydytojų neturime“, – pusiau juokais pasako jo draugas, stovintis šalimais ir kramtantis tabaką. Visa Amerika yra dviejų rūšių: ta, kur yra pirkti kramtomojo tabako, ir ta, kurioje žmonės nežinotų, ką su juo daryti. Žinoma, jei kramtai tabaką, dantų gydytojo tau jau, matyt, nebereikia: kai lentpjūvėje nutraukia plaštaką, apie manikiūrą irgi vėlu galvoti.

Foto: Andrius Užkalnis

Iš kur žinau, kad miestelis be perspektyvų? Kai jo didžiausia įžymybė - gatvė, kuri vadinasi „Bucket of Blood“. Kibiras kraujo. Tai ne pravardė, o oficialus gatvės pavadinimas. Kažkada čia, laukinių Vakarų kaubojų krašte, kur slapstydavosi labiausiai desperatiški arkliavagiai, buvo saliūnas, garsėjęs skerdynėmis, po kurių grindys būdavo lipnios nuo kraujo. Užeigos nebeliko (kalbama, kad ją perkėlė į Palangą), o gatvės pavadinimas, keisčiausias Amerikoje, tebėra – žmonės, tokie kaip aš, atvažiuoja tam, kad jį nufotografuotų.