Vasarą nuskridome į Kaliforniją. Kur ne šiaip karšta, o yra karščiau nei partijos sąskrydyje, kai baigiasi alus ir visi geria šnapsą bei nuogi laksto aplink pirtį.

Ne, čia, Kalifornijoje, yra karščiau. Čia pragaro ambasada. Nors prie vandenyno dar nieko. Atskridome į San Franciską, ten vakare lyg ir vėsoka. Pasiėmėme didelį pavažinėtą „Lexus” automobilį – 2003 metų, 4,3 litrų variklio talpos. Traukia kaip žvėris, laka benziną kaip pirmakursis studentas alų.

Kupertino mieste (ten pat, kur projektuoja jūsų ir mūsų iPhone) laisvos dvasios moksliukai, dirbantys programuotojais ir startaperiais, vieni kitiems nuomoja nebe naujus, bet prižiūrėtus automobilius be tūkstantinių užstatų ir be visokių draudimų, penkis kartus brangesnių nei rinkos kaina. Draudimą klientas perka pats. Mums jį parūpino agentas, pavarde Gonzalez. Žinote, kaip tie moksliukai tikrina klientų patikimumą? Žiūri kliento Feisbuką, Instagramą, LinkedIn ir sekėjų skaičių. Aš pasirodžiau tinkamas. Žinoma, aš ne žvaigždė su milijonu sekėjų, bet rašytojas su 62 tūkstančiais gerbėjų jiems tinka. Vežame nuomos kompanijos bosą prie jo namų (jis atvarė automobilį į oro uostą), sako, varyk ta juosta. Sakau, ar čia ne dviratininkų juosta? „Labai gali būti, bet mes į juos nekreipiame dėmesio, čia jų mažai."

Man patinka šita šalis. Vilniuje įvažiuok į dviratininkų juostą ir tie isterikai puls skambčioti varpeliais, grasinti teismais, būsi viešai pasmerktas. O čia jie žino savo vietą. Žmogau, su tavim pradės skaitytis tik tada, kai nusipirksi vidaus degimo variklį. O kol kas pastovėk ir paskambink savo varpelį.

Po poros dienų prie vandens (centrinės pakrantės Kalifornija miela, bet laukinis Oregonas - puikiau) nuvažiavome dykumon. Sakiau draugei, ramiai, bus šilčiau. Ar buvo? Na taip, 46 laipsniai šilumos šešėlyje.

Kiek saulėkaitoje? Nežinau, termometrai tiek nerodo. Apleistame Route 66, pagrindiniame Amerikos plente iš Čikagos į Santa Moniką, išeini iš šešėlio pafotografuoti ir jauti, kaip pirma užverda, paskui džiūva smegenys. Pajuntu, kad gal jau norėčiau balsuoti už valstiečius ir alkoholio draudimą. Vadinasi, smegenų veikla sustojo. Vadinasi, organizmas jau veikia tik autopilotu.

Nieko, šią savaitę žada 50 laipsnių šilumos. Absoliutus karščio rekordas čia, Kalifornijos Mohavių dykumoje, buvo prieš šimtmetį. Tada buvo 56 laipsniai šilumos. Jaučiamės esą netoli rekordo. Afrika, Tailandas, Dubajus, Indija – ten jie nematę karščio. Ten jie antrojoje lygoje. Vaikų žaidimai.

Kalifornijoje viešbutis be baseino – kaip Lietuvoje namai be kanalizacijos. Tas pats pasakytina apie šaldytuvą be ledo gamybos įrenginio ir asmenį be automobilio.

Nors, žinoma, jei laikote mane laimės kūdikiu, laikykite iš naujo. Programėlių auka, štai kas aš. Užsisakyk vienu paspaudimu, sakė man. Brūkšt – ir viskas, sakė man. Geriau būčiau žiūrėjęs, ką spaudžiu. Ką tik pamatėme, kad vienai nakčiai užsisakėme rūkomąjį kambarį. Tai maždaug tas pats, kaip gyventi peleninėje. Viskas švaru, bet kambarys prisigėręs degeneratų, narkomanų, prostitučių ir kitokių panašių lygiateisių piliečių kvėpuotų tabako dūmų. Čia pietų Kalifornija, čia visą laiką šilta. Koks išsigimėlis gali norėti rūkyti kambaryje? Nenuostabu, kad kambarys buvo toks pigus. Ir dar su nemokamais pusryčiais. Nenustebsiu, jei ir tie bus atrajoti. Juokauju.

Bet baseinas labai didelis ir geras. Su vaizdu į San Bernardino kalnus. Sūkurinėje vonioje labai tatuiruotas ir malonus barzdotas vyras žaidžia su sūnumi. Ant rankos parašyta HUGO CHAVEZ. Kaip keista – šlovini Venesuelos diktatorių, o jis nugaišta ir tu visiems laikams lieki su numirėlio žyma. Kaip tie sovietų kaliniai, kurie tatuiravosi ant krūtinės Stalino portretą – tada, kai ūsuotasis buvo topų viršūnėse ir labai populiarus, o paskui – bum, diktatorius iškeliavo pas velnius, o tu vaikštai su puošmena. Taip pat liūdna, kaip išsibadyti ant dilbio draugės vardą, o paskui su ja išsiskirti. Kaip tada naujai draugei paaiškinsi? „Kada mano vardą išsitatuiruosi?“ – klausia, rodydama į širdelę ir užrašą SVETLANA. „Nežinau, – atsako mylimasis, – vieną kartą bandžiau, daugiau nenoriu.“ „Tai tu ją labiau mylėjai!“ Ir kaip tu paaiškinsi?

Kalifornijoje brangiausias visoje šalyje benzinas ir nemaži mokesčiai visiems pirkiniams (tai ne vienintelė valstija, kur taip yra; būna ir dar didesnių mokesčių). Taip reikėtų ir Lietuvoje: prie visko pridedami 8 procentai, bet tai kainoje nenurodyta, sužinai prie kasos arba kai restorane atneša čekį. Tuomet kiekvienas po 10 kartų per dieną prisimintų, jog jis – mokesčių mokėtojas. O kai Lietuvoje PVM įskaičiuotas, jo niekas nepastebi.

Ir prie kiekvieno viešojo sektoriaus statybos projekto reikėtų užrašyti: ČIA DIRBA JŪSŲ MOKESČIŲ PINIGAI. Gal žmonės didžiuotųsi, o gal, atvirkščiai, eitų su deglais prie Remigijaus Šimašiaus biuro. „Ateik, mere, išvoliosime degute ir plunksnose ir už Vilniaus gatvę, ir už duobes, ir už oro uosto taksistus – banditukus", – sakytų jie.

Guliu dykumoje prie motelio baseino, šešėlyje po palme, ir galvoju, kaip man patinka, kad čia, Amerikoje, dar galima reklamuoti alkoholio nuolaidas, kad galima prie kelio statyti skydus „Šaltas alus", kad miestuose ginklinės su paprastais užrašais „Šautuvai ir šaudmenys" ir kad degalinėse galima rašyti skirtingas kainas: moki grynais – pigiau, kortele – brangiau. Ne dėl mokesčių nusukimo, o kad su banku nesidalytum. Tuo tarpu pas mus greitai nebus galima rūkyti prie mokyklų ir mokytis prie rūkyklų, o už šalto alaus reklamą ateis naktį, išvilks iš namų, suriš, padės ant duobėto asfalto ir pervažiuos su „Cadillac Escalade“.

Vakar galvojome, kur važiuoti toliau. Ryt trims dienoms į Los Andželą. Pakvietė pažįstamas lietuvis Vilius. Tiksliau, nepažįstamas, bet pasidarė pažįstamas: susirado telefoną, paskambino, kai dar buvome Lietuvoje, sako, o Dieve, ar čia tikrai jūs. Sakau, nejuokauju ir atsakau už žodžius. Paprastai vengiu apsistoti pas pažįstamus ar nepažįstamus, pas gimines – juo labiau. Man visada patinka viešbučiai. Bet padarysime išimtį.

Gyvenime, sako, viską reikia išbandyti, išskyrus incestą ir tautinius šokius. Jei nežinote, kas yra incestas, tai ir neklauskite. Patikėkite, neverta žinoti. Na, dar gal sunkiųjų narkotikų irgi nereikia. Kai kūne adatai neberandi nesubadytos vietos, vadinasi, pats laikas susirasti kitų pramogų.