Giedot jie pradeda apie pusę dviejų nakties ir nuolat gieda iki kokių penkių. Pirmą naktį kankinomės, bet galvojome bėda tame, kad miegame atsidarę duris į terasą. Vakar prieš eidami miegoti uždarėme visas duris, visus langus. Galvojome išsimiegosime… Aha… Gaidžių koncertas pažadino ir šiąnakt. Taip nauja atostogų diena prasidėjo dar prieš aušrą.
Orų prognozė žada, kad šiandien švies saulė. Lietaus tikimybė 20%. Kol pusryčiaujame vėl pradeda purkšti lietus. Vyras pajuokauja, kad čia tie 20% lietaus ir iš tiesų, po dešimties minučių išlindo labai graži vaivorykštė.
Šios dienos planas – žygis pėsčiomis. Turime kelias trasas, kurias norime išbandyti. Pakeliui iki pirmosios trasos pravažiuojame vakar matytus paplūdimius. Bangos vis dar milžiniškos, tačiau dangus neapsiniaukęs.
Pagrindinis banglentininkų miestelis Haleiwa šiandien ramus, žmonės vėl po truputį traukia lentas ir lenda į vandenį. Aišku, lenda tik gerai patyrę banglentininkai, bet sako, kad rytoj bangos bus ramesnės, galės į vandenį įlįsti ir tokie geltonsnapiai kaip mes. Laukiame.
Pirmas šios dienos pasivaikščiojimas po Waimea slėnį. Gana nesudėtinga trasa per tropinį mišką, o jos pabaigoje visų laukia krioklys, kuriame galima maudytis. Čia įrengtas gražus parkas, trasos gražiai sutvarkytos, dauguma jų asfaltuotos, pritaikytos sunkiau vaikščiojantiems (jiems, beje, net golfo automobilis paruoštas. Paveža, jei eiti per sunku).
Be krioklio, pagrindinė šio parko atrakcija – augalai iš įvairių tropinių kraštų ir saugotinos paukščių rūšys.
Pirkdami bilietą į parką (pinigai skiriami augalų ir paukščių saugojimui) gauname knygelę, kurioje randame čia gyvenančių paukščių nuotraukas, aprašymus. Pamatome keletą įdomesnių rūšių. Juokingiausias žemiau esantis personažas. Nerealiai mažas ir labai mėgstantis vandenį. Todėl nuotrauka yra standartinėje būsenoje ir „po dušo“:
Dar sutikomę daugybę įvairių balandžių. Čia gyvena kelios jų rušys.
Priėjus krioklį paaiškėja, kad kaip ir visur šioje šalyje, saugumas ir atsakomybė labai gerbiami. Kadangi krioklyje gali nuskęsti, o tavo giminaičiai į teismą padavę parko atstovus laimėtų bylą, nes pastarieji neužtikrino saugumo, visi privalo į vandeni lipti su didžiulėmis gelbėjimosi liemenėmis. Šalia vandens telkinuko į kurį krenta vanduo stovi gelbėtojų punktas, kurie turistus aprengia liemenėmis. Dar karta pabrėžiu žodį telkinukas, nes mano kaimo prūde vandens daugiau ir jis gilesnis. Manau, visi suprasite kodėl į vandenį nusprendėme nelysti.
Prieš iškeliaudami į pagrindinį šios dienos „žygį“, nusprendžiame, kad būtų gerai pavalgyti. Šalia kelio pamatome jaukiai atrodantį tajų maisto vagonėlį. Aš, kaip visada, pradedu nuo atsargaus klausimo „ar turite ko nors neaštraus? (man nuo aštrių prieskonių tinsta lūpos)“. Moteris dirbanti viduje atsako – „visi mano patiekalai švieži“. Matyt, nesuprato. Kartoju, ar Bla Bla Bla patiekalas aštrus? Ji sako – „aš viską gaminu šviežiai“. Tada paaiškėja, jog ji gali pagaminti kaip tik panorėsime. Nemeluosiu, buvo taip skanu, kad vyras pavalgęs nuėjo pas ją dar kartą padėkoti ir palikti daugiau arbatpinigių.
Taigi, šiandienos planas – žygis garsiuoju Ka’ena taku. Maršrutas driekiasi per pakrantę iki labiausiai į vakarus nutolusiu Oahu salos taško. Jautėmės lyg keliautume į pasaulio kraštą, nes už mūsų tikslo daugiau nieko nėra.
Trasa nėra sutvarkyta, eiti reikia pakankamai akmenuotu ir išdaužytu taku. Anksčiau čia buvo geležinkelio trasa, o dabar viskas išardyta. Tačiau vaizdai nerealūs. Šalia visą laiką ošia milžiniškos bangos, garsas toks stiprus, kartais sunku susikalbėti.
Teritorija saugojama, visur stovi ženklai perspėjantys, kad griežtai draudžiama eiti su šunimis. Netrukus randame ir ruonius, kurie, pasirodo, labai bailūs. Tai nykstanti rūšis, draudžiama prieiti arčiau nei per 150 jardų. Vyras atsargiai prieina kiek įmanoma arčiau. Iš pradžių atrodo, kad jie negyvi. Bet nebijokit, viskas gerai, taip tik pasirodė.
Priėjus prie pat vakarinės pusės, dalis teritorijos aptverta tvirta tvora. Tvora saugo nykstančias augalų ir gyvūnų rūšis, kurioms pavojų kelia šunys, katės, žiurkės ir kiti išorės veiksniai.
Ateinam prieš pat saulėlydį ir sukamės atgal. Reikia paskubėti kuo daugiau nueiti, kol dar šviesu. Kadangi atstumas didelis, visiškai sutemus paskutinius du kilometrus einame pasišviesdami telefonu. Aplinkui visiškai tamsu.
