Mes spėjome, kad skirtingai nei likusi Pietryčių Azija, jis bus maloniai neturistinis, galės pasiūlyti neįprastų lankytinų vietų, užsiėmimų bei draugiškus, masių neišvargintus vietinius gyventojus. Liko tik nuvykti ir patikrinti.
Atostogos kaime
Po trijų parų skrydžių, kelionės traukiniu, autobusu, taksi ir visureigiu pasiekėme išsvajotą „Rūgpienių kaimą” – Vang Vieng, įsikūrusį tarp aukštų klintinių kalnų prie ramiai tekančios Mekongo upės. Nors prieš mažiau nei dešimtmetį šis miestelis buvo liūdnai pagarsėjęs kaip narkotikų rojus, kur stipriai apsvaigęs jaunimas mielai leisdavosi pripučiamais ratais žemyn upe ir ne taip retai nuskęsdavo, 2012 metais pagaliau įsikišus vietinei valdžiai viskas buvo sutvarkyta taip, kad šiandien net sunku patikėti niūria praeitimi.
Pripučiamų ratų atrakcijos (tubbing) vis dar išlikę, bet su jomis sėkmingai konkuruoja lipimas uolomis (rock climbing), kuris dėl klintinių kalnų struktūros yra vienas geriausių Pietryčių Azijoje, ir olų tyrinėjimas – senoviniu metodu su fakelu rankose arba prožektoriumi su atsarginėmis baterijomis.
Pasibaigs šviesa ir lėtai tapsi viena iš Budos statulėlių, kurių ieško šiuose urvuose. Visai kitoks laisvalaikis laukia išmainius pripučiamą ratą į dviratį ir pasileidus kaimo keliais, be jokio didelio plano, kur akys mato. Tikėtina, kad kelią dalinsiesi su karvėmis, kurios Laose yra pilnateisės eismo dalyvės, ne pagal religiją ar įstatymą, bet todėl, kad jos pačios taip nusprendė.
Karvės autobuso stotelės pavėsinėje, karvės atėjusios pažiūrėti, ką valgai pusryčiams, karvės, kurios pačios atsikelia ir eina į pievas ir temstant sugrįžta namo. Tikėtina, kad atrasi mėlyną lagūną ir priimsi iššūkį užsikabaroti taip aukštai į medį, kad nušokti žemyn atrodys labai kvailas sprendimas. Tikėtina, kad paskui nuo adrenalino antplūdžio jausiesi kaip supermenas. Ir labai tikėtina, kad saulėlydis bus netoks, kokio tikėjaisi. Ramus, mieguistas kaimas likus valandai iki tamsos pavirsta į savotišką piko valandą, kai visi – laosiečiai, mašinos ir gyvuliai traukia namo. Tai viena skurdžiausių Pietryčių Azijos valstybių, todėl elektrą ir šviesą sutemus turi tik pasiturintys gyventojai.
Pats geriausias gidas Laose
Po ramių atostogų kaime, išsiruošėme ieškoti nuotykių į šiaurinį Laosą, kur ketinome su vietinio gido pagalba leistis į kalnus aplankyti primityvių etninių bendruomenių gyvenviečių.
Su Keo dar likus mėnesiui iki kelionės buvome suderinę visas detales – kur norime vykti ir ką nuveikti, tačiau žygio dieną vos susimokėję už ekskursiją, išgirdome, kad kelias dar neparuoštas – vietiniai gyventojai džiunglių takus su mačetėmis išvalys tik už poros savaičių, o dabar tai tektų padaryti jam pačiam, todėl mus užveš į ryžių plantaciją, kur galėsime patys pamatyti, kaip kuliami ryžiai. Nesutikus su tokiais pokyčiais, išgirdome, kad ant kelio gali pasitaikyti vapsvų. Galiausiai supratęs, kad tą dieną jam visgi teks eiti į darbą, Keo susodino mus į mašiną, pats nusnūdo ir už valandos mes jau stovėjome žygio pradžioje. Į kalną lipome ilgai, vis sustodami palaukti, kol mūsų gidas pailsės ar pavalgys.
Vapsvų, žinoma, nesutikome, bet mačetė iš tikrųjų kapojo tunelį neįžengiamai suaugusiuose krūmuose, žolėse, vijokliuose, kurie vis tiek bandydavo įsivelti į plaukus, sugauti už kojos ar padovanoti kokį spyglį į šoną. Pagaliau išlindę į dienos šviesą, pamatėme pelkę, per kurią teko bristi, nes, kaip prisipažino mūsų gidas, jis tiesiog tingėjo ieškoti kelio aplink, o kol ant kranto atsisėdę gręžėme vandenį iš batų, Keo iš šalia esančios sodybos prisivogė visą maišą daržovių. Galiausiai pasiekėme žadėtas primityvias kalnų bendruomenių gyvenvietes.
Sunku patikėti, kad XXI a. kažkas vis dar gyvena tokiomis sąlygomis. Moterys dėvi spalvotus etninius apdarus. Vaikai laksto basi, aplink sukasi paršeliai, buivolai, šunys, katės ir vištos. Vyrai susėdę šnekasi ir geria vietinę samanę. Namai pastatyti iš bambukų, pasvirę pamatai paremti akmenimis, viduje jokių mums įprastų baldų – tik apverstas padėklas vietoj stalo, bananų lapas vietoj staltiesės ir grindys išklotos pintais kilimais iš bambuko juostelių. Lauko tualetai. Vienas lauko dušas visam kaimui. Nepaisant pirminės nuostabos bangos, šis neįtikėtinas primityvumas nejučia pradeda žavėti – supranti, kad jie ne tik išgyvena, bet ir gyvena.
Pamažu smalsumo nugalėti iš už kampo išlenda vaikai, vyrai kviečia prisijungti į jų ratelį ir proga tai patirti yra privilegija, kurią turi tikrai nedaugelis. Privilegija, kuri tęsėsi neilgai, nes iš kažkur vėl atsiradęs Keo rankoje už kojų laikė gaidį ir pareiškė, kad jis vėl alkanas ir bet kokie bandymai įkalbėti dovanoti paukščiui gyvybę vis tiek baigėsi pietumis ant banano lapo vienoje iš bambukinių trobų.
Geriausias paukščio dalis jis pasiliko sau, mums atidavė kas liko, o po pietų nusižiovavęs pareiškė, kad pavargo ir eis valandai pamiegoti, mes turime jo palaukti. Kai grįžtant paklausėme, kaip jis vertina savo paslaugas, Keo net nemirktelėjęs atsakė, kad jis visada stengiasi būti pačiu geriausiu gidu Laose. Mandagiai nutylėjome, kad daugiau visi mūsų sutikti žmonės šioje šalyje nė iš tolo nebuvo į jį panašūs.
Vaikiškų svajonių išsipildymas džiunglėse
Jeigu vaikystėje svajojote gyventi namelyje medyje, skrieti lynais per džiungles, o užaugę žiūrėjote įvairias išlikimo laukinėje gamtoje televizijos laidas, Laoso džiunglėse šie norai pildosi.
Viena iš unikalių siūlomų atrakcijų – dviejų dienų džiunglių stovyklos. Kartu su vietiniu gidu leidiesi gilyn į pirmykščius tropikų miškus, sužinai apie supančią augaliją – kas valgoma, kas nuodinga, o kas naudojama kaip vaistai ir įgauni daug pagarbos bambukui ir vietinių išradingumui, kurie sugeba iš jo pasigaminti, atrodo, viską – nuo virvės, stiklinės, kilimo iki namelio. Beje, tokiame tenka ir nakvoti – stogas iš bananų lapų, grindys iš surištų bambukų kamienų ir trys sienos iš pintų bambukų atraižų.
Vietoj ketvirtos – vienintelis dalykas, skiriantis nuo išorės – tinklelis nuo uodų. Už jų niekada nenutylantys džiunglių garsai.
Maistas – viskas, ką gidas pagamino ant laužo ir padėjo ant bananų lapo, dušas – šalia tekantis upelis. Jeigu tokia natūrali patirtis be pagražinimų prie širdies – patiks ir pati garsiausia pramoga džiunglėse – Gibbon Experience.
Sunkiai besiverčiantys vietiniai gyventojai Laose buvo išmedžioję daugelį laukinių gyvūnų rūšių, įskaitant ir dainuojančias beždžiones – gibonus. Pramogą rengianti organizacija, apvertusi viską aukštyn kojomis, pastatė aukščiausius namelius medžiuose pasaulyje, sujungė juos lynais, o buvusius medžiotojus įdarbino gidais. Norintys pamatyti Nam Kan nacionalinį parką lankytojai gyvena genialiai suprojektuotuose nameliuose, keliauja per parką skriedami prie linijų pritvirtintais karabinais, tuo tarpu netrukdoma gyvūnija pamažu atsigauna. Daugelis namelių įrengti 30-40 metrų aukštyje, juos sudaro bent du aukštai. Viename jų gultai su tinkleliais nuo uodų, kitame virtuvė su geriamu vandeniu ir šaltas džiunglių dušas, kurio vanduo nubėga pro praretintas grindų lenteles.
Energija nameliai aprūpinami iš saulės baterijų, kuri tampa aukso vertės elektros lempute sutemus, kai savo pamainą pradeda smalsios laukinės žiurkės ir delno dydžio vorai. Viskas, ką pamirši užrakinti į sandarią namelio dėžę, bus patikrinta, o gal ir paragauta – juk esi tik džiunglių svečias. Visa tai baigiasi vos saulei pradėjus tekėti, kai pasigirsta gibonų šauksmai, sklaidosi rytinė melsva migla, o į namelį, kelių aukštų termose, atskrieja karšti pusryčiai su kava. Prasideda nauja nuotykių džiunglėse diena, per kurią juk reikės įveikti net 15 kilometrų linijų, aplankyti kitus namelius medžiuose ir skrieti taip, kad net batuose jaustųsi vėjas.
