Sniego gaminimo įranga tarsi nepastebima, tačiau ji taip pat ypač moderni. Trasos čia įrengtos 930 – 2270 m aukštyje ir slidinėjimo sezonas trunka ypač ilgai. Visgi šiltėjantis klimatas situaciją pastebimai keičia, todėl efektyvi sniego gaminimo technika gali tapti svarbiu faktoriumi.
Prie šio šiaurinių Dolomitinių Alpių slidinėjimo kurorto privalumų galima priskirti ir tai, kad slidinėti galima atvykti net ir traukiniu. Yra vos kelios vietos pasaulyje, kur išlipus iš traukinio galima iš karto keltis keltuvu į kalną. Lietuviai čia dažniausiai vyksta savo transportu, todėl jiems aktualiau skibusai ar nemokamos automobilių stovėjimo aikštelės prie keltuvų.
Vieniems svarbūs išvardinti privalumai, kitiems – nelabai, tačiau mane labiausiai suviliojo šiame slidinėjimo kurorte esantis trasų pradedantiesiems kiekis. Bendras trasų ilgis siekia 120 kilometrų ir beveik pusė iš jų mėlynos. Vos tris slidinėjimo pamokas turėjusiam jaunuoliui čia turėtų būti puikios sąlygos stiprinti stovėjimo ant slidžių įgūdžius. Ir tikrai, nuo pat Kronplaco kalno viršūnės žemyn nusidriekia net kelios mėlynos trasos. Gal net tiksliau būtų pavadinti visą kalną mėlynu, kadangi susijungusios tarpusavyje trasos sudaro plačią ir vientisą slidinėjimo erdvę. Ko gero tai didžiausias ir prabangiausias varlinykas Europoje, kuriame darbo netrūksta skaitlingam būriui slidinėjimo instruktorių.
Būtinybės juos samdyti nematome ir tik iš tolo stebime kaip paskui instruktorius, kaip ančiukai paskui antį, seka pradedantieji slidininkai. Savarankiškai besimokančių čiuožti plūgeliu keliskart daugiau, todėl šiose trasose slidinėti reikia atsargiai. Čia ir prie keltuvų jau reikia šiek tiek palaukti, todėl džiugina nuoseklus progresas ir viltingai pradedu dairyti į kitas trasas. Jei pavyks įveikti kelias raudonai pažymėtų trasų atkarpas slidinėjimo zona gerokai prasiplės.
Tos papildomos erdvės atsivėrė jau antrą dieną, kai palikę Kronplaco kalną pasileidome link San Vigilio. Tas mėlynos ir raudonos spalvų miksas leido pasiekti Piz de Paies kalną, nuo kurio prieš akis iškyla aukščiausias Dolomitinių Alpių kalnas Marmolada. Nusileidus žemyn į Piculin gyvenvietę galima sėsti į specialų skibusą ir nuvažiuoti į Alta Badia slidinėjimo zoną. Nuo ten ir Sellaronda jau ranka pasiekiama. Verta bent kartą apsukti oranžinės spalvos ratą laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi arba žalią – prieš laikrodžio rodyklę. Yra ir mažiau žinomas teminis slidinėjimo maršrutas Grande Guerra, skirtas pirmojo pasaulinio karo temai. Šie maršrutai gana ilgi, todėl čiuožti jais apsistojus Kronplace ne pati geriausia mintis. Reikia žinoti ir tai, kad norint slidinėti ne tik Kronplace, bet ir visame Dolomitinių Alpių regione, reikia turėti Dolomiti Superski slidinėjimo bilietą. Internetu jį pirkti yra pigiau.
Pirmai slidinėjimo savaitei tokių galimybių tikrai nereikia, todėl nelaukdami keltuvų darbo pabaigos leidžiamės į slėnį ir keliaujame atgauti jėgų į baseinų ir pirčių kompleksą „Cron4“. Jis prie pat Bruneko ir nuo keltuvų jį skiria vos poros kilometrų atstumas. Baseinų zonoje maloniausias yra lauke įrengtas terminis baseinas, kuriame gulint matyti nuo Kronplaco kalno juodomis trasomis žemyn besileidžiantys slidininkai. Yra nedidelė povandeninio masažo zona, kuri veikia tik periodiškai, todėl visi mirkstantys baseine tik ir taikosi užimti atsilaisvinusią vietą. Viduje įrengti baseinai yra daugiau džiaugsmas vaikams. Yra atskiras baseinėlis patiems mažiausiems, baseinas plaukimui ir 75 metrų ilgio nusileidimo tunelis.
Norint patekti į pirčių zoną reikia susimokėti papildomai. Tai brangesnė zona, tačiau į ją įleidžiama tik be maudymosi aprangos. Prisidengti rankšluosčiu niekas nedraudžia ir netgi rekomenduojama juos turėti du, kadangi visose pirtyse jie yra privalomi. Į beveik 3000 m2 ploto pirčių zoną, kuri įrengta lauko zonoje, įleidžiami vaikai nuo 4 metų. Tokia praktika atrodo sveikintina ir kur kas priimtinesnė nei Lietuvoje ar kaimyninėse šalyse veikiančiose pirčių zonose, kurios jaunesniems nei 18 metų yra tabu. Kadangi uždaroje zonoje pirtys įrengtos atskiruose mediniuose pastatuose, o lauke temperatūra yra apie 0 laipsnių, nieko nelaukdami pradedame turą po pirtis.
Visos jos sausos, visos vadinamos saunomis, skiriasi tik temperatūra ir drėgmės procentas. Gal kiek trūksta įvairovės, kuri kuriama tik garsais ir kvapais. Miniatiūriniuose nameliuose įrengtos infraraudonųjų spindulių pirtys yra užimtos, bet jei ir būtų tuščios vis tiek nesudomintų. Kur kas įdomiau išbandyti Kneipo terapiją, bet vėsus oras verčia beveik visą laiką leisti ne lauke, o pirtyse. Įspūdį keičia Aufguss programa, kurios metu pirtininkas skambant muzikai ant akmenų deda eteriniais aliejais aromatizuotą ledą, pila vandenį ir vėduokle ar rankšluosčiu sklaido šilumą. Iki 15 minučių trunkanti programa leidžia ne tik gerai įšilti bet ir pajusti pačius geriausius saunos sukeliamus pojūčius. Kaskart muzika skamba vis garsiau, ledo dedama daugiau ir nuo karščio pradeda bėgioti šiurpuliukai. Po tokios procedūros ir lauke esantis baseinas neatrodo per šaltas. Po programos nusidriekia eilutė prie arbatos ir užkandžių, pasak organizatorių, priderintų prie pirties. Žolelių arbatos ir su lupena virtos bulvės kartu su salotomis galima pakartoti. Kartojame ir stiprinamės greta lauke įrengto židinio. Kiek toliau dega nedidelis laužas, o kam norisi dar daugiau šilumos galima tiesiog pastovėti prie šildytuvų. Yra bent keli relaksacijos nameliai, todėl laikas čia bėga greitai.
Slidinėjimas su pirtimis ir baseinais puikiai dera tarpusavyje, todėl gerai atsipalaidavę ir pailsėję trečią dieną pradedame žvaliai. Vis dažniau sukame į raudonos spalvos trasas, o paįvairinimui bent kartą per dieną pračiuožiame ir Funpark trasa. Oras geras, gal net per geras, todėl neturint plonos aprangos tenka prakaituoti. Nusivalo ir kremas nuo saulės, o ant veido pradeda ryškėti slidinėjimo akinių kontūras. Bent jau vitamino D atsargas savo organizme tikrai praturtinsim, nes su 5 saulėtomis valandomis per visą sausio mėnesį jo atsargos visai skurdžios.
Esant šiltiems orams sniegas trasose tampa šlapias ir slidinėti nebe taip malonu. Dalis slidininkų laiką leidžia baruose ir restoranuose, dalis tiesiog šildosi gultuose prieš saulę, bet slidinėjant Kronplace yra dar viena alternatyva – muziejai. Jų toli ieškoti nereikia, pačioje kalno viršūnėje galima rasti net 2. „Lumen“ – taip vadinasi kalnų fotografijai skirtas muziejus, kuriame galima susipažinti su fotografijos istorija nuo pradžios iki šių dienų. Kiek nejauku ir nepatogu vaikščioti su slidininko batais po baltu fasadu ir baltu interjeru akį traukiantį muziejų, kuriame netrūksta interaktyvumo. Kalnų nuotraukos iš viso pasaulio įvairiais rakursais ir įvairiose aplinkose palieka šiuolaikiško ir įkvepiančio muziejaus įvaizdį. Ypač tas trumpas filmas, kuris rodomas ant didžiulės uždarytos diafragmos. Tai tarsi video atsakymas į klausimą „kodėl žmogų traukia kalnai?“ Jam pasibaigus diafragma lėtai atsidaro ir pro ją atsiveria vaizdas į kalnus.
Įkvėpti kalnų ir vaizdų apie kalnus žengiame į juodą trasą. Ties Bruneku šlaitai statūs, todėl vengdami juodų trasų į slėnį anksčiau nusileisdavome keltuvu. Šiandien ta diena, po kurios leistis žemyn keltuvo paslaugų daugiau nebereikės, o dvi juodos trasos pasirodė ne tiek sudėtingos, kiek smagios ir nenuobodžios. Kronplaco kalne neišbandytų trasų nebeliko, tad patenkinti pasiekimais pro triukšmingas Après-ski zonas patraukiame į savo mažą ir ramią S. Lorenzo di Sabato gyvenvietę.
Ji tarsi iš mažo atviruko su itališku vaizdu, kuriame į viršų kalnų fone stiebiasi akmeninės bažnyčios bokštas. Gyvename pačiame centre prie bažnyčios. Gyvenvietė tokia maža, kad ne centre gyventi ir neįmanoma. Nedidelė centrinė turgaus aikštė su bažnyčia ir viena siaura gatvelė, kurioje automobiliai prasilenkia tik jiems skirtoje vietoje. Ant viešbučio fasado užrašyti skaičiai 1809 byloja, kad šiems pastatams jau virš 200 metų. „Jau ar dar?“ – iškyla klausimas pravėrus tame pačiame pastate įsikūrusio archeologinio muziejaus „Mansio Sebatum” duris.
Paprastai regioniniai istorijos ar kultūros muziejai nebūna labai įdomūs ar patrauklūs. Su tyliu skepticizmu sumoku 3 eurus už įėjimą ir netikėtai patenku į naujai atrodantį muziejų, nors atidarytas jis dar 2011 m. Tema kita, bet nedrįsčiau jo vertinti prasčiau nei „Lumen“ muziejus kalnuose. Vizualinis informacijos pateikimas, interaktyvumas bei keliomis kalbomis pateikta informacija sukelia susidomėjimą. Tikrai žavi sprendimai, kaip paprastai ir vaizdžiai galima papasakoti apie archeologinius radinius bei pagal juos atkurtą žmonių, gyvenusių 100 m pr. Kr. – 600 m šiose vietovėse, gyvenimą. Pažintis su senovės Roma atrodo netikėta tiek laiko, tiek vietos aspektu.
Ketvirtos dienos slidinėjimo trasų spalvų paletė tapo margiausia. Prisimenu pirmąją savo slidinėjimo kelionę į Slovakiją, kai apart noro daugiau neturėjau nieko – nei tinkamos įrangos, nei aprangos, nei žinių. Savarankiškas tobulėjimas buvo lėtas ir skausmingas tikrąja to žodžio prasme, net nesulyginamas su matomu šiandien. Įvardinčiau dar vieną faktorių – baimės nebuvimą. Slidės paklusniai klauso slidininko, kai kūnas būna pasviręs į priekį, o stačioje trasoje baimės jausmas tą daryti trukdo. Kartais net sunku patikėti, kai matau juoda trasa žemyn besileidžiantį jaunąjį slidininką, kurio kojos dirba tarsi prabangaus automobilio amortizatoriai, o slidės užtikrintai rėžia į ledą suspaustą trasos paviršių. Jei susergama kalnų liga, tai ji užklumpa pačią pirmą dieną ir trunka visą gyvenimą. Tą dieną „krito” visos juodos trasos, ir ta, kurioje vyko 2023 metų pasaulio taurės varžybos, ir ta, kurios statumas siekia 70 proc., ir ta kuri portalo skiresort.de 2011-2016 metais išrinkta kaip geriausia juoda trasa.
Saulei krypstant į vakarus vėl keltuvu keliamės prie varpo, netoli kurio matyti antrojo muziejaus fasado kontūrai. Perkant bilietus į vieną muziejų, kitą galima aplankyti beveik nemokamai. Tiesiog kvaila būtų nepasinaudoti tokia proga, todėl vakar įsigijome bilietus į abu. Vienintelė sąlyga – abiejų muziejų negalima lankyti tą pačią dieną. Mums tai veikiau privalumas nei kliūtis, todėl prastėjant trasų būklei praveriame dar vieno išskirtinio muziejaus duris. Didelė pastato dalis yra tiesiog kalne, iš kurio į skirtingas puses žvelgia futuristiniai langai. Kas dar galėtų suprojektuoti tokį pastatą jei ne Zaha Hadid?
Čia įsikūręs Reinholdo Messnerio muziejus paskirtas tradiciniam alpinizmui. Prisipažinsiu, jei apie šio pastato architektę esu girdėjęs ir skaitęs, tai Messnerio pavardė iki šiol man nieko nesakė. Tai išskirtinė asmenybė – alpinistas, fotografas, rašytojas. Jis pirmasis įkopė į Everestą be papildomo deguonies, įveikė visas aukštesnes nei 8000 metrų viršūnes, pėsčiomis perėjo Antarktidą ir Grenlandiją, peržygiavo dykumas. Žmogus, kuris perbraižė žmogaus galimybių ribas ir įkūrė ištisą kalnų muziejų kompleksą. „MMM Corones“ muziejus yra vienas iš jų. Tiek muziejaus išorė, tiek vidus daro didelį įspūdį, tačiau apžvalgos aikštelėje ir pro didžiulius stiklus atsiveriantys vaizdai žavi labiausiai. Kokį stiprų poveikį daro formos ir turinio harmonija, dviejų išskirtinių asmenybių sąjungos rezultatas.
Paskutinis vakaras Italijoje, paskutinė galimybė pamatyti Bruneko miestą. Jis visai netoli, nuo San Lorenzo jį skiria vienas traukinio sustojimas. Atvykę į viešbutį gavome Holidaypass korteles, su kuriomis nemokamai galima važiuoti ne tik skibusais, bet ir kitu viešuoju transportu. Ir patogu, ir smagu, todėl neužtrukę nė 10 minučių išlipame Bruneko traukinių stotyje. Dar 10 minučių pėsčiomis ir patenkame į centrinę senamiesčio gatvę su spindinčiomis parduotuvių vitrinomis, restoranais ir dar vienu muziejumi.
Na gerai, iki pilnaverčio muziejaus gal jam dar trūksta, bet savo marketingines užduotis atlieka puikiai. Rūkytos ir brandintos mėsos parduotuvė, ar tiesiog mėsinė, kurios rūsyje įrengta edukacinė erdvė, kviečia apsilankyti mėsos muziejuje. „Speck museum“ – toks užrašas einant pagrindine gatve suviliojo ir mus, o kaip jį teisingai išversti į lietuvių kalbą spręskite patys. Edukacijai užtenka 5 minučių, ne mus lietuvius tokiais dalykais stebinti. Gal todėl patraukliau atrodo ne mėsos rūkymo, paruošimo ir laikymo demonstracija, bet skaniai ir estetiškai atrodanti prekybos salė. „Man ši parduotuvė patinka labiau nei Candy POP” – sako sūnus ir tokiu jo įvertinimu lieku nestebęs net ir aš.
Dar viena patirtis į ir taip jau didelę ir spalvingą kelionės potyrių puokštę. Jei ne smulkūs nesklandumai – pamesta pirštinė ir prarastas slidinėjimo bilietas, atostogos susiklostė tiesiog idealiai. Beje, pirštinė atsirado. Tereikėjo tik paklausinėti prie keltuvų dirbančio personalo, kurie noriai rodydavo savo radinius, ir tarp jų atradau savąją. Gavome ir naują slidinėjimo bilietą vietoje pamesto. Nemokamai, užteko tik parodyti bilietų įsigijimą patvirtinantį elektroninį laišką ir pasakyti vardą bei pavardę. Akimirksniu supratau tokio suasmeninto bilieto privalumus lyginant su seniau buvusiomis daugkartinėmis kortelėmis.
Penktą dieną suskambęs varpas buvo ženklas pradėti kelionę namo. Kalno pusiaukelėje paskutinį kartą suvalgėme po porciją spagečių su jūros gėrybėmis. Tada išgirdau prašymą: „Pasikeliam dar į viršų, paskutinį kartą noriu nučiuožti visa trasa nuo pradžios iki pabaigos“. Pasikėlėme. Nuo varpo leidomės raudona trasa, paskui juoda, nes spalvos mūsų neberiboja.
