Vaizdingi saulėlydžiai, beribės Viduržemio jūros pakrantės, vietos kultūros perliukai – visa tai bent trumpam leidžia pamiršti mūsų pilkai cepelininį lietuvišką dangų. Vos 70-80 kilometrų spinduliu aplink Alikantę keliautojų laukia pačios įvairiausios patirtys ir kultūriniai atradimai.
Vis dėlto sausis yra gana nestandartinis pasirinkimas vykti į Alikantę, kuri daugeliui pirmiausia asocijuojasi su pakrante ir paplūdimio malonumais. Apie 10-14 laipsnių svyruojanti oro temperatūra maudynėms jūroje netinka, nors mėgėjų pasigrožėti jūros vaizdais čia nestinga: vieni gulinėja, kiti bėgioja ar braidžioja, veikia ir viena kita paplūdimio kavinė.
Ko tikrai neverta tikėtis, tai pramogų objektų siūlomų paslaugų. Didžioji dalis klubų, restoranų, ypač mažesniuose miesteliuose šalia Alikantės, uždaryti, o viešbučiuose platinami lankstinukai kviečia į renginius, prasidėsiančius tik vasario pabaigoje ar kovo pradžioje. Tad ramybės daugiau, o aktyvios veiklos reikia pasiieškoti savarankiškai.
Dangoraižiai ir kioskai
Pati Alikantė, ko gero, galėtų būti lyginama su mūsų Klaipėda – tai nemažas per 300 tūkst. gyventojų turintis administracinis centras, aplink kurį maždaug 100 km spinduliu galima atrasti ir kitų įdomių miestelių.
Ispanijos Kosta Blanca pakrantės nemačiusius keliautojus gali nustebinti ir mūsų akiai neįprastas pajūrio vaizdas. Štai į šiaurę nuo Alikantės už maždaug 45 km – populiarusis Benidormo kurortas, į kurį iš Alikantės galima patogiai nuvykti tramvajumi. Vis dėlto lyginti Kosta Blankos pajūrio kurortų su lietuviška Šventąja ar Palanga niekaip neišeina: dangoraižių aukščio viešbučiai ir nuomojamų būstų pastatai iki pat pakrantės smėlio atrodo kaip tik nori, bet tikrai ne romantiškai. Bent jau ne tam, kam įprastas pajūrio vaizdas asocijuojasi su Lietuvos pajūriu. Sausio mėnesį vaizdas netgi nejaukus, gal vasarą, kai paplūdimius nugula poilsiautojai ir čia pat šilta jūra, tas dangoraižių vaizdas nublanksta.
Įvairiuose užsienio tinklalapiuose rašoma, kad apie pusę kurortinio Benidormo gyventojų sudaro britų ir vokiečiai pensininkai, čia įsigiję būstus. Kita pusė gyventojų – trumpalaikiai atostogautojai iš kitų šalių. Pereito šimtmečio viduryje miestelis viliojo savo jaukiu mažu paplūdimiu, tačiau vėlesnė plėtra ėmė stiebtis į dangų, todėl šiandien miestelio skyline formuoja 20 aukštų ir dar aukštesni Benidorm, Alicante, Spainstatiniai, sugrūsti mažame pakrantės plote. Pamatyti vieną kartą – gal ir įdomu, grįžti kažin ar norėtųsi, ypač vasaros sezono metu, kai visur knibžda poilsiautojų. Nors miestelis ir garsėja savo itin švariais Mėlynosios vėliavos paplūdimiais, triukšmingų vakarėlių mėgėjams čia patiks labiau negu ramybės ieškotojams.
Panašų įspūdį žiemą palieka ir į pietus nuo Alikantės per 50 km nutolęs kitas pajūrio miestelis – Torrevieja (apie 90 tūkst. gyventojų). Romantiškai skambantis miestelio pavadinimas – išvertus iš ispanų kalbos jis reiškia seną bokštą – romantikos turi ne tiek jau ir daug. Žinoma, ilga promenada išilgai pakrantės su kavinėmis, su palmėmis ir gatvės muzikantais nuteikia maloniai. Bet būtent šis miestelis šiuo metu intensyviai auga ir plečiasi, kyla nauji dangoraižiai, kurie pirmiausia skirti atostogų būstams. Torrevieja iš tiesų pritraukia daug užsieniečių, tarp jų – ir Lietuvos piliečių, ieškančių įsigyti būstą atostogoms.
O dabar ne apie turizmo prozą, o poeziją – jos Alikantėje ir apylinkėse tikrai nestinga. Pačiame miesto centre stūkso Santa Barbaros pilies kalnas ir muziejus. Įprastai į viršų galima pasikelti liftu, kurį lengva rasti šalia pėsčiųjų tilto einant nuo pakrantės. Kartais liftas neveikia. Tuomet apsilankymas pilyje yra puiki mankštą kojoms – iš pilies viršaus atsiveria vaizdingos Alikantės panoramos.
Kopimas per senąsias miesto gatveles tikrai įdomus ir įveikiamas net ir vyresniems keliautojams, ypač kai nėra karšta. O kad būtų dar svaigiau, užkopus čia pat siūlomos vyno ir alaus degustacijos. Pilies muziejaus ekspozicija šiuolaikiškai minimali ir moderni, bet itin informatyvi ir patraukli įvairaus amžiaus lankytojams.
Alikantė turi ir Šiuolaikinio meno muziejų (sutrumpintai – MACA), ir Dailės muziejų (MUBAG). Pastarasis suviliojo tik todėl, kad palyginti tuščioje gatvėje prie įėjimo į galeriją akis užkliuvo už žmonių spūsties: duris neužsidarė, vieni į vidų, kiti – išeinantys. Pasirodo, dailės galerija surengė iš Alikantės apylinkių kilusių ispanų dailininkų ir Alikantę vaizduojančių meno darbų parodą. Keturi galerijos aukštai buvo tiesiog apgulti garbaus amžiaus lankytojų, atidžiai tyrinėjančių XVII-XIX a. tapybos darbus, vaizduojančius Ispanijos ir Alikantės garsius žmones, istorinius įvykius, pastatus, kasdienę buitį. Įspūdinga ekspozicija, parodos lankymas – visiems nemokamas, o galimybė pamatyti iš įvairių Ispanijos muziejų atvežtus darbus – tikrai neeilinė. Ne ką mažiau įdomu stebėti ir vietos gyventojus, karštai aptarinėjančius senųjų tapytojų darbus, bandančius atpažinti Alikantės vaizdus paveiksluose.
Pinijos pakeliui į Mursiją
Išsinuomojus automobilį, nors ir porai dienų, pamatyti galima dar daugiau. Visai šalia Alikantės yra bent du didesni miestai – Mursija (80 km) ir Kartagena (120 km). Greitkeliais pasiekti ir vieną, ir kitą netrunka nė valandos, nors kur kas smagiau važiuoti mažesniais regioniniais keliais. Atsiveria visai kitoks, ne turistinis, ne kurortinis, o natūralus apylinkių grožis. Šalia apelsinmedžių ir citrinmedžių sodų ar daržovių laukų plyti kalnuoti pušynai. Pušys gal ir galėtų priminti lietuvišką pajūrį, bet čia pat augančios egzotiškos palmės sugrąžina į realybę. O šen bei ten pasitaikantys apgriuvę malūnai verčia patikėti, kad Don Kichotas tikrai čia lankėsi ir su kai kuriais jam kelią pastojusiais „milžinais“ bandė kovoti.
Vienas iš gražiausių ir įspūdingiausių statinių Mursijoje – autentiškai atkurtas „Real Casino de Murcija“. Versalį primenančios galerijos, autentiška biblioteka, pokylių salės, ponių persirengimo kambarys su gausybe veidrodžių – visa tai nėra tik negyvas muziejus. Tądien, kai lankėmės, vienoje iš salių vyko tarptautinė konferencija.
Keliaujant iš Alikantės dar toliau į pietus, pasieksite Kartageną, kur išlikęs senovės romėnų amfiteatras, lankytojų laukia pilis Castillo de la Conception, nuo kurios atsiveria įspūdinga miesto panorama, senų gatvelių labirintas, ir, be abejo, promenada pakrantėje. Beje, miestuose veikia turgūs – kone privalomas ispaniško miesto gyvenimo atributas. Mažesniuose miesteliuose turgūs vyksta kartą per savaitę, o didesniuose – beveik kasdien.
Gurmaniškos pramogos
Vaisiai, daržovės, restoranų maistas, vynai – atvykus iš Lietuvos kainos „įkandamos“, o pasirinkimas itin platus ir viliojantis. Tik nuvykus ne sezono metu kartais tekdavo ir ilgiau paieškoti veikiančių restoranų, ypač mažesniuose miesteliuose. Vis dėlto ten, kur dirbama, daug progų išbandyti neįprastas maitinimo vietas, pvz., universiteto ar kokios nors valstybinės įstaigos valgyklą, kurios čia, savaime suprantama, vadinamos restoranais. O į dienos pietų meniu – irgi savaime suprantama – įeina koks nors gėrimas, pavyzdžiui, pasirinktinai alus, vynas arba vanduo.
Kurortinėse užeigose, kas turbūt neįprasta Lietuvoje, aptarnauja garbaus amžiaus padavėjai. Kol dar svarstai, ką užsisakyti, ant stalo jau atsiranda butelaitis paprasto stalo vyno, alyvuogių. Atsipalaidavus po pirmos taurės ir maistą užsisakyti lengviau. Dienos pietūs yra svarbiausias ispanų valgymas, todėl čia niekas neskuba, ilgai renkasi, klausinėja padavėjo, kas skaniau, iš kokių pomidorų pagaminta, ar naudoti baltieji svogūnai, ar raudonieji. Tas meniu pasirinkimas vienodai rimtai vyksta ir senamiesčio restorane, ir degalinės užeigoje, o vidurdienio pietūs įprastai trunka 1,5-2 val. Sausį toks vidurdienio menú del dia kainuoja nuo 7,5 iki 13 eurų, nelygu restorano ar užeigos vieta, artumas prie pajūrio ar turistinių maršrutų. Kompleksą sudaro pirmas (salotos arba makaronai, arba kiaušinienė su bulvėmis ir pan.) ir antras patiekalai (mėsa ar žuvis su daržovėmis, troškinys ir pan.), desertas, šaltas gėrimas ir kai kur dar ir kava.
O jeigu po visų išvykų ir pilių būtinai norisi atsigauti vandenyje, o jūra vis dar pernelyg šalta, kiekviename mūsų aplankytame miestelyje aplink Alikantę radome uždarus plaukimo baseinus. Sūkurinių vonių ar pirčių juose nėra, bet valanda plaukimo (už 4 eurus) puikiai atgaivina. Baseinai veikia iki 22 val., tad nusileidus saulei apie 18 val. tai visai nebloga pramoga. Kai kurie baseinai prašo iš anksto rezervuoti apsilankymą, turėti ir maudymosi kepuraitę, ir šlepetes. Tą ir padarėme, tik liko neaišku, kam reikėjo tos anoniminės registracijos, nes visame 7 plaukimo takų baseine buvome vieninteliai lankytojai.
