Pradėsiu nuo to, kad be galo gerbiu gydytojo specialybę (bet kurio personalo, dirbančio medicinoje), išsilavinimą, žinias ir jų darbo specifiką, aukojimąsi ir altruizmą visose be išimties šalyse. Pati penkiolika metų dirbdama farmacijoje tuos dalykus vertinu kiek kitaip, nes matau jų darbo užkulisius, iššūkius ir sunkumus.
Bet šiandien aš jums noriu papasakoti istoriją apie tai, kad švediško ligoninės priimamojo paslaugos primena kultinį humoro serialą „Fawlty Towers“, kur jie patenkinti trina rankomis, suplukę tampo lavonus iš vieno ligoninės kampo į kitą, nes morgas per pilnas ir nėra kur dėt ir šiurpiai kikendami vienas kitam sako: „du jau gatavi, liko dar dvidešimt trys“.
Gerai, žinoma, kad įžūliai šaržuoju, bet man galima.
Pradėsiu nuo to, kas švediškoje medicinos sistemoje veikia – beveik vienuolika milijonų gyventojų vis dar vaikšto ant žemės gyvi, kas reiškia, kad bent jau kažką jie daro gerai. Švedai taip pat turi gausybę profilaktinių tyrimų programų, kurios išgelbsti šimtinę kitą gyvybių per metus. Pavyzdžiui, kada jūs veržiatės pas daktarus tiesiog tikrintis, kai dar nieko neskauda, profilaktiškai? Kasmet? Šaunuoliai, nes tokių mažuma. Aš irgi anądien gavau kvietimą į profilaktinei mamogramai (man ant nosies, jeigu ką, keturiasdešimt vieneri), ir nuolankiai spūdinau nustatytu laiku ir nesiginčydama, nes žinau, kad pati neprisiruoščiau niekada, ir kad yra gausybė ligų, kurios pradeda vegetuoti be absoliučiai jokios simptomatikos. Dar švedai turi nacionalines profilaktinių tyrimų programas tirti pilvo aortos aneurizmą, cistinę fibrozę, prieširdžių virpėjimą, gimdos kaklelio vėžį, prostatos vėžį, storosios ir tiesiosios žarnos vėžį ir dar daugiau programų.
Vieną ketvirtadienį, dvi dienas iki Kūčių pietums sukapoju dubenį salotų su tunu ir beveik iškart pajuntu pilvo skausmą, kuris man šiaip jau daug metų nebūdingas. Praeis, pagalvoju, dabar kokią parą gersiu tik vandenį. Naktį nemiegu, penktadienio rytą skausmas nesiliauja ir tarpais stiprėja, bet, ir vėl galvoju, negi aš gadinsiuosi savo pirmą laisvadienį per labai daug laiko lakstydama pas daktarus – eisiu geriau aš pavojingus Stokholmo rajonus patyrinėsiu. Taip ir padariau ( mano nutrūktgalviškumo rezultatą skaitykite čia)
Matydama, kad popiet reikalai negerėja, o švedai vaistinėse net man reikalingų vaistų neturi (pagal indikacijas tąsyk noriu sau pati pasiskirti vaistų nuo skausmo ir neaktyvuotos anglies, bet tokių dalykų Švedijoje nėra – daug vaistų, kuriuos jūs turite Lietuvoje, Švedijoje jau nėra arba dar nėra, nes jie dėl kažkokių priežasčių išregistruoti. Ką daryti? Labai paprasta, vežtis vaistus, kurių gali prireikti, iš Lietuvos, bet aš sirgau taip seniai, kad net vaistų nebeperku). Priimu sprendimą užklausti savo draugės daktarės, todėl greit surašau draugei – kvalifikuotai specialistei Lietuvoje – simptomus.
Draugė reaguoja praktiškai žaibiškai: „simptomatika panaši į apendicito, nejuokauk ir varyk į artimiausią prijomniką, kad nepražiopsotum.“
Ar jūs su manim juokaujate? Kas tik nori, tik ne prijomnikas. Vežkite mane į tardymo izoliatorių ir ten mane visaip negražiai tardykite, arba galite net šiek tiek prireikus pagąsdinti ir pakankinti, arba pririškite mane žemyn galva ant medžio ir leiskite kaboti iki nualpimo, bet nevežkite manęs, labai prašau, į švedišką ligoninės priimamąjį. Laukimas yra, matot, viena iš psichofizinių manęs kankinimo formų, kurių vengiu kaip velnias kryžiaus. Ką darau eilėse, klausiat? Labai paprastai – išeinu ir nelaukiu. „O ką, moterie, darai, kai reikia prie patikros eilėje oro uostuose stovėti, gi lyg esi apsiskelbus keliautoja?“ Ir ten aš nestoviu, pupuliai. Aš ne tam dvidešimt metų skraidau, kad nuolankiai eilėse stovėčiau, ir dažniausiai čytinu – sukuosi kaip vijurkas pralįsdama pro visokiausias barikadas ir užtvarus; gražiai pasišypsau, ką nors užkalbindama ir vėl pralendu. Jei dėl kažkokių priežasčių niekaip nepavyksta taip prasisukti ir tenka stovėti, tai atrašau penkiasdešimt elektroninių laiškų vienu ypu.
Todėl dabar jau įsivaizduoju prieš save užgrūstą ligoninės priimamąjį su klykiančiais vaikais, dejuojančiais senoliais ir isteriškomis babcėmis. Desperatiškai mintyse pradedu perstumdyti visus artimiausių savaičių planus, gi mane greičiausiai reiks operuoti, nes man, kad juos kur perkūnai, turbūt apendicitas. Skubiai peršoku į traukinį vežantį ne namo, o į artimiausią priimamąjį (grįžtant iš Södertälje man artimiausia ligoninė – Karolinska Huddinge), skambinu sūnui ir paprašau, kad atvežtų mano ID (važiuodama į pavojingus rajonus, kuriuose mane galbūt galėjo pagrobti, saugumo sumetimais banko korteles, dokumentus ir viską vertingo palikau namie – haha, kaip nuostabiai laiku, daugiau niekada, ačiū labai).
Atvarau į priimamąjį (eiti arba ligoninės tuneliais arba leistis per požeminį parkingą), pasiimu nummerlapp (spausdintas numeris – čia toks populiarus Švedijoje dalykas, kurį rasite absoliučiai visur nuo batsiuvio iki mėsininko; nuo poliklinikos iki odontologo; nuo tušinukų pardavėjo iki juvelyro) ir nervingai strykčioju ratais – nežinau, ar mane be ID apskritai priims. Ping, mano eilė. Trumpai nusakau situaciją – manęs išklauso vargšas senas diedukas – registratorius, linkčiodamas galva, po to taria: „gerai, priimsim, registruojam – tavo laukiamasis ten“.
Ačiū jums, gerasis dėde, ir einu laukt į laukiamąjį. Čia aplinka ir emocinis klimatas yra mažų mažiausiai nemalonūs ir yra būtent toks, kokį ir įsivaizdavau – dejuojantys lazdutėmis besiramstantys senoliai; viena jauna moteris regis susilaužė koją, nes ji šlubuoja, ir visą laiką verkia, kol ją išveža ant ratukų (tik po geros valandos, gal ilgiau); visa eilė ramių, tylinčių, į vieną tašką sienoje žiūrinčių tetučių; labai daug kosėjanti moteris, kuri greičiausiai turi covidą, nes sėdi atskirtame kampe, už širmos; vaikų priimamasis perkeltas į atskirą skyrių, bet fone vis tiek girdžiu gailų kūdikio bliovimą. Laukiamasis – aptriušęs, netvarkytas, ant grindų – mėtosi prezervatyvas (kokiu būdu? Iškrito iš atvažiavusio paciento kišenės? Pametė seselė – vyras? (Švedijoje šioje profesijoje daug vyrų, pagarba jiems). Ant stalo – dezinfekcinis skystis rankoms, netoliese – valdiškas tualetas, ant sienų – bent jau kiek įtampą ir nerimą blaškantys įjungti televizoriai, su kažkuo panašiu į švedišką pageidavimo koncerto versiją, kurioje dainas atlieka viena ir ta pati kaimo kapela.
Fiksuojame: atvykstu 13.30, įdomu kiek šitas spektaklis tęsis, tyliai pasimasažuoju pilvą ir gurkšteliu vandens – kol kas nevalgiau parą, bet nepaisant skausmo, jaučiu didelį alkį ir gana aiškiai jaučiu dehidratacijos simptomus, todėl verčiu save reguliariai gurkšnoti vandenį. Buvusiai anoreksikei para bado – juokų darbas, bet smegenis ima pjauti tas man puikiai pažįstamas alkio pjūkliukas, kai visi pojūčiai nueina į antrą planą, ir dėmesio centrą perima alkis, dabar dar sumišęs su skausmu.
Mano didžiuliam nustebimui, seselė tyrimų surankiojimui mane pasikviečia jau po pusvalandžio (nes tokia Švedijoje sistema, čia net gimdant dalyvauja seselės, o ne daktarai – daktarą galima išvysti tik priimamajame prie indikacijų, gimdymo metu – jei prasideda komplikacijos, kitu atveju jis tik stebi įrašus žurnale ir komunikuoja su gimdymą priimančiomis seselėmis.)
Galvoj dingteli mintis: „O dangau, negi man šiandien pasiseks, ir aš galėsiu iš čia dingti jau po gerų trijų valandų?“.
„Ne taip greit“, – taria kipšas ant mano kairiojo peties.
Seselė mane pasiguldo, pamatuoja spaudimą (normalus), pamatuoja temperatūrą (normali), paima kraujo (klausiu jos, ką tirs – ji nežino arba nenori komentuoti), ir prijungia kateterį („jeigu reiks vežt į rentgeną – pasako ji, o aš mintyse pridedu „ir į veną leisim kontrastinį skystį“ – dieve, kokia laimė bent kažkiek nutuokti, ką su tavimi galimai darys). Dar su ja pakalbame apie vaikus, šunis ir vyrus, moteriškai pakikename. Jos darbo tempas – kaip sulėtintame filme, ji niekur neskuba, lyg priimamasis nebūtų pilnas pacientų, o aš būčiau paskutinė pacientė šį sezoną, ir jie tingiai aptrauks priimamąjį neperšviečiamomis užuolaidomis, užgesins šviesas ir palinkėję vienas kitam gražių švenčių, tyliai išsiskirstys namo ir į darbą grįš po Trijų Karalių.
Mano pilvo niekas nepaminko (aš ne daktarė, bet ar tai nėra vienas iš paprasčiausių metodų nustatyti apendicitą minkant specifines pilvo vietas?), iš manęs nepaima šlapimo tyrimo ir net nepasiteirauja, ar aš galbūt nėščia arba man menstruacijos – aš savo skausmus pažįstu gerai ir žinau, kad čia grynai skrandžio ir pilvo ertmės skausmas, tačiau pasaulyje egzistuoja moterų, nežinančių, kad jos laukiasi, arba neskiriančių menstruacinių spazmų nuo skrandžio skausmo, ir jų apie tai reikia klausti, nes jos nesusigaudys pačios.
Pridavus tyrimus, grįžtu atgal į priimamąjį ir praleidžiu vienas ilgiausių penkias savo gyvenimo valandas. Jūs teisingai perskaitėt, penkias valandas. Ką veikiau, neklauskit, pati nesuprantu – naršiau telefone, kalbėjau telefonu, skaitinėjau kiekvieną naujai įmestą Delfi straipsnį, juos, tiesą sakant, net mintinai išmokau, ir labiausiai gailėjausi to, kad neturiu su savimi kompiuterio – būčiau galėjusi padirbt arba kokį tekstą sukalt.
Septintą valandą, po penkių su puse valandų priimamajame, mane pakviečia kita dar nematyta seselė, ir jau galvoju, kad gal pagaliau pateksiu audiencijai pas daktarą. „Gerai, raitojamės rankoves, dar man kraujuko duosite“, - ryškiu rusišku akcentu švediškai man sako seselė. „Bet aš jau jums daviau kraujo, penkis mėgintuvėlius, jeigu jau taip detalizuojant. O jūs negalėjote to kraujuko paimti vienu ypu?“ – nukankinta bado ir skausmo sakau, bet vis dar per jėgą spaudžianti kankinės šypseną. „Tai mes ne tik kraujuką imsim, mes dar ir jūsų šlapimo paprašysime“. Norit pasakyt, kad aš prasėdėjau laukiamajame penkias valandas ir jūs tik dabar sugalvojote paprašyti mano šlapimo? Nervai visai nelaiko, bet tiesiog fiziškai neturiu jėgų nervuotis. Priimu žaibišką sprendimą priimamojo paslaugų atsisakyti: „Aš atsiprašau, bet tokiu atveju aš noriu išvykti, ačiū už jūsų servisą“.
„Gerai, Vlada, žinoma, jūs turite teisę išvykti, o ar nenorėtumėte prieš tai susitikti su savo daktaru?“
Iš manęs tikrai tyčiojasi. Aš jau penkias valandas nuolankiai laukiu šlykščiame laukiamajame, kur svajoju susitikti „savo daktarą“, koks jis bebūtų – jeigu nekvalifikuotas tautiniu kostiumu apsirėdęs indas (ne tai, kad negerbiu šitos tautybės) irgi tiks, nes kol kas jūsų visų kompetencija prilygsta šešiamečiams vaikams, žaidžiantiems daktarą.
Viso to nepasakau garsiai, vietoj to vis dar per jėgą šypsodamasi iškošiu: „Jeigu malonėtų mane dabar iškart priimti, tuomet norėčiau, ačiū.“
„Gerai, einam“, – sako seselė, ir aš negalėdama patikėti kėblinu paskui ją į patį priimamąjį, kur vežami ekstriniai ligoniai (prieš pat daktarų akis, prijungti prie monitorių), kur vedami ir ne visai ekstriniai ligoniai. Penktadienio vakaras, koridoriai nusėti įvairaus rango publikos: dejuojanti telefonu kalbanti rusaitė sumuštu veidu, akivaizdžiai neblaivi, įtariu, kad nukrito ant veido, arba gavo lupti, kaip ten bebūtų, dabar ji priimamajam ir čia ją pagydys nuo alkoholio, reikia tikėtis, visam likusiam gyvenimui, bet aš gal per daug tikiuosi; krūva snaudžiančių bobučių; kosinčių diedukų.
Mane pasodina į daktaro priėmimo kambariuką, bet šįkart bent jau aiškiai aplink save girdžiu daktarų tarpusavio komunikaciją – „Ką veiksi per julafton (Kūčios), Anetta? „Ai, važiuoju pas savo tetą.“ „Ryt dirbi, Jonai?“ „Aha.“ „Šaunuolis, pavarai, aš tai varysiu su savo draugės tėvus. Ar gaminai kalėdinį maistą jau?“ „Dar ne, bet šiandien va pirksiu....“
Nenustygstu savo vietoj ir džiaugiuosi, kad greičiausiai man nėra jokio apendicito, nes po šešių valandų priimamajam skausmas ima labai pamažu, bet lėgti. Praeina keturiasdešimt penkios minutės tam nušiurusiam kambariuky ir daktaras, neva tai turėjęs pasirodyti tuojau pat, iki šiol nesirodo. Nuoširdžiai kovoju su impulsu išsitraukti iš venos kateterį, aptaškyti kraujais ir savo DNR pusę to kambario ir pabėgti iš ligoninės. Susikaupiu, valdausi, lėtai kėblinu pro daktarų postą, manęs niekas nesustabdo ir neklausia iš kur aš. Nueinu į seselių postą ir sakau: „Žiūrėkit, vyrai, ačiū jums labai už pagalbą, bet esu pasiruošusi vykti namo, gal galite man iš venos ištraukti šitą kateterį, ačiū labai“.
Vyrai susižvalgo, vėliau supratau, kad be daktarų žalios šviesos jie paciento į gatvę paleisti negali, nes gal tas išėjęs apsivoš. Jie man – „Gerai, tuojau, ponia, paskui mane, ponia.“ Vėl kėblinu pro tą patį daktarų postą, šįkart sustojame ties labai neblogai atrodančiu telefonu kalbančiu jaunu daktaru.
Rezidentas – dingteli man, bet šito man niekas nekomunikuoja, tuo tarpu mano badas pereina į antrą, latentinę fazę, kai smegenys slopinamos, ir iš kūno resursų palaikomos tik būtiniausios gyvybinės funkcijos (širdies plakimas būtų pirmoj vietoje, o mąstymas ir reakcijų greitis nueina į šimtas aštuonioliktą planą). „Daktare, čia turime pacientę, kuri jau norėtų vykti namo, ar galiu paleisti?“
Jaunasis daktaras sako: „Labai atsiprašome, pas mus šiek tiek užimtas vakaras – aš galiu jus priimti čia ir dabar“. „Paimti mane čia ir dabar?“ – mane galutinai užvaldęs smegenų rūkas, persipynęs su erotinėmis fantazijomis. Kodėl aš velniai rautų šįkart TOKIA išbadėjus? Ar čia dėlto, kad šią savaitę sportavau septyniskart, o dar tik penktadienis ir realiai mitau vien žolėmis?
„Gerai, daktare, einame“, – sakau aš jam ir žygiuoju į tą pačią kamarėlę, kur mane pasodino anąkart.
Jis paklusniai eina man iš paskos, aš klesteliu į paciento vietą ir noriu, kad jis mane apkabintų ir paguostų, bet vietoj to jis išsitraukia stetoskopą ir į mane žiūri žvilgsniu, kuriuo vyrai daktarai paprastai žiūri, kai reikės nusirengti iki pusės, arba bent jau pasikelti marškinėlius į viršų (tai turiu omeny profesionalų, užtikrintą, nesutrikdantį žvilgsnį.
„Daktare, man greičiausiai panašu, kad ne apendicitas ir aš šiąnakt išgyvensiu, ar galite mane prašau išleisti namo?“ – paklausė pacientė vienos pažangiausių šalių pasaulyje universitetinės ligoninės priimamojo specialisto.
Abu juokiamės. „Žinoma, kad paleisime – leiskite, aš jums dar užduosiu keletą klausimų ir galiausiai pačiupinėsiu jūsų pilvą – kiek nedrąsiai taria jis, panašu, kad dėl maigymo patiriantis didesnį komfortą nei aš. „Dabar čiupinėsite? O kur jūs buvot prieš septynias valandas?“ Vėl galvoju ir vėl nieko nesakau, tik bejėgiškai šypsausi ir linkteliu galvą – greičiau čiupinėkite ir leiskite man nešdintis iš čia velniop.
Daktaras greit pereina tradicinių klausimų sąrašą; manęs vis dar niekas nepasiteirauja, ar negali taip būt, kad aš laukiuosi arba man menstruaciniai spazmai, o gal kažkas su cistomis ir ginekologiniais reikalais?
Galiausiai prieinam čiupinėjimo dalį. Idiotiškai išsirietusi prigulu ant ligoninės lovos, būsimas daktaras – rezidentas atsiprašo už savo šaltas rankas ir pamaigo paminko pilvą.
„Oho, bet tikrai, kad nieko nevalgėt!“ – nustebęs šūkteli jis. Tada aš supratau, kad jis pirmąkart paminkė pusantros paros badaujantį pilvą.
Turbūt nereikia ir aiškinti, kad mane pagaliau paleidžia namo: 20.30 išvykstu. Man taip ir nepaaiškino nieko dėl skausmo: „tai gal apsinuodijot, greičiausiai. Arba gal virusas koks.“
Po poros dienų išsivystę simptomai, kurių čia nedetalizuosiu, parodė, kad greičiausiai taip ir buvo – panašu į dabar Švedijoje siaučiantį rotavirusą, bet aš dar prieš tai spėjau prasinešti po visą Stokholmo centrą ir jo užkampius ir kuo plačiau išplatinti užkratą.
Tai tokie, suprantat, reikalai. Dabar pereikime truputį prie statistikos ir faktų, kas vyksta švediškoje medicinos pagalbos padangėje. Dieną po savo nuotykio nusiperku laikraštį ir aptinku vieną malonaus veido barzdoto dieduko istoriją – koks sutapimas – ligoninės priimamajame (leidinys „Svenska Dagbladet“, gruodžio 24 numeris su antrašte – „Johanas priimamajame laukė 20 valandų ir dukart vos nemirė“). Skaitau straipsnį – pasirodo, kad jo iš pradžių nepriėmė (nes jis nelakstė kaip aš kas porą valandų grasindamas, kad tuoj išeis), o kai priėmė, jo padėtis taip komplikavosi, kad iškart po to jis patyrė dvi klinikines mirtis, ir jam stojo širdis – greičiausiai ne dėl savo tiesioginės problemos, kiek dėl dehidratacijos – jis dar prieš atvykdamas į ligoninę kelias paras nevalgė, o atvykus į priimamąjį niekas nepasivargino jam pastatyti lašelinės atstatyti skysčių balansui. Laikraščio kalbintas atsakingas daktaras mykia: „Mums labai trūksta personalo. Jeigu būtume turėję pakankamai personalo, būtume jį priėmę per keturias-penkias valandas ir jam nebūtų reikėję dukart mirti“.
Aha, šitą jau girdėjome, Švedijoje amžiaus problema yra amžinas personalo trūkumas, visose įmanomose srityse – nuo švietimo iki restoranų; nuo medicinos iki parduotuvių. Lietuviai, ieškantys darbo, vykite į Švediją ir būsite išgraibstyti per keletą valandų. Diedukas padavė ligoninę į teismą už nugydymą, bet kad ką nors iš to peš, labai abejoju – apie ligoninėse trūkstamą personalą girdžiu mažiausiai penkiolika metų, ir nėra dėl to nieko daroma, lengviau tiesiog nesirgti ir nevažiuoti į ligonines. Jei neatvykote gimdyti – pasiruoškite ilgam laukimui koridoriuje.
Susisiekiu su savo pažįstama lietuvių daktare Rūta Jernberg, dirbančia intensyvios terapijos skyriuje toje pačioje Karolinska Huddinge ligoninėje ir klausiu jos, kas ten pas juos darosi.
Daktarė Rūta man atsako: „Realybė tokia, kad priimamuosiuose labai žema kompetencija, pagrinde dirba rezidentai, kurie kreipiasi su klausimais į specialistą, jei patys nežino ar nesupranta problematikos. Paprastai priimamuosiuose gydytojo apžiūros laukti reikia labai ilgai, nes trūksta pačių gydytojų ir seselių. Esu ne kartą savo tiesioginiame darbe susidūrusi su pacientais, kurie per ilgai negavo tinkamos pagalbos ir jų būklė pablogėjo (kaip tam diedukui iš straipsnio – autorės pastaba). Pagalba greitai ir kvalifikuotai gali gauti, jei būklė kritinė – medicinos pagalbos darbuotojai praneša skubios pagalbos skyriui, kad transportuoja kritinės būklės pacientą, tuomet aktyvuojamos aliarmo sistemos, pavyzdžiui, traumos, insulto, infarkto, sepsio. Subėga įvairių kompetencijų gydytojai iš ligoninės, ir tokiu būdu užtikrinama struktūrizuota, adekvati pagalba.“
Tai, kaip ir galvojau – jei nemiršti (kuo mes, žinoma labai džiaugiamės ir vertiname) patenki į B sąrašą, ir tave apžiūrės pagal nuotaiką, o gal ir iš viso neapžiūrės, kol pats neapsikentęs išeisi.
Tad jei manęs kas klaustų, ar rekomenduočiau varyti į prijomniką su vidutinio laipsnio bėdomis, aš sakyčiau rekomenduočiau stipriai apsvarstyti, ar verta.
Beje, įdomumo dėlei, Švedijoje privačių priėmimo skyrių, ligonių neegzistuoja.
