Kai pradedama kalbėti apie Italiją, daugeliui prieš akis iškyla Romos Koliziejus, Milano katedra arba Venecijos kanalais plaukiojančios gondolos. Dar kiti prisimena buvę Florencijoje, Neapolyje, Baryje ar net Sicilijoje. Taip, Italija turi daug lietuviams puikiai pažįstamų miestų, tačiau vardindamas juos retas paminės ketvirtą pagal dydį šalies miestą – Turiną. Būtent šioje Pjemonto regiono sostinėje šiais metais vyko „Eurovizijos“ dainų konkursas, o 2006 metais – žiemos olimpinės žaidynės.

Geriau susipažinti su Turinu mums, lietuviams, turėtų padėti ir nauja tiesioginių skrydžių kryptis Vilnius–Turinas, atsiradusi nuo gruodžio 1 dienos. Lietuvos oro uostai šią kryptį pristato kaip idealų pasirinkimą aktyvaus laisvalaikio mėgėjams, kitaip tariant, slidinėjimo entuziastams, mat šiaurės vakarų Italijoje įsikūrusį miestą supa Alpių kalnai. Vis dėlto šis miestas įdomus ne tik žiemos sporto mėgėjams – tuo įsitikinau į Turiną išvykusi pačiu pirmuoju reisu. Iš Vilniaus į buvusią Italijos sostinę skraidina pigių oro linijų bendrovė „Ryanair“, o bilietų kainos prasideda nuo 20 eurų. Žinoma, tokia kaina galioja bilietams be bagažo, keliaujant tik su maža kuprine ar rankine. Skrydžiai vykdomi ketvirtadienį ir sekmadienį, tad pasiėmusi porą laisvų dienų susiplanavau turiningą ir nebrangią kelių dienų kelionę. Skrydis iš Vilniaus gana ankstyvas – 6 val. ryte, o sekmadienį iš Turino išvyksta 7.15 val. Skrydis trunka apie 2.30 val.

Dar prieš 9 val. išėjusi iš Turino oro uosto stebėjau, kaip keleiviai išsiskirto į skirtingas puses – vieni, nešini sportiniu inventoriumi, ruošėsi vykti į Alpėse įsikūrusius slidinėjimo kurortus, kiti patraukė į netoliese esančią autobusų stotelę, iš kurios vykstama miesto centro link. Turino oro uostas nuo miesto nutolęs apie 14 km, tad patogiausia iš jo keliauti autobusu arba taksi. Taksi kaina iki centro svyruoja nuo 30 iki 50 eurų, o autobusu – 7,50 Eur. Skirtumas akivaizdus, todėl drauge su gausiu lietuvių būriu įlipau į autobusą. Čia spėjau susipažinti su keliomis moterimis, kurios atkeliavo aplankyti studijuojančių atžalų. Pasirodo, Turino universitete mokosi nemažai lietuvių, atvykusių pagal įvairias mainų programas. Tai viena didžiausių ir seniausių Italijos ir pasaulio aukštųjų mokyklų, įkurta dar 1404 metais.

Atvykus į miesto centrą dėmesį prikausto stulbinama baroko architektūra. Vaikštinėjant miesto gatvėmis nekyla abejonių, kad jose užšifruota turininga istorija. Štai keli iškalbingi faktai apie Turiną: tai buvusi romėnų kolonija, karališkosios Savojos šeimos miestas, pirmoji Italijos sostinė. Neabejotinai tai vienas iš Italijos miestų, kuris turi teisę būti vadinamas muziejumi po atviru dangumi: jo architektūra, elegantiški rūmai, arkados, kiekvienas kampelis kupinas staigmenų.

Turino plotas kiek mažesnis už Kauną, tad čia nesunku visas reikiamas vietas pasiekti pėsčiomis. Tiesa, gyventojų Turine beveik 8 kartus daugiau nei mūsų laikinojoje sostinėje, ir tai juntama – miestas labai gyvas.

Nustebino ir tai, kad Turine nėra daug turistų – gal jie visi Alpėse? Neteko matyti nė vieno gido su iškeltu skėčiu ar vėliavėle, jokių fotoaparatais apsikarsčiusių žioplinėtojų grupių. Muziejuose susidūriau tik su italų moksleivių grupėmis, kiti lankytojai – pavieniai, o ir tie – italai. Neslėpsiu, tai labai patiko. Tikras neatrastas Italijos perlas! Nemaniau, kad tokių šioje šalyje dar yra.

Pirmasis kalendorinės žiemos rytas Turine išaušo saulėtas ir šaltokas, tad išėjusi pasivaikščioti greit užsinorėjau kur nors sušilti ir papusryčiauti. Italija ir skanus maistas – tarsi sinonimai, taigi per daug nesirinkdama užėjau į pirmą pasitaikiusią vietinę užkandinę. Joje išvydau tipinį itališką vaizdelį – prie baro stovintys vyrai gėrė kavą, keli vyresnio amžiaus klientai vartė spaudą. Užsisakiusi paninį stebėjau greitą klientų judėjimą – užeina, užsisako kavos arba vyno, stovėdami išgeria ir išeina. Nė vienas netruko ilgiau kaip tris minutes. Tiesa, rytinis vyno gėrimas kiek nustebino, bet kas aš tokia, kad teisčiau.

Dar apie kainas – paninis užeigoje kainavo 5 eurus, už tokią pačią ar vos didesnę kainą nesunkiai rasite kur papietauti. Taip, tai nebus prašmatnus restoranas, tačiau skanios picos ar makaronų gausite. Pastebėjau, kad net ir žiemą italai mėgsta valgyti lauke, tam kavinės yra įrengusios šildytuvų ir užuovėjų nuo vėjo. O kai kurios mažesnės kavinės netgi pritaiko nuolaidų, jei pasirenki staliuką lauke. Vienoje tokių užsisakiau specialų pasiūlymą valgantiems lauke – skirtingų picų gabalėlių rinkinį ir kokteilį (negaliu sakyti pavadinimo, nes jame užšifruotas ir prekių ženklas, galiu paminėti tik tiek, kad toks oranžinės ir rausvos spalvų, Lietuvoje būna labai lengvas, nes patiekiamas gerokai praskiestas gazuotu vandeniu). Viskas kainavo 8 eurus, tad nieko ypatingo nesitikėjau, bet gavusi savo porciją nejučia ėmiau dairytis, su kuo galėčiau ja pasidalinti. Apie kokteilį pasakysiu tik tiek – jo čia tikrai neskiedžia, o taurės tūris viršijo mano norus.

Pasistiprinusi vaikštinėjau gatvelėmis ir pastebėjau tarp Turino pastatų kyšantį bokštą. Puikus kelionės pagalbininkas ir sufleris „Google maps“ išdavė, kad ten įsikūręs Nacionalinis kino pramonės muziejus, o bokšto viršuje – apžvalgos aikštelė. Susigundžiusi galimybe pasidairyti po Turiną ir jį supančias Alpes iš aukštai, patraukiau muziejaus link. Ir čia laukė nusivylimas – paaiškėjo, kad pakilti į jau minėtą aikštelę negalima dėl techninių darbų, o kada jie pasibaigs – niekas nežino. Kadangi lauke dar buvo gana šalta, nusprendžiau bent jau muziejaus ekspozicijas apžiūrėti. Ir nė kiek nenusivyliau. Viešnagės Turine metu aplankiau keturis muziejus – Kino pramonės, kavos „Lavazza“, Egipto (jame saugoma didžiausia senovės Egipto artefaktų kolekcija už Kairo ribų) ir Turino karališkųjų rūmų.

Kiekvienas jų vertas ten praleisto laiko, bet labiausiai sužavėjo Kino pramonės muziejus. Jis paliks įspūdį ir išskirtinės architektūros mėgėjams. Ne veltui pastatas, kuriame įsikūręs muziejus, laikomas vienu iš miesto simbolių, ir suvenyrų kioskuose jo kopijų gausu kaip Paryžiuje – Eifelio bokštų.

Muziejuje esančios modernios ekspozicijos ir šiuolaikinių technologijų išradingas panaudojimas privertė išsižioti. Čia gausu kino istoriją menančių eksponatų, filmų plakatų, asmeninių Marilyn Monroe, Charlie‘io Chaplino daiktų. Žiūrėdama įvairaus laikmečio filmus, vaizdo projekcijas, instaliacijas nė nepajutau kaip pusdieniui pasinėriau į intriguojamą kino pasaulį. O labiausiai svaigino pagrindinė muziejaus salė, kurioje galima įsitaisyti ant minkšto gulto ir po įspūdingo bokšto skliautu žiūrėti milžiniškame ekrane besikeičiančius filmus.

Norint geriau susipažinti su miesto istorija verta aplankyti ir Turino karališkuosius rūmus, kurie buvo pastatyti 1660 metais. Jie įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Vienoje jų dalyje 2012 metais atidaryta Turino paveikslų galerija. Vaikščiodami rūmų koridoriais būtinai sustokite pasigrožėti puošnia Karaliaus sale ir įspūdingais dailininkų darbais lubų skliautuose. Bene daugiausia dėmesio šiuose rūmuose sulaukia Karališkosios ginkluotės salė, kurioje yra viena geriausių ginklų kolekcijų Europoje. Rūmų komplekse esančioje Turino katedroje kabo garsioji drobulė, kuri, kaip tvirtinama, buvo Jėzaus įkapės, todėl šis miestas pritraukia ir daug piligrimų. Vis dėlto verta paminėti, kad lankytojams rodoma jos kopija, o originaliąją Turino drobulę galima pamatyti tik retais atvejais, kai organizuojamos parodos.

Kadangi iš miesto simboliu vadinamo „Mole Antonelliana“ bokšto pasižvalgyti į Alpes nepavyko, tikėjausi, kad tai padaryti pavyks nuo ant aukšto kalno įsikūrusios apžvalgos aikštelės šalia Monte dei Cappuccini bažnyčios. Įvairiuose turistų giduose rašoma, kad nuo čia atsiveria bene gražiausias miesto vaizdas, matyti, kaip Turiną supa Alpės, besidriekiančios ištisus kilometrus. Turbūt taip ir yra, jei tą dieną nelyja. Man Alpių pamatyti ir vėl nepavyko, tačiau miesto vaizdų nesugadino net ir subjuręs oras. Taigi jei norite truputi pasportuoti ir pasigrožėti miestu iš aukštai, nepatingėkite įlipti į kitoje Po upės pusėje esantį kalną.

Lietingos dienos pabaigai pasilikau kavos „Lavazza“ muziejų. 1895 metais Turine Luigi Lavazzos įkurta įmonė iš pradžių buvo valdoma nedidelėje bakalėjos parduotuvėje adresu Via San Tommaso 10. Šiuo metu verslą valdo jau trečioji ir ketvirtoji Lavazzų šeimos karta. Interaktyviame muziejuje pasakojama apie prekių ženklo susikūrimą, atskleidžiamos drąsių reklaminių sprendimų sėkmės istorijos, galima sužinoti įvairių faktų apie kavos pupelių auginimo, skrudinimo subtilybes bei, žinoma, paragauti šviežios kavos. Ir net jei visa tai kam nors skamba nuobodžiai, apsilankius čia jokio nuobodulio nelieka. Pati mačiau, kad muziejaus erdvės džiugino ir mažus vaikus, kuriems Lavazzų šeimos istorija – nei šilta, nei šalta.


Turine veikia ir „Fiat“ muziejus, mat mieste yra šių automobilių gamykla. Dėl laiko (o gal ir noro) stokos šio muziejaus neaplankiau, nes ir gatvėse galėjau į valias prisižiūrėti pačių įvairiausių „Fiat“ modelių. Jei Lietuvos gatvėse važinėjančių „Volkswagen Passat“ automobilių skaičių padaugintume iš dviejų ar net trijų, gautume „Fiat“ skaičių Turino gatvėse.

Sporto mėgėjams turėtų būti įdomu pamatyti olimpinį stadioną (Stadio Olimpico di Torino) ar nueiti į jame vykstančias miesto futbolo klubo „Torino FC“ varžybas. Turine yra dar vienas žymus stadionas – futbolo komandos „Juventus FC“ namai.

Išvardijau tik keletą įdomių Turino vietų, tačiau vien muziejų mieste – apie 40, o ir be jų lankymo yra ką veikti. Kaip ir minėjau, Turinas užsienio lankytojų dar nėra atrastas, tad čia galima mėgautis tikrais itališko didmiesčio teikiamais privalumais – siautulingu naktiniu gyvenimu, geru maistu, apsipirkinėjimu ar tiesiog klaidžiojimu kelis šimtmečius skaičiuojančiomis gatvėmis. Turine vietiniai dar neišpaikinti turistų, todėl kiekvieną priima su plačia šypsena kaip garbingiausią svečią. Taigi, jei svarstote apie kelionę į Europos pietus, būtinai įtraukite Turiną į savo norimų aplankyti miestų sąrašą. Beje, tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus bus vykdomi ir vasarą.

P. S. Turinas laikomas vermuto bei „Nutellos“ gimtine, – lai tai būna nedidelė užuomina svarstantiems, ką parvežti lauktuvių.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)