Šiuo metu vartantys minimalias pajamas net ir vienoje geriausias socialines garantijas turinčių šalių ima galo su galu nesudurti.
Ar įmanoma tokioje šalyje kaip Švedija galo su galu nesudurti? Absoliučiai taip, žinoma – čia, skirtingai negu JK, yra įdiegtos visos įmanomos apsaugos sistemos nuo pasipelnymo iš įvairių kompensacijų, išmokų, priemokų ir permokų, joms taikoma tokia kontrolė, kad net ir atsidūrus bėdoje, nėra garantijų, kad tokias gausite. Ką daryti? Dirbti. Švedijoje neišliksite nedirbdami, jus sutrins sostinės sindromas ir išlaidų kaštai. Dabar apie tuos kaštus. Turbūt nereikia aiškinti, koks brangus yra tas mano mylimas ir apdainuotas Stokholmas.
Dabar net ir neelgetaujantys švedai suplūkę šluostosi prakaitą, o internetuose laksto memas su naujausiu Modaretarna (politinė partija) pasisakymu apie tai, kad švedai turi, velniai griebtų, turėti teisę siurbti kada panorėję. Čia aliuzija į rudens pradžioje valdžios nuleistą griežtą draudimą perdėtam elektros energijos vartojimui ir taupumo skatinimui. Lågkonjuktur (ekonominio nuosmukio) rezultatas – ženkliai kritęs bedarbystės procentas, kol kas smukęs iki minimalaus, tačiau prognozuojama kad netrukus augs; kaip ant mielių auga visos palūkanos ir šiuo metu labiausiai keikiasi paskolų bankui turėtojai, ypatingai butų ir vilų (namų) savininkai (visada sakiau, kad labiau apsimoka nuomotis, ne pirkti). Tam tikras maistas brangsta kone dvigubai: pavyzdžiui, taip kiekvieno lietuvio mėgstamos bulvės (švedai jų irgi statistiškai nemažai suvanoja) pabrango 58 procentais, tamsi ruginė duona – 57 proc., ryžiai Kalėdinei švedų košei (švedai per Kalėdas labai mėgsta valgyti ryžių košę – vienas tradicinių patiekalų) 53 proc., sūris brango 40 proc., kiaušiniai 32 proc., apelsinai – 32 proc., toks baisus namudinę kolą primenantis švediškas per Kalėdas geriamas birzgalas julmust (sugedusį limonadą primenantis gazuotas Kalėdinis gėrimas) brango 30 proc. Silkė brango 21 proc., dešra 18 proc., kepenėlių paštetas – 10 proc., vyno gliogas 7 proc. (toks dar vienas Kalėdinis gėrimas, tik su procentais), degtinė 4 proc., lašiša 3 proc. Susumavus, dabar labiau apsimoka pirkt lašišą, o ne dešras.
Švedai taip pat tik dabar atrado, kad maisto produktų kaina, pasirodo, gali skirtis priklausomai nuo parduotuvės, ir pradėjo uoliai lyginti kainas bei eiti į pigesnes – iki šiol toks elgesys jiems nebuvo būdingas dėl dažnai perteklinių pajamų. Taip iki šiol šalyje elgdavosi iš pašalpų gyvenantys imigrantai ir kitokio plauko bėdžiai.
Gerai, jau užteks čia tos beletristikos, moterie, vardink jau greičiau kiek ir kas po velnių čia kainuoja gumos netempus, nerimo prakaito išpiltus aš matau jus.
Tuojau gi, viešpatie šventas, kokie jūs nekantrūs, leiskit nors apšilt kažkiek.
Kainas rašau originalo kalba – švediškomis kronomis: SEK, arba kr. Pagal šiandienos švediškos kronos kursą, dabar 10 kronų = 0,981 Euro. Kitaip sakant, norite suprasti kainas eurais, grubiai dalinkite iš dešimties mano nurodytas.
Maistas
- Mėsos faršas kiauliena/jautiena 1,6 kg – 136 kr
- Vištienos filė 600 g – 100 kr
- 1 kg faršo: 88 kr
- Bananai – 23 kr
- Geltonas svogūnas – 15 kr 500 g
- Mandarinai – 1 kg 28 kr
- Obuoliai priklausomai nuo rūšies apie 30 kr
- Vynuogės tamsios 0,5 kg – 46kr
- Ilgas agurkas – 20 kr,
- Bulvės – 16kr,
- Julskinka (kalėdinis kumpis) – 85 kronos
- Nugarinės kepsnys – 155
- Avienos kotletai – 350 kronu
- Jautiena – 199 kr
- Jautienos nugarinė – 469kr
- Lašišos filė – 255kr
- Pieno (karvės) pakelis – 22 kr,
- Veganiško pieno pakelis: nuo 30 kr
- Varškė – 20 kr
- Vaisinis jogurtas, mažas – 15 kr
- Graikiškas jogurtas, 1 litras – 20 kr
- Balta duona: nuo – 22 kr
- Juoda duona: nuo 20 kr (lietuviška duona – skaniausia pasaulyje, amen).
- Visokios kitokios įmantrios sveikuoliškos duonos – nuo 39kr.
- Makaronai – 22 kr
- Romaninė salota – 20 kr
- Sviestas, 500g – 66kr
- Alyvuogių aliejus extra virgin – priklausomai nuo rūšies, apie 70 kr
- Sūris cheddar, 700 gramų – apie 190 kr
- Kiaušiniai (priklauso žinoma nuo rūšies) – nuo 20 kr
Ekologiškumas ir plastikiniai maišeliai: už tai irgi susimoki. Žinote tuos plastikinius maišelius parduotuvėse, į kuriuos patogu krautis vaisius ir daržoves? Pas mus jie senų seniausiai apmokestinti ir kainuoja 0,38 kr arba 0,35 Euro. Tai keturi maišeliai ir euras. Už ką? Už tai, kad saugom gamtą, supranti. Bet ar jūs esat girdėję apie perdirbimą? Arba dar galite bulves į sterblę susikrauti.
Kas mane pažįsta, žino, kad man atrodo absoliučiai beprasmiška gyvenime mokėti už tris dalykus: maišelius parduotuvėse, geriamą vandenį ir apsilankymą WC. Jeigu aš ateinu į prekybcentrį ir išleidžiu ten šimtą eurų kas savaitę, būkite malonūs, aprūpinkite mane nemokamu maišeliu – popieriniu, drobiniu, plastikiniu, o gal suyrančiu ir tausojančiu gamtą ar net tuo baisiu mėlynu „Ikea“, su kuriuo Stokholme studentai po skalbyklas vaikšto. Man nesvarbu, duokite kažką.
Kitas ganėtinai keistas dalykas yra tai, kad čia dažniausiai yra labai prastas asortimentas. Man dažnai atrodo, kad jūs Lietuvoje turite žymiai didesnę maisto pasiūlą, kas yra juokinga turint omeny, kad jūsų tik du milijonai, kai tuo tarpu Švedijoje vienuolika. Pavyzdžiui, elementarus jogurtas. Ką, jums neužteks mėlynių, braškių skonio arba persikinio, ir tik dviejų gamintojų? Man tai tikrai ne, juolab kad jie baisūs ir neskanūs. Jeigu lietuvių gamintojai pradės eksportuoti jogurtus į švediškas maisto parduotuves, aš asmeniškai jiems padėsiu eksporto klausimais.
Kava parduotuvėje – visų pirma tai niekas užpilamos kavos, kokią jūs geriate Lietuvoje, čia negeria, visi turi nors ir paprasčiausius kavos aparatus su filtrais. Kavos „Gevalia“ (jūsų „Jacobs“ švediškas atitikmuo) pakelis kavos aparatui kainuoja 55 kr, kavos kapsulės 10 vnt., „Starbucks“ (mano mėgstamiausios) – 45 kr
Kava kavinėje – juoda nuo 36 kr, kokia nors fancy su veganišku pienu ir trijų sluoksnių pieno puta – aplink 50 kr.
Aš per mėnesį maistui išleidžiu 7000-8000 kr, skaičiuojant su kartais aplankomomis kavinėmis/restoranais, bet įsivaizduoju, kad jei valgytume brangias mėsas (mėsos beveik nevalgome), išlaidos būtų didesnės. Mano namų ūkį sudaro 1,5 asmens (keturiolikmetis sūnus pusę laiko gyvena pas tėvą, ir jis pas mane didžiausias valgytojas, tegul Dievas laimina jo paaugliškai augančio kūno apetitą). Įsivaizduoju, kad dviejų suaugusių ir dviejų vaikų šeimai šį mano biudžetą mėnesiui galite dvigubinti (auginant kūdikius prisideda dar visokios sauskelnės ir kiti bilibirdo – nenustebsiu, jei gimstamumas Švedijoje laikinai kris, bet gal ir gerai, užteks čia jau vienąkart babyboomintis).
Vaistai ir vitaminai: brangiau nei Lietuvoje, 20, 30 ar net 50 proc. ir nebūtinai kokybė geresnė. Išpardavimų ir nuolaidų, kaip pas jus vaistinėse, niekada nebūna, nes jie nelaiko vaistų ar maisto papildų pramogos prekėmis ir bijo vaistinėse parduodamą produkciją paversti lygiai taip atmestinai vartojamą kaip maisto prekės. Kada nors apie švediškas vaistines papasakosiu daugiau – jos visos vienos su kita panašios ir su baisiai vargana pasiūla, nors vaistinių monopolija (buvo tokia daug metų, kaip dabar su alkoholiu) pasibaigė prieš penkiolika metų.
Visi be išimties vaikai iki aštuoniolikos dažniausiai vaistus gauna nemokamai – tuo pasirūpina Švedijos valdžia ir nuolankūs mokesčių mokėtojai. Kitaip sakant, ne veltui aš iš savo verslo moku po 50 proc. mokesčių – už tai turiu puikiai apšviestas ir išvalytas gatves, metro stoteles su šmirinėjančia apsauga, o mano sūnus visas reikalingas mokyklines priemones ir vaistus gauna nemokamai; arba apsilankymą baseine už juokingą 20 kr kainą. Čia vis ta geraširdiška Švedijos valdžia tiesia ranką savo neva tai į socialines grupes neperskirtai visuomenei. Esu jau rašiusi ne kartą, kad tai yra melas. Melas yra ir tai, kad šalis yra viena labiausiai draugiškų šalių pasaulyje dėl imigrantų priėmimo.
Kavinių/ restoranų kainos priklauso nuo to, kur eisite. Manau nuo 150 kr iki jau kiek sugalvosite, tik tiek, kad čia cepelinų negausite, kita vertus neužsikimš kraujagyslės nuo lietuviškų spirgučių. Turiu vieną pažįstamą, kuris valgo vien restoranuose, namie maisto negamina visai, nebent kokį kiaušinį išsiverda. Jis maistui išleidžia aplink 11000 kr per mėnesį.
Rūbai – čia yra vienas iš dalykų, kuris yra žymiai pigesnis nei Lietuvoje. Net ir einant į tą patį švedišką brendą „H&M“ jūs Lietuvoje už tą pačią prekę sumokate daugiau, nei mes Švedijoje. Čia drabužių išpardavimai dažni, dideli ir efektyvūs, per kalėdinius ir vasarinius išpardavimus gali siekti ir septyniasdešimt procentų. Būtinybės rūbų pirkti pilna kaina praktiškai nėra, panašiai kaip Lietuvoje – tualetinio popieriaus arba popierinių rankšluosčių. Įdomumo dėlei, pastarosioms prekėms nuolaidų pas mus būna retai. Švedijoje jie apskritai žymiai mažiau dirba su maisto prekių marketingu ir retai taiko vadinamas akcijines kainas – taiko, bet jos tokios labiau teoriškos nei praktiškos. Man jų maisto prekių parduotuvės nepatinka, nes jie nemoka, negali ir jiems yra neįdomu pritraukt pirkėją, kaip ten pas jus Lietuvoje maximos daro su visokiais cingu lingu pakabučiais, lemputėmis ir kainų lietumi. Lietuvių prekybininkai žymiai labiau pasiruošę konkuruoti ir įtikti klientui, jį pritraukti, o švedams praktiškai, kaip sakoma, „iki lemputės“: maistą visą gyvenimą pirko ir pirks, ar recesija, ar ne. Pigiausias maistas didesnėse parduotuvėse, brangiausias – nedidelėse parduotuvėse prie namų. Brangiausia apsipirkt „Seven Eleven“ arba degalinėje.
Technika – tiek pat arba pigiau nei Lietuvoje, o per išpardavimus, kai kainos krenta penkiasdešimt ar daugiau procentų, gali būti labai pigu.
Mobilus ryšys. Abonentai absurdiškai brangūs ir norint skambint į užsienį, kaip darau aš, planai gremėzdiški, nepatogūs ir pririšantys. Pigiausia pirkt papildymo korteles. Aš per mėnesį skambučiams išleidžiu apie 500 kr.
Baldai – jei važiuosite į „Ikea“ – pigūs. Tiesa, labai daug švedų renkasi į „Ikea“ nevažiuoti, nes jiems per prasta ir ten vieni imigrantai. Panaši situacija yra su maisto prekių parduotuve „Lidl“ – ji pas jus prigijo, o pas mus tokia labai jau šiaip sau, kaip ir „McDonaldas“ ir kiti žemesniam socialiniam sluoksniui skirti reikalai. Jeigu eisit pas baldų dizainerius – švedai mėgsta eilėse stovėt per išpardavimus – tai ir baldai kainuos brangiai.
Viešasis transportas, kuriuo važinėja didelė dauguma, nes pas mus, skirtingai nuo jūsų, rytais kiekvienas vidutinės klasės vadybininkėlis, vairuojantis savo sutrešusį neaišku kaip technikinę apžiūrą praėjusį „Volkswagen Passat“, rytais negramdo stiklų ir nevažiuoja į du kilometrus nuo namų nutolusią kompaniją pavadinimu „UAB Vaidutis, Petronėlė ir ko“, visi važinėja viešu transportu. Vienkartinis važiavimas kainuoja 39 kronas, paros bilietas kainuoja 165 kr, mėnesio bilietas kainuoja 970 kr, bet reguliariai brangsta (palyginimui, jei nemeluoju 2006 mėnesio bilietas kainavo 500 kronų, vadinasi per penkiolika metu brango dvigubai). Bauda už važiavimą be bilieto – nuo 1500 kronų. Turbūt jau esate girdėję, kad viešas transportas čia nuostabiai puikiai išvystytas: mieste yra trys kas dešimt minučių ne piko ir kas kelias minutes piko metu važiuojančios metro linijos – žalia, mėlyna ir raudona, šiuo metu statoma geltonoji; tramvajai; priemiestiniai traukiniai pendeltåg, autobusai. Dar galima žinoma imt taksi (labai labai brangu) arba uberį. Uberis ko gero triskart pigiau nei taksi – mieste nuvažiuot kokius penkiolika kilometrų kainuos 600 kronų, o su uberiu prasisuksite ir už pora šimtų. Uberis atsiradęs labai nesenai, tad galite įsivaizduoti, kokie kosminiai kaštai vyravo neplanuotai prisireikus važiuoti taksi. Esu darbo reikalais važiavus ir į kitus miestelius nuo oro uostų, tai ten jau tūkstančiais sumos kapsėjo.
Odontologai – bazinė apžiūra nuo 600 iki 1200 kr, balinimas 2500 kr, plomba – nuo 1085 kronų, šaknies kanalo tvarkymas – nuo 3800 kr. No show (kai rezervuoji laiką, bet nepasirodai) pas dantistą kainuoja 500 kr. Taigi, jei rezervuosite laiką ir nenueisite neatšaukę vizito likus daugiau nei 24 valandoms, reikės susimokėti. Tas pats beje galioja ir vizitams pas gydytojus. Vizitas pas šeimos gydytoją kainuoja 200 kr, pas gydytoją specialistą – 400 kr. Visa medicininė priežiūra kainuoja – peržengus tam tikrą limitą, ją dalinai kompensuoja valdžia.
Vaikams tiek odontologai, tiek gydytojai iki 18 metų, įskaitant taisymą ir higieną – nemokamai. Turint omeny, kad vaikų ir jaunimo iki 20 metų Švedijoje skaičiuojama 44 proc., jus galite įsivaizduoti, kokie tai yra kaštai valstybės biudžetui? Milijardai.
Grožio procedūros (depiliacijos, manikiūrai, kirpėjos): imkite kainas Lietuvoje ir dauginkite iš dviejų arba trijų kartų. Ne veltui mūsų emigrantai skrenda į Lietuvėlę tvarkytis reikalų nuo dantų, ginekologų iki visų įmanomų grožio procedūrų. Todėl, kad Švedijoje jūs tokios kokybės negausite niekada, nebent jau labai vykusiai rasite vietinių lietuvių specialistų. Joks švedas jums nei tokio serviso, nei kompetencijos lygmens neprasiūlys. Tai yra skandinavų nepakankamo perfekcionizmo rezultatas, jiems yra tvarkoje vidutiniškai, pas juos viskas lagom (toks švediškas neišverčiamas žodis, reiškiantis pakankamai gerai, tik tiek, kiek reikia, iš kurio tyčiojasi kiekviena ne vidutinybė). Ačiū ne. Aš jau geriau nuskrisiu į Lietuvą. Švedija yra šalis, kurioje labai gerai tarpsta vidutinybės, ir kuo vidutiniškiau tu dirbi, tuo tu daugiau klientų turi. Niekas čia nenori būti geriausias, nes bijo išsišokti, talentų čia mažai, žinovų, savo sferos išskirtinių specialistų dar mažiau. Sveiki atvykę į vidutinės ideologijos šalį, kad neduokdie vienas neužgožtų kito. Kartais ima atrodyti, kad esi trenktas, kad tiek daug reikalauji iš savęs ir aplinkinių. Bet jie taip pratę, ir jiems taip smagu ir malonu. Kuo labiau neišsišokantis esi, tuo labiau tave gerbia, o jei išsišoki ir daug pasieki – bijo.
Ar jūs suprantate kaip man sunku egzistuoti šitoje prakeiktų vidutiniokių šalyje?
Masažai. Už tą labai jau pusėtiną kokybę susimokėsite dvigubai, trigubai, keturgubai brangiau nei Lietuvoje.
Knygos – brangus malonumas, kaip ir kasdienė, kassavaitinė ar kasmėnesinė spauda. Dienraštis (vienas numeris) kainuoja 55 kr, mėnesinis moteriškas švediškas žurnalas – nuo 89 kr, ir, taip, mes čia turime visus įmanomus užsienio žurnalus nuo „Hello“ iki kaip sakoma goodbye. Knygas išparduoda vienąkart per metus – vasario mėnesį. Išpardavimų daugiau nebūna, kainos nuo 200, 300 kr ir taip toliau. Raštinės prekės, tušinukai, trintukai – visada pilna kaina, čia ne Lietuva. Tiesa, mokiniai mokykloje yra aprūpinami šiais dalykais, nereikia nieko supirkinėti.
Ar dar norite skųstis, kad Lietuvoje labai brangu ar norite, kad vardinčiau toliau? Nes aš tai galiu.
Pramogos: teatras – nuo 500 kr priklausomai nuo spektaklio ir pasirinktos vietos.
Kinas – jei ne premjera – 139 kronos, pensininkams 20 proc. nuolaida. Vaikai iki vienuolikos metų gauna 20 proc. nuolaidą. Jei eisite į premjerinį filmą tai kaina bus 169 kr. Užkandžiai kine labai brangūs, pavyzdžiui, vidutinio dydžio spragėsių dėžutė – 98 kronos.
„Arlanda express“ traukinys į Arlanda oro uostą: bilietas į vieną pusę – 300 kr, pirmyn-atgal – 600. Kartais, susimedžiojus pigią kelionę, daugiau pakloji už traukinį negu patį aviabilietą.
Sporto klubo abonementas – visų pirma, mėnesiniai abonentai neegzistuoja, nes jie nepriima įsipareigoti nenorinčių narių, galite pabandymui sportuoti susimokėti už vieną kartą, bet vėliau reikės pasirašyti pririšančią sutartį trumpiausiai metams, ir galite susimokėti visą sumą iškart (8000 kr ir dar prisidės starto mokestis 250 kr), arba skelti pamėnesiui ir jums kas mėnesį nuskaičiuos po 699 kr.
Studentams ir pensininkams daugumai mano vardijamų paslaugų – 20 proc. nuolaida.
Buto nuoma: kainos nereglamentuojamos, ir vyrauja didžiulis butų trūkumas – čia po to, kai miestas statė nepakankamai pastatų, kol tuo metu į miestą kasdien suvažiuodavo po pilną autobusą naujų gyventojų ir miestas jau kelis dešimtmečius braška per siūles. Prie to prisidėjo ir kelių dešimtmečių mielaširdinga imigracijos politika, dėl to vyrauja didžiulė šešėlinė nuomojamų butų rinka ir konkurencija. Kadangi paklausa didesnė nei pasiūla, iš to daromas nemenkas biznis ir čia kas kaip moka, tas taip šoka. Dviejų kambarių buto nuoma mėnesiui gali kainuoti 11000, 12000, 14000, 16000 kr per mėnesį. Galite rasti žinoma ir už 30000 ir už 40000. Į šitą kainą dažniausiai įskaičiuoja ir visus komunalinius, nors kai kurie šeimininkai prašo atskirai mokėti už elektrą ir internetą (dar papildomai 1000 kr). Nusipirkus butą situacija ne geresnė: techniškai tu niekada buto neturi, jis priklauso namo tarybai, ir tu moki kasmėnesinį mokestį plius banko paskolą, tad sumoje išeina panaši suma, kaip ir nuomojantis.
Būtinas namų draudimas, šitas bent nerauna kišenės, galima gauti ir už 100 kr mėnesiui.
Automobilis
Reikės mokėti už draudimą (priklauso nuo automobilio modelio, senumo ir taip toliau – nuo 4000 kr per metus. Mėnesinių draudimų čia nebūna, minimalus – metams. Jei parduodat automobilį anksčiau suėjus apmokėtam terminui, draudimo kompanija gražina pinigus.
Automobilio stovėjimas: jei pasiseks gauti vietą (čia kaip ir prie butų stovi eilės): 1000 kr mėnesiui.
Baudos: Stokholme bauda už ne vietoje pastatytą automobilį yra 1100 kronų. Nesusimokėti tokių skolų neleidžiama – suvėlavote, bam jums papildomos kronos; nesusimokėjote po kelių priminimų – siunčiama į skolų išieškojimo tarnybą, kuri pasirūpins, kad skolą jums išieškos antstoliai ir dar gausite labai daug papildomų problemų.
Trängselskatt – didelė dalis miesto įvažiavimų yra apmokestinti, kaina kinta dienos eigoje – piko metu gali siekti 45 kr. Naktimis ir savaitgaliais nemokamai. Mėnesio gale gaunate elektroninę sąskaitą. Jos nesusimokėjus tvarkomasi lygiai taip pat griežtai kaip ir su baudomis.
Tai paskaičiuokite, jeigu jums ryte reikės įvažiuoti į miestą aštuntą ryto ir išvažiuoti penktą vakaro – 90 kronų per dieną, už penkias darbo dienas bus 450 kronų per savaitę, arba 1800 kronų per mėnesį.
Benzinas teksto rašymo dieną Švedijoje kainavo:
Litras benzino – 18,29 kr. Užsipilti pilną baką dabar kainuoja virš tūkstančio kronų.
Litras dyzelio – 22,82 kr.
Kol dar kalbam apie automobilius, skubu pasiguosti, kad tokios paslaugos, kaip pas jus „Citybee“ čia nėra – galima nuomotis is didžiųjų automobilių nuomos punktų (labai brangu) arba dar galima nuomotis automobili iš „Circle K“ ir tada važinėji kaip lopas reklama apklijuotais langais už 349 kronas parai (pigiausia opcija). Žinoma, galima gaut ir geresnių automobilių, už 900 kr ir taip toliau.
Turbūt nereikia ir aiškinti, kad automobilis sumoje gaunasi absurdiškai brangus turtuolių sportas.
Alkoholio kainos: apie tai gerbiamieji kitą kartą...
Kiek reikia uždirbt?
Norint turėt normalią švedišką gyvenimo kokybę – 40000-50000 kronų į rankas per mėnesį.
Nelyja čia pinigais mielieji – nori gerai gyvent, būk malonus eik dirbti, taip kaip pas jus.
