Kol tremoro kankinamas ir vienos rankelės jau nebepakeliantis bei veido raumenų nuo botokso pertekliaus nebegalintis pajudinti senelis bando atstatinėti savo menamą istorinę neteisybę, eiliniai jo tautiečiai savo lavonais tręšia Ukrainos žemę. Tai nėra vien tik blogai – dėl tų trąšų poveikio ta žemė bus dar derlingesnė, dar gausiau augs javai, kukurūzai ar bulvės, kurias į visą pasaulį eksportuodami ukrainiečiai, gaus dar daugiau pajamų, kurių pagalba atstatys savo gražią šalį, kuri, priimta į Europos Sąjungos tautų šeimą, atgims dar turtingesne, įtakingesne bei laimingesne. Ir svarbiausia – išsivadavusia.
O kol ukrainiečiai savo gyvybėmis gina ne tik savo, bet ir mūsų laisvę bei teisę gyventi neokupuotiems, civilizuotos valstybės, visaip kaip padėdamos Ukrainai, stebi ir mokosi. Stebi ko verta grobuoniška driskių armija bei mokosi kaip nuo jos gintis potencialiuose ateities konfliktuose. Vienos tautos mokosi greičiau, kitos lėčiau, tačiau visas normalus pasaulis abejingas nelieka. Labiau į Vakarus nutolusios tautos remia Ukrainą, baisisi okupantų brutalumu, tačiau būdamos toli, pačios realaus pavojaus iš Rusijos nesitiki. Kitaip yra su rytine Europa, taigi, tame tarpe ir mumis. Rytinės Europos tautos išsigando daug labiau nei vakarinės, nes suprato – jei kris Ukraina, kretantis Kremliaus diedas atsisuks į jas.
Taigi, prie teikiamos įvairiapusės pagalbos Ukrainai, Rusijos kaimynės daro viską, kad atgrasytų agresorių ir reikalui esant, būtų pasiruošusios jį sutikti taip, kad ir antra tremorinio senelio rankelė atsisakytų savo funkcionalumo. Kaip ruošiasi? Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į mūsų kaimynę, draugę, sąjungininkę ir partnerę – Lenkijos Respubliką, į kurią taip pat žvelgia godžios, nuo realybės atitrūkusios, Kremliaus gnomiko akys.
