Vasarą į Legolendą su dukra nuvykęs lietuvis: duosiu patarimą, į kurį raginu nežiūrėti pro pirštus

Pamenu, kažkada nagrinėdamas oro linijų pasiūlymus ir galvodamas, kur čia įdomiau nuskristi, krypčių sąraše pamačiau Bilundo miestą. Pradžioje net nesupratau kas čia per miestas, bet suvokęs, jog jis yra Danijoje, automatiškai išmečiau jį iš savo kelionių opcijų, nes pirmiausia – Danija yra brangi šalis, antra – aš labiau žaviuosi smarkesniais kraštais, kokiais rami Danija niekada nebuvo, ir trečia – apskritai nesupratau skrydžių į kažkokį kaimą prasmės. Tada padariau išvadą, kad tai, greičiausiai, yra kokia emigrantų kryptis, o aš emigruoti neketinau, tai ir nustojau apie ją galvoti.

Bėgo metai, o Bilundo kryptis, tai išnykdama, tai vėl atsirasdama vis rodėsi skrydžių iš Lietuvos pasiūloje. Galiausiai prisiruošiau pasidomėti kuo gi tas Bilundas toks ypatingas, kad į jį nepaliauja skristi lėktuvai iš Lietuvos. Pasirodė, jog šiame, šimtajame pagal gyventojų skaičių (apie 6,5 tūkst. gyventojų 2017 m. duomenimis) Danijos miestelyje yra įsikūrusi garsiųjų LEGO kaladėlių gamykla bei Legolendo pramogų parkas. Būtent dėl jų Bilundo oro uostas yra antras pagal dydį šalyje.

Įsivaizduojate? Šimtasis miestas pagal gyventojų skaičių, turi antrą pagal dydį oro uostą šalyje. Ir tai nėra koks Karmėlavos variantas, kai oro uostas yra įkurtas kaime prie didelio miesto. Ne. Prie Bilundo nėra didelių miestų. Jei norite analogijos – prašom. 2020 m. duomenimis šimtasis Lietuvos miestas pagal gyventojų skaičius yra Kavarskas. Įsivaizduokite, jog Kavarske yra kažkoks patrauklus objektas dėl kurio jis turi savo oro uostą, kuris yra antrasis po Vilniaus ir į kurį skrenda lėktuvai iš visos Europos. Tai štai jums ir prašom. Įspūdinga. Turbūt per daug nenustebinsiu pasakęs, kad Bilundo oro uostą pastatė ne kas kitas, o LEGO korporacija. Taigi, pastatė sau. Siūlyčiau Bilundo oro uostą tiesiog pavadinti Legolendo vardu. Keista, kad apie tai niekas nepagalvojo. Billund Legoland airport. Juk normaliai skamba, ar ne?

Po tokių tuometinių pasvarstymų Bilundą vėl pamiršau, nes vaikų tada neturėjau, o Legolendui jaučiausi per didelis. Be to, niekas nebuvo pakeitęs fakto, kad Danija yra per brangi šalis, kad į ją skrisčiau tiesiog dėl pramogos. Man atrodė prasmingiau ir linksmiau bastytis po Balkanus ar buvusias sovietines respublikas.

Vėliau paaiškėjo, kad vis dėl to nuo Bilundo pabėgti nepavyko. Artėjant dukros dešimtmečiui, po neilgų, tai progai reikalingų pramogų paieškų, Bilundas grįžo pas mane bumerangu, nes jis buvo tai, ko labiausiai tokio amžiaus vaikui ir reikia. Teko ruoštis į tą, daugybę metų vengtą kelionę.