Išties, dabar agresorių dėmesys kiek nukrypo nuo Moldovos ir mūsų ne džiaugsmui, pakrypo į mus. Kalbu, aišku, apie dalies prekių judėjimo Kaliningrado tranzitu blokavimą. Be mūsų rusai dar gąsdina ir Kazachstaną, nes jų prezidentas, atvykęs į Rusiją išdrįso nachališkai, pačiam Putinui į akis pasakyti, kad jo valstybė nepripažins DLR ir LLR, nes nenori chaoso. Rusai pasiuto rėkti, kad atėjo metas jėga užimti šiaurės Kazachstaną ar panašius kliedesius. Arestovičius sako, kad yra ironiška, jog net ir beviltiškas užklimpimas Ukrainoje, rusų valdžios neatpratino nuo įpročio grasinti visiems iš eilės. Tai parodo kaip giliai jie paskendę alternatyvioje realybėje, kai pasikraudami malkų pagrindiniame fronte, gąsdina atidarysiantys dar kelis papildomus. Tačiau, anot jo, abi dabar į rusų nemalonę patekusios valstybės turi gerus stogus, tai yra Kazachstanas – Pekiną, o Lietuvą – Briuselį. Tos šalys jokiu būdu nėra paliktos vienos.

Tuo tarpu anksčiau esu kalbėjęs apie dar vieną valstybę, kuri tuomet, kai rusams sekėsi kare, jautėsi ypač nejaukiai. Tai yra Bosnija ir Hercegovina. Ji labiau bijojo ne pačių rusų tiesiogiai, o Rusijos bei Serbijos remiamų Bosnijos serbų separatistų, kurių aktyvumas ir pastangos destabilizuoti valstybę iki subyrėjimo tuo metu buvo bene aukščiausiame taške.