Atėnai. Kai dar sykį norėsiu pasimėgauti baltutėle Graikijos sostine ir jos didybės simboliu – Akropoliu, eisiu gerti kavos ant „Grande Bretagne“ stogo. Iš jo terasos Akropoliu galėsiu mėgautis nuo ryto, kai jis paskendęs aušros spinduliuose, arba vakare, kai grukšnojant vietinį vyną ir žvelgiant į apšviestą didingąjį Panteoną pakerta kojas. Panorama iš šio viešbučio stogo vadinama gražiausia Atėnuose.

Nuo čia – kaip ant delno karališkoji Sintagmos aikštė, Parlamentas, olimpinis stadionas. Arba eisiu paplaukioti į ant „Grande Bretagne“ stogo esantį baseiną su vaizdu į vešlią Likabeto kalvą. O gal nusileisiu žemyn, į „Aleksandro“ barą, kurį „Forbes“ žurnalas yra išrinkęs geriausiu viešbučio baru pasaulyje, o jo interjerą puošia XIX amžiaus gobelenas „Aleksandras Didysis“.

Atėnuose apeisiu Plakos ir Kolonakio gatveles, nuvažiuosiu prie jūros į naująją superjachtų prieplauką „Flisvos Marina“, Stavros Niarchos kultūros centrą. O gal nuplaukčiau dienai ar dviem į Hydros salą, kurioje savo namus turėjo mano mylimas dainininkas Leonardas Cohenas, o nedidukė sala išgarsėjo tada, kai joje Holivudas filmavo juostą su Sophie Loren „Berniukas su delfinu“.

Skrydžiai – penkis kartus per savaitę iš Vilniaus

Foto: Organizacijos archyvas


Malaga – viena mano mėgstamiausių krypčių. Jeigu norėčiau madingiausių pasaulyje paplūdimio klubų, naktinio gyvenimo, prašmatniausių Ispanijos restoranų, žvaigždžių, prabangiausių automobilių, aukštakulnių, bikinio, nesvarstydama rinkčiausi „Marbella Club“, gimusį iš Ispanijos princo Alfonso šeimos vilos. Viešbutis 1954 metais buvo įkurtas senoviškoje ispaniškoje fincoje, bet joje iki šiol gyva princo Alfonso „joie de vivre“ dvasia. O gal apsistočiau „Nobu“ viešbutyje, kurio bendraturtis yra aktorius Alas Pacino. „Nobu“ dalijasi teritorija su „Puente Romano“, kuriame veikia penkiolika restoranų. Visos šios vietos – tarsi šventoji Kosta del Solio prabangos trejybė. Jei norėčiau ramumo, gamtos, žalumos kiek akys užmato, jogos, golfo ar SPA arba visų išvardytų dalykų kartu, rinkčiausi Estoponos kurortą „Anantara Villa Padierna“ arba dar nuošaliau esantį šį sezoną naujai duris atvėrusį „So/Sotogrande“.

Jei gyvenčiau „So/Sotogrande“, gerti kavos ir žiūrėti į raudoną saulėlydį važiuočiau į Sotogrande uostą. Jeigu aitvaruočiau, dienas leisčiau Tarifos laukiniuose paplūdimiuose. O jei neaitvaruočiau, vis tiek ten važiuočiau, nes niekas Ispanijoje nedrįsta ginčytis, kad Tarifos paplūdimiai yra patys gražiausi šalyje. Visais atvejais nuomočiau automobilį, nes jis man būtų reikalingas apsukti vadinamąjį klasikinį Andalūzijos ratuką: Granadą, Kordobą, Seviliją, Cheresą, Kadisą ir Gibraltarą.

Skrydžiai – kas savaitę iš Kauno

Foto: Organizacijos archyvas



Maljorka. Gyvenčiau vakarinėje salos dalyje, kur gražiausi skardžiai, keli nuostabūs viešbučiai, kurie tarytum slepiasi nuo turistų srautų. Jų duris atviros tiems, kas ieško ramybės, kokybės, istorijos, žydrų tolių akims. Jeigu norėčiau atostogauti jogos ritmu, gyvenčiau „Bikini Island & Mountain Hotel“ viešbutyje Solerio uoste. Su šūkiu „gyvenimas – geresnis, jei dėvi bikinį“ viešbutis paskandina išskirtinėje atmosferoje, kurioje laukinis laisvumas, hipiškumas dera su rafinuota prabanga. Važinėčiau dviračiu, gerčiau šviežiai spaustas apelsinų sultis iš Solerio slėnio.

Jeigu norėčiau prabangos, gyvenčiau spalvingame ir meno galeriją primenančiame „Belmond“ tinklo viešbutyje „La residencia“, įsikūrusiame menininkų pamėgtame Deià miestelyje, kuriame Michaelas Douglasas su žmona Catherine Zeta-Jones turi savo vilą. Vakarieniaučiau „El Olivo“ restorane šiugždant baltutėlėms staltiesėms. Dar Maljorkoje plaukčiau jachta salos vakarinėje arba šiaurinėje dalyje, kopčiau į Formentoro švyturį, o Palmoje nusipirkčiau perlų vėrinį.

Skrydžiai – kas savaitę iš Kauno

Foto: Organizacijos archyvas



Madride gyvenčiau naujajame „Four Seasons“. Nosies iš ten nekiščiau, nes pusryčiaučiau lovoje. Madridas garsus meno muziejais, bet „Four Seasons“ jau pats yra meno šventovė. Vaikščiočiau ilgais jo koridoriais ir apžiūrėčiau 1,5 tūkstančio senovinių ir šiuolaikinių ispanų meno eksponatų, saugomų viešbutyje. Pietaučiau „El Patio“, o vakarieniaučiau „Michelin“ žvaigždėmis apdovanoto Andalūzijos šefo Dani Garcíos ispaniškajame „Dani“ restorane arba azijietiškame ISA. Nors ne, meluoju, vieną vakarą būtinai paaukočiau garsiausiems „Flamenco Tablao“ visame pasaulyje – „Corral de la Morería“, kurį „New York Times“ įtraukė į tūkstančio vietų, kurias reikia aplankyti per savo gyvenimą, sąrašą. Ir dar dėl įdomumo nueičiau vakarienės į seniausią pagal Gineso rekordų knygą pasaulio restoraną „Casa Botín“, įkurtą 1725 metais.

Dar greituoju traukiniu nuvažiuočiau dienai į Toledą, miestą tvirtovę, vadinamą trijų kultūrų miestu. Bėgant šimtmečiams vietos po saule užteko krikščioniams, arabams ir žydams. Dėl to miestas yra kupinas kultūrinių įdomybių ir vilioja keliautojus tarsi muziejus po atviru dangumi. Neseniai Madride atradau dar vieną smagų dalyką – per pustrečios valandos nuo Madrido iki Malagos galima nuvykti greituoju traukiniu ir joje likti pasikaitinti prie jūros. O iš Malagos tiesioginiu reisu grįžti į Lietuvą.

Skrydžiai – du kartus per savaitę iš Kauno

Foto: Organizacijos archyvas



Kai pirmąsyk atplaukiau į Santoriną, buvau tiesiog apstulbusi nuo jo grožio ir iš karto nusprendžiau čia atvežti mamą – sakoma, kad Santorino pavadinimas XII amžiuje kilo iš nedidelės bažnytėlės Perisos kaimelyje – Šventos Irenos – pavadinimo. Norėjau iš karto pasidalyti šiuo grožiu su mama Irena.
Vieno gražiausių Santorino viešbučių „Mystique“ savininkė Kalia Eliopoulos man yra pasakojusi, kad jos svečiai, atvykę į Santoriną, iš anksto būna prisiplanavę veiklų kiekvienai dienai, bet patekę į šią unikalią vietą jas atšaukia. Santorinas turi tą „Tai bent!“ efektą. Norisi tiesiog sėdėti ir žiūrėti į šį užburiantį vaizdą. Bet vietiniai nori parodyti, kad Santorinas nėra tik vulkanas ir kaldera, tai – ir vynuogynai, ir juodo smėlio pliažas.

Foto: Organizacijos archyvas

Kai dar sykį grįšiu į Santoriną, keletą dienų praleisiu kalderoje, porą – juodame pliaže, likusias – vynuogynuose salos viduryje. Įsivaizduojate, vos 1993 metais Santorinas dar nebuvo tapęs prabangių keliautojų vieta ir Eliopoulosų šeima atidarė pirmąjį visoje saloje penkių žvaigždučių viešbutį su vynuogynų pavadinimu „Vedema“, iš Italijos kilusiu žodžiu, kurį vietiniai vartoja derliui apibūdinti. Čia galima patirti nuostabų dalyką – degustaciją šimtų metų senumo vyno rūsiuose. Santorinas – unikalus, net vynuogės čia auginamos vynuogienojus sukant pažeme, karūnos principu, kad augalai būtų apsaugoti nuo vėjo. Čia derlius nuimamas rugpjūtį. Nuskintos vynuogės palaikomos saulėkaitoje, kol tampa razinomis, ir iš jų saldumo gaminamas vietinis unikalus vynas. Vėliau šeima atidarė penkių žvaigždžių viešbutį „Istoria“ šalia vulkaninės kilmės, vadinamojo juodo pliažo, Perivolos kaimelyje, priklausantį „Design Hotels“ asociacijai.

Skrydžiai – du kartus per savaitę iš Vilniaus

Alikantė. Maloniai švelnus mikroklimatas šioje vietovėje garantuoja fantastišką temperatūrą ištisus metus – Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad šioje Žemės vietoje oras yra vienas geriausių pasaulyje, o tai yra esminis veiksnys, norint išlaikyti gerą sveikatos būklę. Todėl atskridusi į Alikantę vykčiau tiesiai į SHA sveikatingumo kliniką. Medicinos viešbutis įsikūręs puikioje aplinkoje, kur tvyro ramybė, puikus klimatas ir nuostabūs vaizdai. Įsikūręs netoli Albir ir Alfaz del Pi paplūdimių, netoli Valensijos. Apdovanojimų pelniusioje SHA sveikatingumo klinikoje žmonės gali pagerinti sveikatą ir savijautą pasitelkdami senovės Azijos disciplinas ir revoliucines vakarietiškas technikas. Holistinės, specialiai kiekvienam kuriamos programos apima visą gamą: nuo svorio metimo, detoksikacijos ir miego atkūrimo iki genetinių tyrimų ir senėjimo stabdymo procedūrų.

Skrydžiai – du kartus per savaitę iš Kauno

Foto: Organizacijos archyvas



Jei vėl skirsčiau į Zakintą, gyvenčiau naujame šį sezoną duris atveriančiame prabangiame „Lesante Cape“. Įsikūręs Akrotirio kaime, vietoje, turinčioje didelę istorinę kultūrinę vertę, kurioje anksčiau buvo salos didikų dvarai, su nuostabiu, nuošaliu paplūdimiu ir nepaprastais vaizdais į mėlyną horizontą. Pastatytas kaip tradicinis graikų kaimas, kurio centre yra aikštė su tavernomis, keliomis mažomis parduotuvėlėmis, folkloro muziejumi ir nuosava bažnyčia ant Lesante kyšulio.

O jei norėčiau laiko su užrašu „tik suaugusiesiems“ – puikiai tiks „Lesante Blue“. Būtinai užsisakyčiau išskirtinę vakarienę dviem... Kai sakau dviem, turiu mintyje, kad leidžiantis saulei mano staliukas stovės vienas sraigtasparnio nusileidimo aikštelėje. Aplinkui nebus nieko, išskyrus diskretiškai aptarnaujantį liokajų.

Dar į „must to do“ sąrašą Zakinto saloje įtraukčiau plaukimą jachta. Laukiniai salos paplūdimiai ir skardžiai, tiksliau sakant, jų paieškos ir netikėti atradimai taip pat nugultų į mano romantiškų atostogų planus.

Skrydžiai – du kartus per savaitę iš Vilniaus

Kelionių dizainerės, agentūros „Boutique Travel“ įkūrėjos Ajos patarimai romantiškoms atostogoms buvo publikuoti žurnale „L‘Officiel Lithuania“.