Prie tebeliepsnojančio karo Ukrainoje, ypatingai svarbus įvykis buvo Suomijos ir Švedijos oficialiai pateikta paraiška dėl stojimo į NATO. Tiek Lietuvos, tiek aplinkinių šalių vadovai tuo labai džiaugėsi ir teigė, kad Baltijos jūra dabar taps vidine NATO jūra ir mes tapsime dar saugesni. Su tuo sunku ginčytis, todėl nesiginčykime ir sulaukime, kada žodis taps kūnu.
Dėl šio fakto, aišku, užsiuto Rusija. Nors dar iki oficialių paraiškų pateikimo rusų propagandistai gąsdino, kad jei Suomija ir Švedija išdrįs tą padaryti, jos taps Rusijos kariniais taikiniais, tačiau grasinimai nesuveikė. Kai paraiškos vis tiek buvo pateiktos, rusai ėmė aiškinti, kad jie dėl nieko nesijaudina, nes jiems, reikalui esant, papildomų dviejų NATO šalių sunaikinimas nebus didelė problema.
Kaip ten bebūtų, Putino siekis nustumti NATO sienas iki 1997 metų situacijos ne tik nepasisekė, bet atvirkščiai – agresija Ukrainoje lėmė, jog NATO ne atsitrauks, o dar labiau priartės prie rusų sienų. Dabar agresoriams teks savo armiją telkti ir prie siaubingai ilgos Suomijos, kuri taps išorine NATO riba, sienos. O ką telkti kai tavo armijos rezervai nepaliaujamai tirpsta Ukrainoje? Ir tai dar gali būti ne pabaiga. Girdėjau, jog amžino neutralumo šalis – Šveicarija – ėmė realiai svarstyti apie suartėjimą su NATO. Be to, nekantrauju sulaukti kada į NATO bus priimta Ukraina. Jos kariuomenė labai padidins NATO pajėgumus ir bus viena geriausiai paruoštų ir mūšiuose užgrūdintų NATO kariuomenių. Geri laikai ateina.
