Šiais metais spalio mėnesį suplanavome aplankyti Ispaniją, tiksliau – Andalūzijos kraštą, kuris garsėja daugiakultūre istorija, nuostabia architektūra, neįtikėtino prabangumo bažnyčiomis, flamenku, iberijos kumpiu, cheresu ir dar daug kuo. Žinau, kad visko per vieną kelionę neįmanoma pamatyti, sužinoti ir pajausti nė viename krašte. Bet užčiuopti tam tikrus išskirtinumus tikrai galima. Tad pabandysiu papasakoti apie tai, kas paliko didžiausią įspūdį.
Mums, keliaujantiems automobiliu, labai patiko Andalūzijos keliai – geri ir nemokami, maistas – įdomus ir skanus. Degalinių, viešbučių, maitinimo įstaigų, parduotuvių tinklas puikus, kainos nedaug kuo skyrėsi nuo lietuviškų. Spalio oras buvo tobulas – dieną sušildavo iki 26–30 laipsnių. Vieninteliai minusai – vėsoki rytai, kiek ankstyvas sutemimas (apie 20 val.) ir brangios turistinių miestų stovėjimo aikštelės. Žinoma, teko prisitaikyti ir prie andalūziečių gyvenimo ritmo – veiklas planuoti rytais iki 14 val. ir vakarais po 18 valandos. Nuo 14 iki 18 val. nedirbdavo parduotuvės, kavinės, tad tuo metu net pavalgyti buvo iššūkis.
Keliaudami link Kordobos žavėjomės vis besikeičiančiu Andalūzijos reljefu – neaprėpiamais akimis dirbamais javų laukais, alyvmedžių giraitėmis, be pradžios ir pabaigos plytinčiais ąžuolų miškais. Būtent šių ąžuolų gilės, kuriomis minta rudenį laisvai ten vaikštančios iberijos kiaulės, suteikia garsiajam iberijos kumpiui ypatingą skonį. Nesusilaikėme, vieną kumpį (koją) parsivežėme namo.
UNESCO paveldo sąraše esantį miestą net nesvarstydami įtraukėme į kelionės maršrutą. Kordobos, kurią nuo 716 m. apie penkis šimtus metų valdė musulmonai, vieni iš traukos objektų yra 16 arkų Romėnų tiltas per Gvadalkiviro upę ir maurų* pastatytas Alkazaras**. Mieste – ne viena skulptūra, kuri suteikia žaismingumo: mergaitė su kibirėliu ant karties laistanti gėles, mergina, skaitanti laikraštį, ir pan. Tik pasiekę senamiestį pasijutome esantys tarsi X amžiuje – akmenimis grįstos siauros gatvelės, mažos juvelyrų dirbtuvėlės, kaltiniai geležies ornamentai, atviri kiemeliai su rytietiškomis mozaikomis, kolonos, maurų architektūra. Šie egzotiški vaizdai Europoje – sužavi ir užburia, dar net nepamačius paties svarbiausio šio miesto objekto – VIII amžiuje maurų pastatytos Didžiosios Kordobos mečetės, dabartinės katedros. Užėjus į pastatą, tiesiog sustingsti. Neįmanoma žodžiais nupasakoti to įspūdžio, kuris tikrąja ta žodžio prasme pritrenkia. Mečetės stogą remia daugiau kaip 850 jaspio, marmuro, granito kolonų, kurios statytojų buvo paimtos iš to meto romėniškų ir vestgotiškų statinių. Ši mečetė garsėjo kaip didžiausia ir gražiausia mečetė Europoje su tvarkinga apelsinmedžių giraite. Išvijus maurus iš Iberijos pusiasalio, pirmoji koplyčia su arkomis mečetėje pastatyta 1371 m., o 1523 m. konsekravus mečetę ir dalį jos nugriovus, čia pradėta statyti katedra su itališko stiliaus kupolu. Vietoje minareto pastatyta 93 metrų aukščio varpinė, o viduje įrengtos net 49 koplyčios. Tiek mečetės, tiek kadedros vidus – prabanga tviskantis statinys. Vis tik Didžioji Kordobos mečetė, puikus rytų ir vakarų kultūros derinys, tarsi sako mums – ne tokie mes ir skirtingi.
Vienas iš išskirtinių Andalūzijos puošybos elementų yra glazūruotos plytelės – azulejos. Su jų gamybos menu ispanus supažindino maurai. Azulejo arabiškai reiškia „akmenėlis“. XVI a. atsiradus naujai jų gamybos technologijai, plytelės pradėtos naudoti iškaboms, parduotuvių fasadams ir net reklaminiams skydams. Įspūdingomis azulejomis išpuošti ir 11 barokinių bažnyčių bokštų mus stebino Ecijos mieste, kuris yra pakeliui nuo Kordobos link Sevilijos. Ecijoje skanavome gardžiųjų ispaniškų spurgų (churros), kurios kepamos tik kai klientas užsako ir valgomos su karštu šokoladu ar kava. Šiame mieste mes lankėmės šeštadienį, tad buvo įdomu ir smagu stebėti andalūziečių vestuvių tradicijas – supratome, kad jie tikrai mėgsta puoštis, o svečiai vos tilpo į erdvias bažnyčias.
UNESCO paveldo sąraše esanti Sevilija (vietiniai taria Sevija), kurios katedroje ypatingai prabangiai palaidotas Kristupas Kolumbas, net ir spalio mėnesį pasitiko dideliu turistų kiekiu. Galima tik įsivaizduoti, kas čia vyksta vasarą, atostogų metu. Ir požeminės automobilių aikštelės pasako, kad miestas vertas apsilankymo, ir teks nepagailėti, pavyzdžiui, 20 eurų už 9 valandas. Taip, Ispanijoje parkavimas „kandžiojasi“. Ypač požeminis. Bet kai apsilankai maurų 1181 metais pastatytuose Sevilijos Karališkuosiuose rūmuose (Alkazare), kuriuose daug vidinių kiemų ir išpuoštų menių, nuostabus sodas – pamiršti kainas. Amerikos atradimas 1492 m. miestui suteikė gerą strateginę padėtį prekyboje tarp dviejų žemynų. 1503–1717 m. Sevilijoje veikę prekybos namai turėjo karališkąjį prekybos monopolį su visomis Ispanijos kolonijomis, tad miestas tapo pagrindiniu Ispanijos kultūros centru, kuriame įsikūrė gausios italų ir prancūzų pirklių kolonijos. Gabentas auksas ir sidabras iš Amerikos, tad nenuostabu, kad visoje Andalūzijoje bažnyčios, rūmai, namai yra ypatingai turtingi. Didelėje Sevilijos gotikinėje katedroje, pastatytoje 1402–1519 m. vietoje XII a. mečetės, yra daug žymių dailininkų paveikslų (pvz., El Greko), nuostabaus grožio altoriai, skulptūros. Užlipus į katedros varpinę Giralda (97,5 m aukščio), buvusį minaretą, atsiveria Sevilijos panorama su įstabiais statiniais, koridos arena, bažnyčių bokštais. Beje, labai nustebino, kad į bokštą lipome ne laiptais, nes jų tiesiog nebuvo – buvo nuožulnus takas, kaip dabar įprasta, kuris pritaikomas tėvams su vaikų vežimėliais ar neįgaliesiems.
Būtent Sevilijoje pirmą kartą kelionėje pamatėme gyvai šokamą flamenką, paskanavome garsiosios šaltos pomidorų (gaspačio) sriubos (ji mums nelabai patiko). Vaikščiodami po senąjį, galima sakyti autentišką, žydų kvartalą, jautėmės kaip viduramžiais. Suvenyrų parduotuvėlės, kavinukės, žirgai su karietomis, vežiojantys turistus, kastanjetės garsai – tiesiog užbūrė.
Aplankytas netoli esantis kurortas Kadizas išsiskiria tuo, kad yra beveik saloje, ir, norint į jį patekti, reikia važiuoti ilgu tiltu. O jei link kurorto važiuoji nuo Sevilijos, jau atsiranda ir kitoks kraštovaizdis – plyni laukai, druskų kasykla, o boluojančios pakelės išduoda, kad neseniai nuimtas medvilnės derlius. Pasirodo, Andalūzija yra antra Europos valstybė po Graikijos pagal medvilnės užauginimą. Mums pasisekė, kad radome dar nenuimtos medvilnės lauką ir galėjome iš arti apžiūrėti šį mums egzotišką augalą.
Dauguma iš mūsų anglų filmuose dažnai girdime aktorius sakant, „paskanaukime chereso“ (arba šerio). Niekada per daug nesigilinome, kas tai per gėrimas, gal net pagalvodavome, kad tai vyšnių likeris ar trauktinė. Ir tik šioje kelionėje supratome, jog tai yra garsusis vynas Cheresas, gaminamas labai nedidelėje Andalūzijos teritorijoje. Jo gamyba išsiskiria tuo, kad vyno, kuris yra kiek spirituotas, statinės trimis eilėmis statomos viena ant kitos, vynas nuolat nupilamas iš apatinės statinės ir nauju papildomas į viršutinę (taip vyksta nuolatinė kaita), o jam rūgstant susidaro ypatingų mielių sluoksnis. Tai suteikia cheresui išskirtinį skonį ir spalvą.
Kelionės metu aplankėme Jerez a Frontera miestą, kuriame įsikūrusi ne viena vyno darykla (bodega). Pasisekė, kad turėjome galimybę aplankyti vieną garsiausią ir seniausią vyno daryklą Gonzales Byass (Tio Pepe), veikiančią nuo 1847 metų, kurios įspūdinguose rūsiuose esančios statinės byloja apie sunkų darbą, ilgamečių tradicijų ir skonio puoselėjimą.
Nors visoje Andalūzijoje dominuoja balti namai, kai kur jie papuošti ochros apvadais, bet važiuojant negali akių atitraukti nuo kalnuose tarsi perlų pabertų baltų miestelių (Pueblos Blancos). Vienas iš jų, Ronda, skirtas ne silpnų nervų žiūrovams. Šis miestas įsikūręs ant milžiniškos kalkakmenio uolos abipus gilaus tarpeklio. Rondos pietinė dalis – tipiškas Pueblo Blanco su akmenimis grįstomis gatvelėmis, langų grotelėmis ir akinamai baltais namais. Čia yra ir viena seniausių Ispanijoje bulių kovų arenų (atidaryta 1785 m.) bei žavi XVIII a. andalūzietės skulptūra.
Na, o kelionės pabaigai pasilikome aplankyti Granadą – įkvepiančią, egzotišką ir palikusią svarbų pėdsaką Europos istorijoje. VIII a. miestą užėmę ir iki XV a. pabaigos valdę maurai prikvietė čia daug pirklių, amatininkų, mokslininkų, tad miestas tapo kultūros židiniu. Senasis autentiškas Albaicino kvartalas, kylantis į kalną, žavi siauromis akmenimis grįstomis gatvelėmis, šalia stovinčiomis vilomis su mauriška puošyba ir sodais, amatininkų dirbtuvėlėmis. O Nasridų dinastijos pastatyti Alhambros rūmai Granadoje – puikus erdvės, šviesos, vandens, puošybos elementų ir gamtos derinys, laikomas maurų architektūros šedevru. Patarimas keliautojams – bilietus į šį šedevrą reikia užsisakyti internetu iš anksto, jei nenorite likti už nuostabiųjų rūmų durų. Užlipus ant statutėlio kalno pamatai visą ansamblį, kurį sudaro rūmai, Alkazaba***, Karolio V rūmai, Generalifė rūmai ir nuostabieji sodai. Šis ansamblis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Nors puošybai naudotos paprastos medžiagos (gipsas, medis ir plytelės), tačiau jos buvo nuostabiai apdorotos. Čia gausu mozaikų, arabeskų****, freskų, medžio drožinių, vandens fontanų ir latakų. Galima tik pasidžiaugti, kad 1812 m. Napoleonui, o 1821 m. žemės drebėjimui nepavyko jų sunaikinti.
Karalienei Izabelei I 1492 m. išvijus maurus iš Granados, kuri buvo paskutinis jų bastionas Ispanijoje, miestas įgavo ir Europos kultūros bruožų. Šio miesto katedra pastatyta anksčiau čia buvusios mečetės vietoje, kai iš miesto buvo išvyti maurai. Šalia jos esančioje koplyčioje palaidota karališkoji pora – Izabelė I ir Ferdinandas II. Ta pati Izabelė I, kuri palaimino K. Kolumbo keliones, atnešusias Ispanijai ne tik šlovę, bet ir turtus. Čia taip pat yra ir šių karalių muziejus, eksponuojantis jų asmeninius daiktus, tokius, kaip Izabelės karūna, skeptras, meno kolekcija, Ferdinando kardas.
Beje, ispaniškas žodis „granada“ lietuviškai reiškia „granatas“, kuris yra visiems žinomas vaisius. Aišku, dėl to net gatvių dekoratyviniai stulpeliai, suvenyrai yra puošti šių vaisių detalėmis. Beje, vietinis granatas puikaus skonio – saldus ir su stambiomis sėklomis, o iberijos kumpis, kaip ir tradicinė jų čiorizo dešra su paprikomis, tiesiog tirpsta burnoje.
Granada, kurioje susipina kalnai, išpuoselėti sodai, žaismingos paukščių giesmės, nuostabus maistas ir oras, draugiški žmonės ir tiesiog gatvėje šokamas aistringas flamenkas – ypatingai stipri kelionės po Andalūziją pabaiga. Tokia stipri, kad supratome, jog tikrai sugrįšime į šį kraštą – įkvėpti, pajusti, sužinoti.
*Maurai – bendras Šiaurės Afrikoje gyvenančių klajoklių berberų, kuriuos VII a. islamizavo arabai, pavadinimas. Po to maurai dalyvavo arabams užkariaujant Iberijos pusiasalį. Vėliau maurais vadinta musulmonų tauta, viduramžiais gyvenusi dabartinės Ispanijos teritorijoje (Al Andalusijoje). Tautos pavadinimas kildinamas nuo Romos provincijos Mauretanijos ar Mauritanijos karalystės. Maurai yra maišytos ispanų, arabų ir berberų kilmės. Tarp XI a. ir XVII a. buvo priversti persikelti į Šiaurės Afriką, daugiausiai dabartinį Maroką.
**Alkazaras – Ispanijoje – gynybinių mauriškų rūmų pavadinimas; gyvenamosios ir ūkinės patalpos juosė kiemą su portikais.
***Arabeska – islamo šalių meno sudėtingo piešinio ornamentas iš susipynusių stilizuotų augalinių arba geometrinių motyvų.
****Alkazaba – pilis, pastatyta už maurų miesto sienų.
