Dydžiu sulig Vilniumi, ši Viduržemio jūros sala pasitinka kelių kultūrų mišiniu – itališku maistu, mažomis arabiškomis krautuvėlėmis, kuriose galima įsigyti nuo batų iki vandens ir britišku vairavimu kairiąja kelio puse. Siaurose gatvelėse šaligatviai, atrodo, išnyksta ir čia pat atsiranda už senų, nublukusios spalvos automobiliukų. Pastaruosius gyventojai dažnai importuoja iš Japonijos. Tenykštei rinkai jie gali nebetikti dėl vieno ar kito gedimo, o maltiečiams visai patogu – ir kaina gera, ir kokybė tenkina.
Sostinės gatvelės
Ko gero žinomiausia šalies dalis – Valeta. Tai viena iš pačių mažiausių pagal dydį sostinių pasaulyje savyje talpinanti šimtmečius trukusi kultūrinį paveldą. Susirašius lankytinų objektų sąrašą pastarasis greitai išgaruoja, nes viskas taip arti, kad žemėlapio neprireikia ir visą miestelį nesunkiai galima apžiūrėti per dieną.
Aukštutiniai ir Žemutiniai Barrakka bei Hastings sodai siūlo pasakiškų panoramos vaizdų, čia pat esančius suoliukus, fontanėlius, meno dirbinius ir ilgus pasivaikščiojimus per gynybinę miesto sieną. Horizonte matyti bažnyčios, pakrantėje susėdę žvejai ir iš akmens statyti nameliai bei namai, kurie nusėję visą kraštovaizdį. Ir žinoma, įlankėlės, kuriose pilna ant bangų besisupančių jachtų.
Žiemą turizmas Maltoje kritęs dešimtimis kartų, todėl į sodus lengva ateiti ir iš jų išeiti be kitų lankytojų. Beje, nors orai permainingi, temperatūra žiemos metu lepina ir siekia 12-17 laipsnių dienos metu, tad galima vilkėti marškinėlius ilgomis rankovėmis arba ploną megztinį.
Čia pat vangiai vaikštančios katės sukuria idilės jausmą. Tik nenusiminkit, jeigu katinas neparodys didelio nori būti paglostytas. Jie – pilnateisiai gyventojai, turintys asmeninius kelio ženklus, perspėjančius, kad jie čia laksto. Yra globojami ir mylimi. Vis dėlto, dažnai prašo privatumo, tad paprastu „kis kis kis“ jų nepapirksi. Greičiausiai kažką reikės pasiūlyti mainais. Pavyzdžiui, šviežios pasticijos gabaliuką. Pageidautina vis dar šiltą ir būtinai su vištienos įdaru arba saldžiu rikotos sūriu.
Kepyklėlės čia vadinamos „Pastizzeria“. Jų – gana daug. Iš tų, kuriose teko valgyti, patiko Jeff‘s Pastizzeria ir Sphinx pastizzeria. Įsikūrusios pačioje sostinės širdyje (taip pat ir kituose miesteliuose) gali būti lengvai nepastebėtos, tačiau norint greito, karšto ir skanaus užkandžio – jos yra puikus pasirinkimas. Pavyzdžiui, pasticija su rikotos sūriu kainuoja 0,5 EUR, su vištiena – 1,5 EUR, su tunu iš špinatais – 1,8 EUR. Beje, jeigu tik rasite – būtinai reikia paragauti bandelių su cinamonu – minkštų, su kreminiu įdaru ir labai daug cinamono.
Apskritai Valetoje geriausia pasiklysti – apžiūrėti gatves, siaurus takelius, užeiti į akiai mielą kavinukę ar nusipirkus šviežiai keptą obuolių pyragaitį iš „Borg bakery“ kepyklėlės atsisėsti ant laiptų su vaizdu į jūrą.
Vaikštant po miestą, ausis dažnai pagauna ne tik arabiškos kilmės fonetiką, bet ir iš kitų kalbų žinomus žodžius – „grazie“, „bonjour“, „bene“. Taip yra todėl, kad maltiečių kalba yra sudaryta iš arabų kalbos dialekto ir italų bei anglų kalbų mišinio. Ir tai tarytum užtvirtina dažnai ir visur aplink girdima senoji italų estrados muzika. Pavyzdžiui, „Bella Ciao“ traukia seni, jauni, net balandžiai kinkuoja galvomis, atrodo, specialiai sutūpę šalia balkono pro kurio praviras duris sklinda muzika.
Iš Valetos su keltu už 3 EUR (į abi puses) galima patekti iki 3 Cities rajono (L-Isla, Birgu ir Bormla). Bilietą galima pasilikti – su juo grįžus atgal į sostinę galima pasinaudoti šalia esančiu Barraka liftu pakeliančiu iki sodų viršaus. Priešingu atveju – teks kopti pėsčiomis arba mokėti papildomą 1 EUR už lifto bilietą.
L-Isla rajone galima paklaidžioti aukštyn ir žemyn besikilnojančiais kalniukais ir pasiekti miestelio iškyšulį – soduose įkurtą bokštelį iškilusį virš uolų. Birgau drąsiai galima pasiklysti kalkakmeniu grįstomis gatvelėmis, kurios kiekviena yra puoštos dideliais gėlių ir augalų vazonais. Juos prižiūri aplinkiniuose namuose gyvenantys žmonės. Kiekviena gatvelė čia – kaip iš atviruko, o jaukiai smėlinė spalva ilgam įsimins net ir išvykus.
Grįžus į Valetą, verta užsukti į „Sally port“ piceriją, įsikūrusią toliau nuo sostinės šurmulio pačioje rajono smailėje. Čia – viskas skanu, tačiau labiausiai patiko paprastesnės picos – Regina, Margherita, Capricciosa, kainuojančios 6-7 EUR. Skonis burnoje šokinės nuo druska neužgožtos pomidorų pastos iki lengvo mozzarella di bufala sūrio kartu su švelniu baziliko lapeliu ir šviežio alyvuogių aliejaus šlakeliu. Tiesa, kai kurios vietos nepriima kortelių atsiskaitymams, todėl visada pravartu turėti grynųjų. O ir pats pinigų išsigryninimas yra nemokamas tik „HSBC“ ir „Bank of Valletta“ bankomatuose. Kitu atveju už operaciją reikia susimokėti 3-5 EUR.
Verta paminėti, kad visoje saloje puikiai išvystytas viešasis transportas, todėl keliautojams retai kada kyla problemų nusigauti į pagrindinius lankytinus objektus ar miestelius. Tiesa, naudojantis viešuoju transportu vairuotojas stoja stotelėje tik paspaudus STOP mygtuką. O ir stotelėse nurodytas atvykimo laikas gali skirtis dešimtimis minučių. Todėl geriausia atsisiųsti „Meep“ arba „Tallinja“ programėles, kuriose rodomi realūs atvykimo ir išvykimo laikai. Kitu atveju – visada galima naudotis pavėžėjų – „Bolt“ arba „eCabs“ paslaugomis. Programėlėms reikia interneto, tad mobilaus interneto kiekio savaitei reikėjo maždaug 1GB, kuris buvo išnaudotas transporto programėlėms, paštui, žemėlapiams ir paieškoms Google sistemoje.
Rabato regionas
Jeigu bus laiko, keliaujant iš Valetos verta aplankyti ne taip plačiai žinomą Lidžos miestelį ir ten įkurtą San Anton parką, kuriame auga fikusai, pipirmedžiai, kaučiukmedžiai, palmės, datulių medžiai. Aplink nuo nukritusių apelsinų sklinda vaiskiai citrusinis kvapas, gaivinantis drėgną orą. Sode romiai vaikšto povų šeimynos, lesa nukritusias sėklas arba užskridę ant pašiūrės stogo gieda. Fontanuose šildosi galvas iškišę vėžliai, o prie skulptūrų maži viščiukai lesa duonos riekę, kurią paliko lankytojas.
Pasiekus Mdiną, senovinis miestas dar tik bunda. Todėl atvykus 9 val. ryte gatvės buvo tuščios. Rytinės saulės nuspalvintas grindinio akmuo buvo nugludintas milijono žingsnių, kuriuos čia jautė kiekviena plyta nuo miesto įkūrimo prieš 6000 metų. Aplink viskas iš akmens, o dideli metaliniai žibintai storais spalvotais stiklais lengvai supasi vėjyje. Kartais pasigirta klegesys sklindantis iš už durų, nes čia iki šiol gyvena daugiau nei 200 žmonių. Tiesa, kai kurie nusprendė parduoti savo protėvių namus. Kainos svyruoja nuo 750 000 Eur iki kelių milijonų, tad pirkėjų gretos nėra didelės. Čia galima rasti tiek muziejų, tiek restoranų ir ledainių, pavyzdžiui, „Fior di Latte“.
Šiek tiek toliau yra gretimas Rabato regionas. Jame įsikūręs miestelis nėra didelis, tačiau be jame įsikūrusių lankytinų objektų, įvairių kavinių, akį traukia labai išpuoselėtos gatvelės, dažnai vedančios į akligatvius. Juose – kiekviena palangė apdėliota gėlių vazonais, šventųjų paveiksliukais arba mielais žaisliukais.
Pati Malta pastatyta ant klintinio akmens, todėl kiekviena oazė mieste džiugina akį. Štai Šv. Dominyko bažnyčios (angl. Church of St Dominic & The Blessed Virgin) kieme žaliuoja ištisi alyvuogių giraičių sodai. Juose, kaip ir Mdinos miestelyje, buvo filmuojamas ir pasaulyje populiarus „Sostų karų“ serialas. Čia nuo alyvmedžių sklinda gaivus ir tonizuojantis kvapas, takeliai veda fontanėlio link, o aplink – aukštos sienos, už kurių matyti bažnyčios bokštai.
Išvyka prie Dingli uolingosios salos dalies yra verta kiekvieno kelyje praleisto kilometro. Nuo Rabato pajudėjus iki uolų, pėstiesiems ir automobiliams yra sukurtas patogus maršrutas palei pakrantę. Pasivaikščiojimas bus vėjuotas, tad striukės prireiks. Tačiau kraštovaizdis pakeri. Tamsiai mėlyna ošianti jūra, bangos dūžtančios į apačioje esančias uolas pramankštins nuo miesto garsų pavargusias ausis. Tiesa, patogiai pėsčiomis taku galima eiti tik iki tos vietos, nuo kurios kelias tampa nepravažiuojamas (iki apleisto „Pulvich“ sprogmenų fabriko), nes toliau – privatūs žmonių sodai. Apie ten esančius žmones išduoda tik skardus vaikų juokas, kuris čia pat ir dingsta už kaktusų giraitės ar tankių alyvmedžių sodų arba kartas nuo karto amtelėjantis šuo. Tad geram keliui pasibaigus – galima grįžti atgal arba išsikviesti taksi iki kitos labai gražios ir įdomios vietos – Migra I-Ferha tarpeklio.
Kelionė su taksi kainuos apie 10 EUR, o vairuotojas priveš iki pat uolų skardžio. Žinoma, serpentinais galima keletą kilometrų leistis pėsčiomis taip apžiūrint kraštovaizdį iš aukštai. Čia – statu, bet akmenyje iškaltais laipteliais galima nusileisti iki pat neramios jūros ir pasivaikščioti po nusekusią daubą. Tai greičiausiai bus pati artimiausia vieta uolų pakrantėje, kur taip arti galima prieiti pat jūros. Grįžus viršun verta palaukti ir sutikti mėlynai violetinės spalvos saulėlydį.
Įlankų paplūdimiai
Meliehos regione apstu įlankėlių ir paplūdimių. Keli jų išsiskiria savo smėliu ir vandenų spalvomis. Tai Goden beach ir Riviera (Ghajn Tuffieha). O visai šalia jų – atrodytų vulkaninės kilmės uola Il-Qarraba, kuri už savęs slepia dar ir trečiąjį paplūdimį ir žavi savo laukinės gamtos dvelksmu, kur aštrios uolos susilieja su įlankas supančiais stačių kalvų grandinėmis. Žiūrint nuo uolos į įlankas aiškiai matyti skirtingų spalvų vanduo abejose įlankose. Taip yra dėl vėjo, kuris Goden beach būna stipresnis, todėl labiau sudrumsčia vandenis ir jis tampa tamsesnis. Aplink – visas parkas su daugybe takelių tarp alyvmedžių giraičių, krūmokšnių ir molingo dirvožemio plynių. Paplūdimių smėlis geltonai raudonas, šiek tiek tankesnis ir sudarytas iš didesnių smiltelių. Aplinkui mėtosi kriauklės, akmenų nuolaužos, yra kelios užuovėjos, vasarą teikiančios šešėlį, o žiemą – pastogę nuo vėjo.
Apskritai čia yra daug romėnų laikų ir monolitinio laikmečio (pastarasis datuojamas nuo 3600 iki 2500 m. pr. Kr.) palikimo. Vieni iš tokių objektų yra mokami (St Paul’s Catacombs, Hadžar Ymas), o kiti – laisvai prieinami ir lankomi kuomet užtinkami. Pavyzdžiui, šalia nakvynės vietos teko atrasti romėnų laikų akmeninius bitynus. Daugybė tokių avilių buvo statomi į pietinę salos pusę, kad gautų kuo daugiau dienos ir saulės šviesos. Čia pat – ant kalvos pastatytos romėnų termos, pro kurių duris išėjus matyti visas slėnis ir aukščiau esantis Melieha miestas.
Pats miestelis – kalvotas, todėl einant senamiesčio gatvelėmis gali pasirodyti, kad visą laiką kyli tik aukštyn. Verta aplankyti pačiame miesto centre įsikūrusią Parish bažnyčią (angl. Parish church). Vakare pritemus saulei ir užsižiebus miesto šviesoms, ši vieta bus nepaprastai rami ir maudysis auksinės vakaro šviesos žaisme. O užkąsti galima netoliese esančiame „Tonny‘s food“ maisto vagonėlyje, kuriame kepami skanūs mėsainiai, vištienos kepsneliai su bulvėmis fri. Tiesa, vagonėlis dirba ne visomis dienomis, tad verta pasitikrinti grafiką. Čia dažnai valgo vietiniai, o eilės išduoda – bus skanu ir pigu. Visai netoli miesto – turistų mėgstamas Popeye kaimelis, kuriame galima pamatyti įdomių formų namukų, ryškiaspalvius persirengėlius, paklaidžioti tarp mielų gatvelių. Įėjimas – mokamas, tad norintiems pasmalsauti iš toli – įrengta stebėjimo aikštelė šalia kaimelio.
Vienas išskirtinių objektų Meliehoje – Coral Lagoon. Tačiau žiemos metu čia nepaprastai vėjuota. Lagūna, aplink kurią dabar galima tik pasivaikščioti, yra maždaug 3-4 m. gylio su atviru išėjimu į jūrą. Žiemos mėnesiais laiko praleidimas yra pats kelias Il-Marbat miesteliu iki šios vietos. Kelių yra du – šiaurinis yra pilnas paplūdimių, užeigėlių, viešbučių, tačiau tokiu metu užeigos bus uždarytos, nuo vėjo teks slėptis, o bangos visada kėsinsis sušlapinti kojas, kadangi vietomis praėjimas yra gana siauras, o kartais reikia ir pašokinėti per akmenis, norint pasiekti tolimesnį tašką. Žymiai gražesnis ir patogesnis yra pietinis takas – jis pritaikytas tiek pėstiesiems, tiek transporto priemonėms.
Čia šonuose žaliuoja alyvuogių sodai, užuovėją nuo vėjo teikia kalvos nuolydis, o aplink visada galima sustoti ir pasidairyti nuo skardžio. Kelio šonuose stovinčių elektros stulpų viršūnėse yra išgręžtos skylutės pro kurias pučiantis vėjas sukuria įvairias melodijas. Pačio kelio pabaigoje reikės eiti per žvejų kaimelį, kuris nors ir atrodo tuščias, tačiau apie gyvenančius žmones čia primena padžiauti skalbiniai arba katinas su pakabuku ant kaklo. Tiesa, šioje vietoje vėjas jau pradeda rodyti savo jėgą, todėl per aštrias uolienas reikia eiti atsargiai. Atvykus galima pamatyti kaip bangos dūžta į apačioje esančias uolas, o vandens purslai pakyla apie 10 metrų į viršų ir šviečiant rytinei saulei sukuria vaivorykštę.
Goco salos lobiai
Šalia Meliehos yra Cirkewwa kaimelis, iš kurio kursuoja kelta į Comino ir Goco salas. Į pirmąją salelę keltai plukdo tik esant geram orui, tad žiemos metu ten nusigauti sudėtinga, o ir neaišku ar būtų ką veikti, nes iš toli pasirodė, jog tai gana uolinga aplinka su patogiu keliu vėjui pūsti iš visų pusių. Tuo tarpu keltas į Goco salą plukdo visą parą. Įlipant susimokėti nereikia – bilietą reikia pirkti plaukiant atgal. Jis pėsčiajam kainuoja 4,65 EUR.
Pati kelionė keltu buvo lyg pasivažinėjimas kalniukais. Ne kartą buvo pagavusi nesvarumo būsena, kai pėdos nebesiekdavo denio, o po sekundės gravitacija grįždavo su tokia jėga, kad reikėdavo pritūpti. Tačiau visą vėjuotą kelionę buvo labai smagu stebėti pro šalį plaukiančius vaizdus – tamsiai mėlynos jūros fone iškilusius salos uolynus, paskui keltą pasilikusį žydros spalvos sudrumsto vandens ruožą, purslais tykštantį sūrų jūros orą, kuris čia pat nusėsdavo ant turėklų ir pavirsdavo baltos druskos nuosėdomis.
Pati Goco salelė yra maždaug 3 kartus mažesnė už pagrindinę salą. Tačiau joje – taip pat daug lankytinų objektų. Vos išlipus iš kelto galima nupėdinti maždaug 500 metrų aukštyn į prie pat bažnyčios įsikūrusį „Fuli kiosk“ maisto vagonėlį. Čia – gausus mėsainių pasirinkimas – su jautiena, vištiena, netgi arkliena iš Naujosios Zelandijos. Veganams tiks pasirinkimas su falafeliu. Priedui – gausi porcija skrudintų bulvyčių, naminio švelniai salstelėjusio padažo, užkandžiams – mocarelos sūrio žiedų arba salotų. Čia pat už kampo – suolelis su vaizdu į įlanką. Skanaus! Iš bandytų mėsainių – brandinta sultinga jautiena ir arkliena. Pastarosios spalva – tamsi, su prieskoninėmis žolelėmis. O skonis primena elnieną, tačiau tuo pačiu ir šiek tiek skiriasi.
Pavalgius galima traukti į miesto širdį – citadelę. Joje laisvai pavyks praleisti porą valandų – nuo sienų matyti beveik visi salos taškai, aplinkinės bažnyčios, mažyčiai namukai ir, atrodytų, žaisliniai autobusai, palengva kylantys kalvelėmis. Pačioje citadelėje – apstu gatvelių, bokštų, kambarių, namų, arkų, muziejų, bažnyčia.
Nusileidus iš citadelės kuorų, apačioje praeinama pro aikštę, kurioje išdėlioti staliukai kavinių lankytojams. Jeigu čia pateksite vakarop – išgirsit beprotiškai garsų čirpimą. Tai – į aikštėje susodintus medžius grįžę vakaroti paukščiai. Jų, koks tūkstantis, staiga vienu metu nusprendė vienas kitam papasakoti savo dienos įspūdžius. Garsas toks didelis, kad atrodo įsijungė visų aplinkinių namų ir automobilių signalizacijos vienu metu.
Praėjus aikštę verta užeiti ir į Šv. Jurgio baziliką (angl. St. Georger‘s Basilica). Ši barokinio stiliaus bažnyčia viduje žavi marmuru, aukso ornamentais ir išskirtiniu altoriumi, kuris į viršų stiebiasi banguotomis, tamsaus akmens ornamentuotomis kolonomis.
Nakvynė Goco saloje kainuoja šiek tiek brangiau negu kitose Maltos dalyse. Tačiau neretai galima apsistoti senuose, bet moderniai įrengtuose namuose, kurie statyti prieš 100 ir daugiau metų. Juose – storos akmeninės sienos, kurios, atrodo, sulaiko šilumą ir palaiko optimalią temperatūrą. Be to, tai puiki garso izoliacija. Nors apačioje buvo viešojo transporto stotelė, tačiau užvėrus storo medžio langines išorinis garsų pasaulis dingo lyg į vandenį. Tad miegas tokiuose namuose buvo itin kokybiškas.
Pats gyvenimo tempas Goco saloje lėtas – čia gatvelės dar siauresnės, autobuse įlipę žmonės dažnai pradeda kalbėtis, nes yra seni kaimynai. Kartais netgi kavinėje dirbantį padavėją lengva supainioti su vietiniu ar turistu, nes jis sėdi šalia prie kito stalelio ir lėtai gerdamas espresso kavos puodelį niūniuoja per radiją grojamą dainą.
Prie uosto yra ant kalno pastatytas fortas Chambrai. Nusprendus jį aplankyti teko kopti kalnu pro vietinę bažnyčią, kuri pirmoji pasitinka tolimu vaizdu ant kalno visus atvykusius į salelę. Tuo metu buvo trečiadienio rytas, tačiau gyventojai jau buvo bebaigia rytines pamaldas ir traukė savais reikalais. Praėjus bažnyčią pasiektas fortas pasitiko plačiai atvertais aukštais geležiniais automatiniais vartais, kurie tik užsivėrę už nugaros parodė ir užrašą „pašaliniams įeiti draudžiama – privati valda“.
Pabandžius atidaryti vartus jie net nesuklibėjo. Jų šonuose – gilūs gynybiniai grioviai su akmenine danga, todėl neliko nieko kito kaip tik tęsti nelegalią ekskursiją toliau. Apvaikščiojus vietovę paaiškėjo, kad jog čia įrenginėjamas prabangus namų kvartalas, kurio aplinkoje yra akmeniniai tiltai, arkos, sodai ir didelis baseinas. Viską apžiūrėjus teko perlipti per tvorą, kadangi pagalba atidaryti vartus taip ir nepasirodė.
Nuo šio bokšto pėstute lengvai galima pasiekti keletą šiaurės vakarų salos dalių – Mgarr ix-Xini įlanką ir Ta‘ Cenec skardį. Įlanka senovėje buvo naudojama Maltos ordino riterių kaip laivų priežiūros ir taisymo vieta – laivus paversdavo ant šono, kad jų dugną galėtų nuvalyti ir pakeisti lentas. Dabar – tai ypatingai jauki vieta su vienoje pusėje aukštai iškilusiais skardžiais, kurie užstoja vėją, takeliais iki pat apačios, trumpu paplūdimiu ir kitoje pusėje esančiais keliais, vedančiais aukštyn į serpentinus. Pati vieta dvelkia ramybe ir išlaikytu gamtos prieglobsčiu – čia apima ypatingai geras jausmas, tad galima neskubant pasimėgauti akimirka.
Ta‘ Cenc skardis pasitinka jau gerokai atšiauresniu vėju – apačioje jūrai daužant uolas garsas atsirita iki viršaus. Aplink galima pavaikščioti menkos augmenijos nusėtais šlaitais. Kai kurie čia sutinka ir saulėlydį. Toliau esantis Sanap Cliffs skardis – panašus, taip pat turistų mėgstamas dėl iškyšulio besistiebiančio į jūrą. O taip pat – ir dėl kartais pagaunamos paskutinės saulės laidos ant skardžio krašto vaizdo.
Iš čia – galima tęsti kelionę iki Viktorijos miesto ir miesto centrinėje stotyje sustoti trumpai atsigavinti ir užkąsti. Išlipus iš autobuso verta susirasti ledainę „Vanilla + Gelateria Artigianale“. Už kelis eurus gausit tankių, ne per saldžių ir gaivių dvigubą gelato ledų porciją indelyje. Toliau – italų kavinukė / kepyklėlė „Capitan Spriss“ gali pavaišinti Americano puodeliu už eurą ir dideliu sūrio pyrago gabalu už 3 EUR. Viduje tarp lankytojų sukiojasi ir italai – draugai, tiesiog atėję pabendrauti su padavėja. Beje, kava čia buvo skaniausia iš visų, kurias teko ragauti Maltoje – stipri, sodri, ilgam pažadinanti, todėl ją verta gerti tik iki pietų, nes vėliau – bus sunku užmigti.
Pailsėjus kelionė tęsiasi iki Flo Azure window. Tai įdomi vieta turinti žemyn besiritančias uolienų kaskadas, kuriomis galima leistis iki pat skardžio. Iš čia atsiveria ir plati, dabar jau sugriuvusios Azure window panorama su tolumoje vėtrų talžoma Grybo uola. Pačio lango plynėje reikia pašokinėti per vandens išgraužtas duobes ir aštrias kalkakmenio briaunas. Čia pat sulaukti sūraus vėjo gūsio atnešančio tūkstančius mažų lašelių jūros vandens ir nuo druskingo oro sulipusiais plaukais apžiūrėti visą likusią teritoriją. Nors Azūrinio lango nebėra – turistų srautai nemažėja. Vis dėlto, labiau dėmesį traukė masyvi Grybo uola, kuri saulei besileidžiant meta ilgą šešėlį beveik per visą įlankėlę. Čia pat yra ir vidinė Goco jūra – lagūna su keliomis žvejų trobelėmis ir žvirgždėtu paplūdimiu. Link arkos kalne tiesiasi keli ilgi molai, ant kurių būriuojasi visi norintys įsiamžinti šioje vietoje.
Tiesa, kai kurie turistai čia atvyko keturračiais arba visureigiais. Paklausinėjus išsamiau, paaiškėjo, kad keturratis 8 valandoms kainuoja maždaug 100 EUR asmeniui. Tačiau kai kurie nuomos laiką sutrumpino iki 3 valandų ir sumokėjo po 40 EUR. O važinėjamasis su džipu ir vairuotoju asmeniui kainuos apie 80 EUR visai dienai.
Žvejų kaimeliai ir skardžiai
Mažyčiame Marsašloko miestelyje, įsikūrusiame pietryčių Maltoje, amatai dalijasi vieta kartu su pramone. Iš vienos pusės ant bangų supasi mėlynos spalvos, ornamentuotos valtelės, iš kitos – plaukioja rimtai nusiteikę krovininiai laivai ir stovi industrinis gamyklų kompleksas. Tačiau tai netrukdo atrasti skanių žuvies patiekalų restoranėlių, pasivaikščioti promenada, įsigyti suvenyrų, kurie čia pigesni nei sostinėje ir per pusvalandį apeiti visą kaimelį. Atvykus čia sekmadienį, jeigu oro sąlygos tinkamos, galima apsilankyti žuvies turguje, dirbančiame nuo 7 val. ryto iki 14 val. dienos.
Iš kaimelio verta pėsčiomis nueiti maršrutą pakrante iki Marsaskalos. Tai maždaug 13 kilometrų ilgio kelias vedantis per lygumas, skardžius ir akmeninius paplūdimius. Pirmoji stotelė būtų Il-Kalanka – didelė, atvira vieta, kurią iš abiejų pusių supa neaukštos klinčių kalvos, o viduryje teliūskuoja smailas vandens ruožas, kurio ažūrinės spalvos vandenyje matyti dugnas, greičiausiai esantis kokiame 3 metrų gylyje. Aplink akmens paplūdimyje – daug mažų duobių su vandeniu, kuriose žnyplėmis mosuoja maži krabai arba plaukioja pasiklydusi žuvelė. Visai netoli – St. Peters pool. Šiek tiek didesnis pagal plotą, tačiau išsiskiriantis apačioje esančiu urvu prie pat vandens linijos. Jame vasarą galima slėptis nuo karščio ir čia pat įsibėgėjus – šokti į skaidrų vandenį. Be to, šiame paplūdimyje akmenys pasirodė gerokai labiau nugludinti ir ne tokie aštrūs – priminė turkiškos saunos akmeninius gultus.
Toliau prasideda skardžių maršrutas atveriantis vieną įlanką po kitos – pirmiausia Il Hofra Z-Zghira, paskui - Il Hofra L-Kbira. Abiejose yra masyvus žydro vandens plotas išmargintas tamsių jūržolių laukais, o šonuose – jūros išskalauti urvai. Čia nuo stataus šlaito takelį skiria tik kokie 2 metrai, tad kojos nenorom tvirčiau remiasi į taką ir laikosi atokiau nuo krašto. Vis dėlto, vaizdai paperka laukiniu grožiu ir nesujaukta idile. Galiausiai pasiekus Marsaskalą iki jos patartina praeiti Munxar pažintiniu taku, vedančiu per mažytį iškyšulį, kurio centre – ūkininkų laukai ir juose augantys smulkūs augalai primenantys pakalnučių lapus.
Po kaimelio netoli yra ir visos Maltos įžymybė – Žydroji grota. Saulės šviesa žaisdama vandens paviršiuje į urvus meta mėlynos spalvos šviesą. Tiesa, žiemos metu dėl šėlstančios jūros laiveliai ekskursijų po urvus nedalina, tad teks pasitenkinti vaizdu iš viršaus. Tačiau reginiai verti dėmesio, net ir vakarais, kai paskutiniai saulės spinduliai tvieskia per debesis ir nugula tiek ant uolos, tiek ant pačios grotos viršaus tvarkingai ūkininkų sudėliotų akmeninių tvorų, darželių ir žolės paviršių.
Tiesa, šiuo metu šalis įsileidžia tik turinčius galiojantį ES Skaitmeninį COVID pažymėjimą. Priešingu atveju – laukia testavimasis ir 14 dienų saviizoliacija viešbutyje, kurį nurodo Maltos sveikatos institucijos. Visgi, šalis turtinga visokeriopa prasme – maloniais gyventojais, turiningais takais, maistu ir viskuo, kas praturtina žmogų. Liko nepaminėta daugybė vietų, kurias keliautojai turės atrasti patys. Tai dalis kelionės – eiti kitų nemintais takais.
