Samarijos tarpeklis buvo vienas svarbiausių mano pabėgimo iš Lietuvos į Kretą tikslų. Dėl gaisrų pavojaus kuriam laikui jis buvo uždarytas, tačiau rugpjūčio 17 d. ir vėl atvėrė savo vartus kerinčių gamtos vaizdų išalkusiems turistams. O jei nebeiškils kitų pavojų, vartai užsivers tik spalio viduryje, todėl dar galite šiemet suspėti ir jūs.
Bet prieš tai svarbu įvertinti kelis dalykus. Pirmiausia, ar pakankamai fizinės veiklos turėjote prieš leidžiantis į trasą, sudarytą praktiškai vien iš brutalių akmenų? O aktyvaus judėjimo prie 30 laipsnių karščio, kurį dėl ypatingos drėgmės mūsų kūnas jaučia kaip 45? Jei didžiąją laiko dalį leidžiate horizontalioje arba sėdimojoje padėtyje ir užlipę į penktą aukštą pradedate dusti, tuomet šis pasivaikščiojimas tikrai ne jums.
Žinoma, visų 16 kilometrų niekas nereikalaus pereiti vienu ypu. Maždaug kas du kilometrus yra įkurtos poilsio zonos, kur galima pavalgyti savo atsinešto maisto, pailsinti nuo šokinėjimo akmenimis įsitempusias kojas ir pasipildyti vandens atsargas. Tikrai nereikia tampytis su savimi litro vandens ir tikėtis, kad pakaks visai kelionei. Tarpeklyje yra įrengti šaltinėlio punktai, kur vanduo natūralus ir labai skanus.
Ten pat budi ir šio nacionalinio parko darbuotojai su asiliukais, tad iškilus nelaimei, ant baltųjų akmenų likimo valiai palikti nebūsite.
Taip pat svarbu nusiteikti, jog didžiąją žygio dalį teks susikoncentruoti į vaizdą po kojomis, kad ir kaip tą žvilgsnį blaškys nuolat besikeičiančios didingos gamtos vaizdai bei šalia einančio kompaniono aikčiojimas. Atspėjote – visa tai dėl tų pačių klastingų akmenų, kurie nuo turistų masių stipriai nugludo ir tapo labai slidūs, todėl reikalaujantys absoliutaus jūsų dėmesio.
Panašu, kad mano kelionės metu kažkas iš turistų šios taisyklės nesilaikė, nes vienas akmuo buvo nemenkai sukruvintas. Kraupus vaizdas, todėl ir nusprendžiau pasidalinti šiuo tekstu, kad jums nenutiktų lygiai taip pat.
Bet jei jau žygiuosite šiuo tarpekliu, be jokios abejonės, norėsite namo parsivežti (arba tuojau pat įsikelti į socialinius tinklus) krūvą stulbinančių nuotraukų. Tik viena bėda. Ši lankytina vieta šiek tiek primena konvejerį, kuriame veiksmas nestoja. O kadangi nesinori atsilikti nuo savo ekskursijos grupės ir sau įrodyti, kad esi ištvermingas, tai prieš stabtelint fotosesijai, gerai pagalvoji. Tačiau neverta praleisti turbūt daugiau nebepasitaikysiančios progos nusifotografuoti tokioje nepaprastoje vietoje šalia į Raudonąją knygą įtrauktų gėlių, laukinės ožkos „kri-kri“, apleisto Samarijos kaimelio ir baltųjų kalnų.
Nors gidas perspėja, kad trasą įveiksite per 4–6 valandas ir būtinai reikės spėti į paskutinį laivą, per daug skubėti nereikia. Takas veda tik į vieną pusę, todėl net ir atsilikę nuo grupės rasite kelią į Agia Roumeli kaimelį, iš kurio kelsitės į Sfakiją. O jei ir nebeliks laiko paskutiniams žygio kilometrams lygesniu kaimo keliu, sumokėjus du eurus jus beveik iki laivo nuveš specialus mikroautobusas. Dar ir pasiūlys atsigaivinti šviežiai spaustomis apelsinų sultimis.
Jei perskaitę šį tekstą manote, kad šis žygis yra kaip tik tai, ko jums reikia – griebkite kremą nuo saulės, kalnų batus arba patogius sportbačius grublėtu padu, galvos apdangalą, ko nors saldaus ir sūraus, vaisių, vandens pirmiesiems kilometrams, fotoaparatą, aprangą, pasiūtą iš natūralios medžiagos, grynųjų pinigų įėjimui į Samarijos tarpeklį (5 eurai) bei laivą (11 eurų) – ir kuo geriausių įspūdžių!
