Nuo 2004-ųjų JK gyvenančiai Romenai Pilibaitytei kelionės po šią šalį – nuolatinė rutina, tačiau su šeima ją išnaršiusi moteris tuo neapsiriboja ir nuo šių metų ėmė kviesti kitus lietuvius keliauti drauge: tai savotiškas JK lietuvių keliautojų klubas.

Norinčių ilgai ieškoti neteko – taip Anglijoje susikūrė neformali keliautojų bendruomenė, kurios nariai kiekvieną savaitgalį išsiruošia bendroms išvykoms, aktyvioms pramogoms ir šios šalies pažinimui savo akimis.

„Norisi, kad prisijungtų dar daugiau lietuvių. Neabejoju, kad tokių yra, tereikia juos surasti“, – sako kelionių iniciatorė Romena Pilibaitytė.

Kas ją paskatino burti tautiečius tokiam laisvailaikiui, grupės „Keliaukite su manimi“ įkūrėja mielai pasidalijo su didžiausiu Jungtinės Karalystės lietuvių naujienų portalu ANGLIJA.today.

– p. Romena, tai kaip kilo ši idėja drauge su nepažįstamais žmonėmis keliauti po Jungtinę Karalystę?

– Aš turiu du sūnus ir noriu, kad jie, užuot slampinėdami tuščiomis gatvėmis, pamatytų kuo daugiau pasaulio, šalį, kurioje gyvena. Todėl ne vienerius metus beveik kiekvieną savaitgalį su jais keliaudavome po įvairiausias vietas.
Vieną kartą šiais metais prie mūsų ekspromtu nutarė prisijungti viena šeima iš Linkolno, vėliau – iš Piterboro, kitų regiono vietovių. Informacija pamažu sklido, daugėjant žmonių ir kilo sumanymas steigti grupę, skelbti apie bendrų kelionių galimybes viešai.

Supratau, kad JK lietuviai nori keliauti kartu su tautiečiais, tačiau jie nežino apie tokią galimybę. Manau, kad mūsų grupė – kaip tik tokiems žmonėms. Pabandykite surasti bendraminčių kelionei – suprasite, kaip tai nelengva.

– Ir kaip sekasi Jūsų siūlomos išvykos? Kaip tai vyksta?

– Mes, pavyzdžiui, nutariame važiuoti iš Bostono į Dorseto grafystę. Paskelbiame apie tai ir visi norintys gali prisijungti prie šio maršruto iš sau patogios vietos – iš Londono, iš Kento, iš Bristolio ir t.t.
Jeigu važiuojame į Jorkšyrą, jungiasi žmonės iš Donkasterio, Mančesterio ir kitų vietovių, kurios pakeliui.
Prieš išvažiuojant bendrai aptariame susitikimo vietas, sustojimų taškus, kitus klausimus.
Ir kelionė prasideda. Taip ir susitinka žmonės, kuriems reikia kompanijos kelionėse.

– Kas sprendžia – kur važiuoti?
– Tai ne primetamas sprendimas. Įprastai aš tik pranešu, kur mes vyksime ir siūlau prisijungti. Kam kryptis patinka, kas tuo metu gali, tie ir jungiasi.

– Ar daug žmonių susirenka tokioms išvykoms?

– Įvairiai. Didžiausia grupė iki šiol buvo 21 žmogus, kartais susirenka perpus mažiau.

– Tai Jūs esate visos logistikos organizatorė. O gal rengiate temines išvykas, atliekate ir gidės pareigas?

– Na, mes neverčiame bendrakeleivių laikytis konkretaus plano ir paliekame jiems teisę siūlyti, rinktis – juk kartais jų galimybės priklauso nuo sveikatos ar, pavyzdžiui, kartu keliaujančių vaikų.
Tai atspindi ir paskutinė mūsų išvyka į Snoudonijos nacionalinį parką Velse, kur vieni kopė į kalnų viršūnes, kiti rinkosi mažiau sudėtingus maršrutus – kaip kas norėjo. Vėliau visi susitikome ir nakvojome palapinėse.
O kelionių tikslus renkamės labai paprastai – ten, kur gražu, kur įdomu, prasminga.
Kartais organizuojame mažesnes išvykas Bostone ir aplink gyvenantiems lietuviams. Tarkime, išnaudojame laisvadienį ir dviračiais važiuojame iki Tattershallio ežerų, iki kurių nuo miesto – apie 14 mylių.

– Jūs visada buvote tokia vietoje nenustygstanti keliautoja?

– O kaip galima nekeliauti gyvenant mažesniuose miesteliuose? Mes esame priversti tai daryti, jeigu norime turiningo laisvalaikio ir pažinti šią šalį.
Mums tai labai praplečia akiratį ir supratimą, mano vaikai net mokykloje geriau jaučiasi, nes atpažįsta per pamokas minimas Anglijos vietoves – ten jie buvę, ten jie planuoja nukeliauti. Tai visiškai kitas įsivaizdavimas šalies, kurioje gyveni. Matai ją ne televizijoje ar kompiuterio ekrane.
Lietuvių šioje šalyje yra labai daug, tikiuosi, kad jie atras mūsų grupę ir mes kartu galėsime mėgautis bendromis kelionėmis.