Man ta diena rodėsi bus eilinis penktadienis, bet taip nebuvo. Apie išsiveržimą sužinojau iš Facebooke skelbiamu naujienų – daugelis dalijosi virš Geldingadaluro paraudusio dangaus nuotraukomis. Tad parašiau savo draugui fotografui ir pasiūliau pažiūrėti, kas ten vyksta. Bet mūsų smalsuolių nelaimėje, valdžia uždarė apylinkių kelius ir perspėjo gyventojus, kad „dujų tarša“ gali paveikti teritoriją.
Rodos neįmanoma misija pamatyti kažką iš arčiau. Bet mes jau automobilyje judame numanomos vietovės link.
Privažiavome kaip įmanoma arčiau Geldingadaluro ir tolumoje pamatėme raudonus debesis, kurie sukėlė dar daugiau jaudulio. Nežinojome nei tikslios vietos, nei atstumo iki jos, matėme tik kažkur tolumoje švytinčius debesis. Susirinkę mantą pėsčiomis leidomės į kelią. Kelionę pradėjome maždaug 2 valandą nakties.
Privalėjome vengti kelių ir patruliuojančių automobilių, todėl ėjome ko gero pačiu sudėtingiausiu maršrutu – tiesiai per sustingusius lavos laukus. Sunku būtų nupasakoti kas tai per kelias jo nepatyrus. Daugybė aštriu briaunų, akmenys apaugę samaną, tarpekliai ir plyšiai, į kuriuos įkritus galima rimtai susižeisti ar dar blogiau. Negalėjome naudoti žibintuvėlio tamsoje iki kol buvome pakankamai toli nuo patruliuojančių automobilių.
Artėjant prie kalno, virš kurio švytėjo debesys, atrodė štai jau tuoj, tuoj pamatysime tą mistinį švytinti dalyką, bet po kalno sekė dar vienas kalnas ir dar vienas. Kelionė pareikalavo tikrai daug jėgų ir tapo rimtu ryžto išbandymu siekiant savo tikslo.
Bet vaizdas, kuris atsivėrė pasiekus paskutinę viršūnę, tiesiog atėmė žadą ir tas nuovargis po ilgos keliones kažkur pradingo. Jaučiau ir laimę, ir nuostabą, ir pagarbą. Švytinti lava liejosi iš kraterio tarsi sulėtintame filme. Aplinkui nieko nebuvo, tik aš ir mano kompanionas.
Padariau keletą nuotraukų ir tiesiog mėgavausi vaizdu. Tos lėtai tekančios liepsnų upės nepamiršiu niekada. Bet kelionės įspūdžiai tuo nesibaigė. Pradėjus švisti atskrido pirmasis gelbėtoju sraigtasparnis ir jis skrido tiesiai į mus. Aplankė jausmas, kad dabar tai prisidirbome ir laikas iš čia bėgti, tik kur tu pabėgsi atviruose Islandijos laukuose.
Traukdamiesi nuo lavos jautėme kaip jis suka ratus virš mūsų galvų. Atsitraukus pakankamai toli jis nuskrido atgal link vulkano kraterio. Palengvėjo. Kelionė į priekį naktį buvo sunkesnė nei dieną. Grįžome lengvesniu taku. Prie mašinos buvome jau apie 12:00 val., po daugiau kaip 20 km kelionės pėsčiomis. Buvome vieni pirmųjų aplankiusiųjų ugnikalnį. Tik kitą dieną, šeštadienį, ištyrus, kad dujų pavojaus nėra, buvo leidžiami masiniai žmonių srautai. Tokio vulkano išsiveržimo, kurį būtų galima stebėti iš arti, kaip patys islandai sako nematė 800 metų. Džiaugiuosi gyvenimo man suteikta proga stebėti šį reiškinį iš taip arti.
