Venecija – kiek daugiau nė šimto ypatingai mažų salų įlanka Adrijos jūroje, keturis kilometrus nutolusi nuo šiaurinės Italijos krantų. Skaičiuojama, kad Venecija turi 417 tiltų ir beveik tiek pat gondolininkų, plukdančių turistus siaurais vandens kanalais, ir rodančių nepaprasto grožio miestą. Dominuojanti gotikinė architektūra, pasižyminti didingumu, vertikaliomis linijoms ir smailiomis arkomis Venecijoje susipina su didingais bizantiško stiliaus kupolais ir net puošniomis mozaikomis. Žvelgiant į miestą iš bet kurios pusės jo architektūra, beribė jūra ir plačiai atsiveriantis dangus tik patvirtina romantiškiausio miesto vardą.
Nors pats ir Venecijoje niekada nebuvęs, britų rašytojas Viljamas Šekspyras net dvejose savo pjesėse „Otelas” ir „Venecijos pirklys” nukelia skaitytojus į šį miestą. Manoma, kad Venecija jau XVI amžiuje turėjo didelę svarbą, buvo lankoma pirklių iš viso pasaulio, o jos architektūra ir unikalumas jau tada stebino ne vieną. Toks nedidelis ir legendų apipintas miestas, kuriame miestelėnai pažįsta vienas kitą, o svetimšaliai su savita kultūra sudrebina nusistovėjusias visuomenės normas, buvo puiki vieta plėtoti pjesių siužetą, o kartu ir romantizuoti žmonių tarpusavio santykius.
Venecijos karnavalo tradicija siekia XI amžių Senieji Venecijos metraščiai užsimena, kad jau 1094 metais, prieš pat Gavėnios laiką, miestiečiai išeidavo į gatves ir linksmindavosi. Tačiau oficialiai skelbiama, kad Venecijos karnavalas miesto švente tapo 1162 metais, kai buvo laimėta pergalė prieš Akvilėjos patriarchą kare dėl Veneto respublikos. Rašoma, kad tuo metu miestelėnai puošdavosi ryškiausiais apdarais, eidavo šokti į vienintelę mieste šv. Morkaus aikštę ir degindavo laužus. Po baltomis, iš medžio drožtomis kaukėmis, šventės dalyviai slėpdavo, kas tokie esą, o kartu ir savo socialinį statusą: turtuoliai ir vargšai spausdavo vienas kitam rankas.
Be jokių suvaržymų jie įsitraukdavo į įvairiausius žaidimus bei varžytuves. Pasakojama, kad jauniausi vyrai persirengdavo arlekinais, kiek vyresni dėdavosi netikras barzdas ar klijuodavosi ūsus, o damos prie puošnių suknių derindavo vešlius perukus ir net sugalvojo įvairiomis spalvomis dekoruoti savo kaukes.
XVIII amžiuje žinia apie karnavalo linksmybes buvo plačiai paplitusi ir Venecija, iki tol buvusi pirklių bei meno sostine, tapo linksmybių bei lėbavimo epicentru. Pusę metų trunkančios linksmybės ir naktinis šurmulys buvo nepriimtinas naujai regiono valdžiai – Austrijos imperatorius Francis II 1797 metais uždraudė Venecijos karnavalą. Taip karnavalo tradicija nyko, nes buvo draudžiamas bet koks kaukių nešiojimas miesto gatvėse. Dėl nuolatinės valdžių kaitos, itališko fašizmo ir karų Europoje Venecijos karnavalas atgijo tik XX amžiaus pabaigoje.
Kaip karnavalas švenčiamas šiandien
Dvi savaitės – tiek laiko trunka Venecijos karnavalas kiekvienais metais, prasidedantis sausio mėnesio pabaigoje, ir pasibaigiantis prieš pat Pelenų dieną. Dauguma keliautojų, kurie apie karnavalą yra skaitę ir jį pasižymėję savo kalendoriuose kaip būtiną aplankyti festivalį, atvyksta kelioms dienoms išsirinkę jiems įdomiausius renginius, užsisakę viešbučius ar istorinius apartamentus. Kiti, nors ir besižavintys karnavalu, vyksta be jokio plano – Venecijos karnavalo fenomenas taip traukia turistus, keliaujančius vien su kuprine, kad jie tiki atrasiantys viską pakeliui: gatvės muziką, šokius su kaukėmis, bendraminčius ir net nakvynę. Beje, jūsų nakvynė gali būti ir kažkur Veneto regione – Venecija maža, kambariai greitai išgraibstomi, ypač per Valentino dieną, bet viešasis transportas Veneto regione veikia iki vėlumos.
Senosiose Venecijos gatvėse apstu įvairiausių asmenybių: nepriekaištingos, tobulos ir visos labai skirtingos baroko damos su vėduoklėmis turbūt didžiausia karnavalo puošmena. Joms neatsilieka perukus ir trikampes skrybėles užsimovę kilmingi ponai, burtininkai, plėšikai, pažai, linksmieji žonglieriai ar net mitologinės būtybės. Taip apsirengę žmonės dažniausiai italai, kurie atvyksta į karnavalą iš kitų regionų, su savo bičiuliais vaikšto po miestą, fotografuojasi su miesto svečiais, geria vyną ir taip palaiko karnavalo dvasią.
Šventė atidaroma laivų paradu naktį, kai įspūdingiausiais kostiumais apsirengę aktoriai, akrobatai ir šokėjai demonstruoja savo talentą, plaukdami nedideliais laivais Venecijos kanalu. Šviesos efektai, ore sklandantys aitvarai, ugnies šou ir kelių metrų dydžio pripučiami balionai plūduriuoja Venecijos kanaluose – visa tai neretai stebina daug visko mačiusius keliautojus. Tačiau visi šie atributai nėra būtinybė – kiekvienais metais karnavalas ieško naujų būdų kaip nustebinti savo svečius, o ištikimi karnavalui dalyviai atidarymui ruošiasi ilgai ir be galo nuosekliai – jiems tai proga įrodyti savo pranašumą kiek vėliau vyksiančiame geriausios kaukės konkurse.
Karnavalas visiems
Ir jei jums atrodo, kad Venecijos karnavalas labai brangi pramoga – tai nėra visiška tiesa. Nuo nemokamų linksmybių gatvėse, kur groja ir dainuoja entuziastingi artistai, ar miesto aikštėje, kai vakarais grojanti šokių muzika kviečia į diskoteką po žvaigždėtu dangumi, iki puotų su žonglieriais už 500 šimtus eurų vienam asmeniui! Tokia gili kainų amplitudė yra dėl to, kad Venecijos karnavalas nuo pat jo atsiradimo pradžios yra skirtas visiems, ir jūsų kelionės biudžeto dydis dar nebūtinai turės įtakos įspūdžiams – daug svarbiau nebijoti semtis naujų patirčių.
Fritolės (it. Fritole) – Venecijos karnavalo skanėstas, kurio tradicija siekia net XVII amžių. Tai aliejuje virtos spurgos, įdarytos razinomis, šokoladu, kremu ar obuolių gabaliukais. Jų kepėjai išeina į lauką, laikydami padėklus su spurgomis, ir siūlo savo produkciją praeiviams. Jų kaina - apie 70 euro centų už vienetą, bet norint pasigardžiuoti reikės bent trijų - šio skanėsto dydis beveik toks pats kaip lietuviškų spurgų su varške.
Apsilankyti operos koncerte Vivaldžio gimtojoje Venecijoje – prieinama daugeliui ir iš labai arti. Kadangi Venecija maža ir pastatyta prieš tūkstančius metų, jos bažnyčios ir salės nėra didelės. Todėl klausytis operos solistų galėsite iš arti, o stebėti jų vaidinimą jums žiūronų neprireiks. Bilietas į tokį renginį kainuoja apie 40 eurų. Įsigyti bilietus galite tiesiog vaikščiodami po miestą – renginio organizatoriai, dažnai jauni operos solistai persirengę koncertiniais rūbais, siūlo bilietus iš pirmų rankų ir taiko nuolaidą studentams, vaikams bei senjorams.
Karnavalo širdy – šeima ir draugai
Jei reikėtų suskaičiuoti, kas dažniausiai atvyksta į Venecijos karnavalą, galėtume išskirti draugų grupeles ir šeimas su vaikais. Bičiuliai atvyksta iš skirtingų regionų pasimatyti vienas su kitu, užsidėję kaukes vakarais išeina taurės aperityvo ir apkeliauja Venecijos salas. Murano – šioje saloje gaminamas Murano stiklas, skirtas indams, namų dizaino atributams ir papuošalams. Burano – tai sala, garsėjanti nėrinių gamyba, ir vadinama spalvingąja sala dėl ryškiai dažytų namelių.
Aplinkinėse Murano ir Burano salose, kaip ir pačioje Venecijoje, apstu Venecijos karnavalo renginių vaikams: groja itališkos ir angliškos dainelės, vedėjas kviečia vaikus šokti ir spalvinti kreidelėmis salų aikštėse. Geriausios kaukės konkursas turi vaikų kategoriją, o neturintiems kaukės siūloma apsilankyti kaukių gaminimo pamokose ir įdomiausią kaukę pasigaminti patiems. Toks užsiėmimas ypač traukia šeimas: vaikai gaminasi festivalio kaukes, o tėvai, iš jaukių kavinių, stebi kaip mažieji lieja dažus ir bendrauja su kitais vaikais.
Jei nusprendėte vykti į Venecijos karnavalą – neišdildomi įspūdžiai ir begalinis grožis bus jūsų kelionės palydovai. Dienraščiuose publikuojamos nuotraukos nė kiek neidealizuoja Venecijos grožio, nes kiekvienas tiltas, kanalas ir senas pastatas gali būti puiki vieta nepamirštamai nuotraukai: tiltas apsuptas rytinio rūko ar pro seno pastato plyšį lendantis saulės spindulys. Prie viso to pridėjus įspūdingas kaukes, ugnies ir šviesų šou, bei džiaugsmingą renginio nuotaiką – Venecijos karnavalas iškyla kaip metų renginys tiems, kurie atvyksta ne vien pasigrožėti miestu ant vandens, bet ir dalyvauti įspūdingiausioje Venecijos šventėje.
