Galiu atskleisti, jog išankstinių lūkesčių neturėjome. Gal netgi atvirkščiai, buvome kitų nuteiktos: „Ką jau ten pamatysi toje Latvijoje… nieko ten gero… tas pats, kas Lietuvoje…“ Vis dėlto galiu drąsiai teigti, kad savaitgalis Latvijoje buvo bene geriausias šią vasarą. Galbūt padėjo kaip visuomet kruopščiai suplanuotas maršrutas, kuriuo mielai dalinuosi šiame straipsnyje.

Taigi 3 dienų maršrutas ir įspūdžiai Latvijoje:

Pirmąją dieną kėlėmės anksti, nes laukė ilgiausias kelias šioje kelionėje. Tturėjome tikslą vakare pasiekti Varvės miestelį, esantį vos 15 km nuo Ventspilio. Tam, kad kelias neprailgtų, pakeliui nusprendėme sustoti dar Lietuvoje esančiame Levandų ūkyje. Na, o toliau sekė ilgas kelias iki antrosios stotelės – Kuldygos. Šis miestas Latvijos vakaruose, išsidėstęs abipus upės Ventos, bene labiausiai žinomas dėl dviejų dalykų: plačiausio krioklio visoje Europoje (taip, taip, jis yra būtent Latvijoje) bei skambaus palyginimo, jog Kuldyga yra Latvijos „Venecija“.

Mus tas labiausiai ir intrigavo. Taigi pirmasis objektas Kuldygoje – krioklys „Ventas rumba“. Jo ilgis siekia daugiau nei 240 metrų, todėl tikrai paliko įspūdį. Gali nusileisti iki pat jo, ar net, jeigu yra noro, perbristi nuo vieno galo iki kito. Šalia, ant kalno įsikūrusiose kavinukėse, gali grožėtis kriokliu iš aukštai ir mėgautis romantika, kuri tiesiog tvyro ore. Tiesa, romantiką šiek tiek gadina faktas, kad krioklys yra ne natūralus gamtos darinys, o žmogaus kūrinys. Na, o dėl Venecijos, tai išties galiu tik patvirtinti, jog 15 a. susiformavęs senamiestis žavi viduramžiška aura ir palikimu: seni pastatai, jaukūs nameliai, akmenimis grįstos gatvės, o kur dar gatvės-upės, kurių tikrai apstu už kiekvieno kampo ir kurios smagiai įsilieja į bendrą vaizdą.

Vakaro vinimi tapo nakvynė Varvės miestelyje, prie pat Ventos upės. Norėjome kažko neįprasto, toliau nuo masių ir žmonių, su unikalia patirtimi… Dar neatvykus į Varves Pirtina namelį mus labiausiai stebino savininkų svetingumas bei rūpinimasis kiekviena detale. Pats namelis yra pastatytas visiškai minimalistiniu stiliumi ir gali būti puikiausias tvarumo pavyzdys. Viskas išplanuota labai protingai, nes be didelės ir patogios lovos ten rasite ir spintą daiktams susidėti, ir stalelį su visa reikalinga įranga rytinei kavai ar arbatai.

Ir nors pats namelis įspūdingas bei dvelkia romantika, visgi pagrindinis akcentas šioje vietovėje yra galimybė išsinuomoti prie pat esančią sauną ir kubilą. Labai skatinu tą padaryti, nes netgi išsinuomavus namelį, kubilą ir sauną dviems asmenims, kaina tikrai prieinama, o patirtis nenusakoma. Visą naktį turėjome puikiai iškūrentą pirtelę, kubilą pilną žiedlapių ir galimybę atsipailaiduoti kaip geriausiame SPA.

Nors pirmoji diena buvo gan intensyvi, po tokio gero poilsio Varves Pirtinoje, antrąją dieną kėlėmės vėlgi anksti ir laiką iki pietų skyrėme Ventspilio miestui. Apie Ventspilį prirašyta tiek daug straipsnių, jog išsiplėsti nenoriu. Man tai tikrai be galo jaukus miestelis, su daugybe skulptūrų, gėlynų, žymiųjų šarmingų „karvių“. Nors oras mūsų nelepino ir negalėjome pasidžiaugti saulės voniomis prie Baltijos jūros, didžiausia atrakcija mums buvo pasivaikščiojimas pusantro kilometro ilgio molu „Dienvidu mols“.
Dar viena rekomendacija, kuria privalau pasidalinti yra restoranas „Skroderkrogs“. Maisto ir kainos santykis tiesiog puikus. Patiekalai tikrai skanūs, porcijos didelės, restoranas puikiai įvertintas. Verta paminėti, jog likus dešimčiai minučių iki restorano atidarymo lauke jau buvo susidariusi eilutė norinčių patekti vidun, o praėjus kelioms minutėms po atidarymo laisvų staliukų nebeliko.

Po Ventspilio keliavome į Kemerių nacionalinį parką. Šis parkas yra gan didelis ir jame žygio takų bei kitų atrakcijų yra tikrai nemažai. Visgi dauguma turistų domisi „Didžiuoju Kemerių raisto taku“. Jeigu esate žiūrėję nuotraukas iš Kemerių parko, didelė tikimybė, jog dauguma įspūdingiausių kadrų bus būtent iš šio tako, mat dėl unikalaus kraštovaizdžio jį itin mėgsta profesionalūs fotografai ir mėgėjai. Tam kad nepaklysti, kaip paklydome mes, patariu žemėlapyje įvesti „Kemeri Swamps“, arba tiesiog šį adresą: Slampe parish, LV-3133, Latvia. Važiuojant iš Ventspilio į Rygą reikės pasukti į dešinę pusę ir pravažiuoti kapines. Pasiekus taką turėsite pasirinkimą eiti trumpesniu keliu – 1,4 km arba ilgesniu – 3,4 km. Jeigu tik galite, siūlau eiti ilgesniu maršrutu mat šio tako viduryje bus apžvalgos bokštas, nuo kurio matysis visos pelkės. Na, o kalbant apie įspūdžius galiu tik paantrinti visiems keliautojams, kurie giria Didžiojo Kemerių raisto kraštovaizdį. Ilgi mediniai keliukai apsupti gilių pelkių tikrai daro įspūdį. Lietingas ir apniukęs oras pridėjo paslaptingumo, tad čia verta lankytis bet kuriuo metų laiku.

Paskutinė stotelė antrąją dieną buvo Rygos miestas, čia praleidome visą vakarą.

Trečiają dieną leidome sau išsimiegoti ir prieš pietus patraukėme į „Gaujos nacionalinį parką“. Iškart galiu pasakyti, kad šis parkas yra milžiniškas: jo plotas daugiau nei 90 tūkstančių hektarų! Mes iš anksto neįvertinome jo dydžio. Jeigu yra noro ir laiko, vien šiam parkui galima skirti visas tris dienas. Kadangi mes turėjome vos pusdienį, teko suktis greitai. Tad mano patarimas būtų iš anksto pasidomėti, kokias vietas norite ir spėjate aplankyti Gaujoje. Labai patogiai išsirinkome labiausiai patinkančias vietas ir tiesiog susižymėjome šiame žemėlapyje: entergauja.com.

Per pusdienį ganėtinai intensyviu tempu aplankėme septynis objektus, iš jų didžiausią įspūdį mums paliko šie: „Gutman’s Cave“, „Sietiņiezis Rock“, „Zvārtes rock“ ir „Sarkanās Cliffs“. Tikrai patariu visiems čia apsilankyti.

Po intensyvaus pusdienio Gaujoje nuvykome iki „Vidžemės uolų“ pakrantės (Veczemju klintis). Raudonspalvės smiltainio uolos, Baltijos jūra pašonėje, urvai, susiformavę prieš 400 milijonų metų – tikrai palieka įspūdį. Mums tai buvo bene laukiamiausia kelionės dalis. Beje, ne ką mažesnį įspūdį palieka ir čia pat esantis kempingas, kur žmonės tiesiog ant skardžių pasistatę palapines, pasikabinę hamakus, kepa skanią vakarienę gamtoje, vakaroja žvelgdami į jūros horizontą. Norėjosi čia pasilikti, bet mūsų nakvynės vieta buvo pusvalandis kelio nuo Vidžemės, tiesa, kaip vėliau pasirodė, ne ką prastesnė.

Paskutinę nakvynę Latvijoje kaip ir pirmą rinkomės gan išrankiai, norėjome, kad ji būtų išskirtinė. Todėl po ilgų ieškojimų atradome dar vieną perliuką mažame miestelyje Saulkrasti. Neskaitant to fakto, kad tai buvo viena jaukiausių patirčių, ši vieta dar yra ir socialiai atsakinga, mat namas pastatytas konteinerio principu, perdirbant kuo daugiau medžiagų.

Galiausiai paskutinę kelionės dieną prieš vykstant namo pasivaikščiojome po Saulkrastų miestelį, kuris išsidriekęs 15 km palei Baltijos jūros pakrantę. Jis yra gana mėgstamas turistų, tačiau ne toks populiarus ir pergrūstas kaip Ventspilis. Ieškantiems ramybės, čia būtent ta vieta, kur gali pabėgti nuo žmonių masės – turistų ne tiek ir daug, pliaže žmonių nėra.

Kad kelias namo neprailgtų užsukome į Baltijos Versaliu vadinamus „Rundalės rūmus“. Šie barokinio stiliaus 18 amžiuje pastatyti rūmai yra tikrai verti dėmesio. Jau vien pasivaikščiojimas įspūdingo dydžio rožyno soduose užtruks apie valandą, o kur dar patys rūmai su prabanga tviskančiais 138 kambariais. Tiesa, jeigu norisi pasivaikščioti tik po sodą, ar tik po rūmus, tam yra atskiri bilietai, tad tikrai nebūtina lankyti visko, jeigu nėra noro.

Tik dėl to, kad kelias neprailgtų jau Lietuvoje kaip ir pirmąją dieną užsukome į lankytiną objektą – Kirkilų apžvalgos bokštą.

Štai ir baigėsi savaitgalio išvyka į Latviją. Latvijoje tikrai yra ką pamatyti – čia galima pasigrožėti ne tik įstabiais gamtos vaizdais, bet ir paragauti vietinės virtuvės, pasigėrėti kultūra, ar netgi išsirinkti socialiai atsakingą apgyvendinimo vietą.

Daugiau autorės įrašų rasite ČIA.