Tačiau keliautojų likimas neaplenkia – pirmoji atostogų diena (birželio 15) sutapo su diena, nuo kurios Baltijos šalių piliečiams leista įvažiuoti į Suomiją ne tik darbo ar kitais svarbiais reikalais. O kur daugiau keliauti, jei nori pamatyti kuo daugiau gamtos ir sutikti kuo mažiau žmonių? Aišku, kad į šiaurę, kur galutinis taškas (įvertinant, kad kelionei automobiliu buvome numatę vos savaitę) – poliarinis ratas ir Kalėdų Senelio namai Rovaniemyje.
Kaip ir kiekvienais metais, šiemet mūsų šeimai su dabar jau keturmečiu keliautoju buvo svarbu turėti aiškų tikslą – pernai tai buvo vėžlių rezervatas Korsikoje, užpernai – beždžionės Gibraltare.
Kaip paaiškėjo vėliau, visgi Joulupukis, kuris suomiškai reiškia Kalėdų ožį, vis dar priverstinai atostogavo, tad jo paties gimtuosiuose namuose užtikti nepavyko – tik į gerą, nes sutaupėme keliasdešimt eurų už galimybę nusifotografuoti su barzda pasipuošusiu aktoriumi.
Kaimyninėse šalyse – karantino lyg nebūta
Kelionę pradėjome savaitgalį – šeštadienį apsistojome Rygoje, sekmadienį – Taline. Būtume keliavę keltu į Helsinkį tą pačią dieną, bet be pirmadienio ten mūsų niekas nebūtų įleidęs. Patarimas – jei kelsitės rytiniu keltu į Suomiją, labai patogu apsigyventi Rotermanni kvartale Taline šalia uosto, o greta esančioje stovėjimo aikštelėje palikti automobilį galima vos už keturis eurus parai. Aikštelė pravers ir jei nuspręsite keltis į kitą įlankos pusę be automobilio.
Kaimyninių šalių sostinės nustebino tuo, kad nors pas mus dar reikėjo dėvėti kaukes (tiesa, tuo metu jau tik parduotuvėse), nei Rygoje, nei Taline žmonių su kaukėmis neteko matyti nei lauke, nei viduje. Suomijoje, nors karantino metu ir buvo uždarytos kavinės ir restoranai, kaukių dėvėjimas netgi nebuvo privalomas. Nesu specialistas, bet akivaizdu, kad ne tik Latvijoje ir Estijoje, bet ir Suomijoje tvarka karantino metu buvo nepalyginamai liberalesnė nei namuose.
Keltas neperpildytas, o bilietas automobiliui ir trims keleiviams 2,5 valandos kelionei kainavo vos 65 eurus. Kaip už perkėlimą per beveik 90 kilometrų atstumo sąsiaurį, tikrai nebrangu. Tik išplaukus iš Talino uosto, ant denio pasidaro žvarbu, viduje septynių aukštų kelte galima sėdėti prie kas antro stalelio – nors ne visi laikosi tvarkos, bet laimei, keleivių nėra daug. Visgi šioje kelionėje keltas, kalbant apie didesnius žmonių sambūrius, buvo silpnoji grandis. Laimei, laive aukštų daug, keleivių – ne, tad ir ypatingos įtampos dėl pernelyg artimų kontaktų nebuvo. O kitame krante – viena rečiausiai apgyvendintų valstybių Europoje.
Atplaukus į Suomiją (važiavome automobiliu su lenkiškais numeriais, o šios šalies piliečiai prieš mėnesį dar nebuvo pageidaujami), tad, išvažiavus iš kelto, mus sustabdo pasienio pareigūnas – įsitikinęs, kad esame iš Lietuvos, palinki gero kelio. Įdomumo dėlei turiu pastebėti, kad prieš kelionę rašiau užklausimą į Suomijos pasienio tarnybą ar nekils problemų dėl automobilio registracijos vietos – tik kitos savaitės viduryje, jau įpusėjus kelionei, gavau atsakymą, kad be svarbios priežasties užsieniečiai čia nelaukiami. Ir kaip nesijuokti, kad suomiai greiti tik automobilių lenktynėse?
Kainos Suomijoje ir džiugino, ir liūdino
Kelionę pradedame nuo rytinės šalies dalies Karelijos – čia ežeringiausias Suomijos kraštas, kuris ir vadinamas Järvi-Suomi arba Ežerų kraštu. Kadangi dėl ne nuo mūsų priklausiusių aplinkybių į Suomiją atplaukėme tik prieš pietus, pirmą dieną didelių planų neturėjome – sustoti netoli Helsinkio esančiame UNESCO paveldo Poorvo mieste ir važiuoti ežerų keliais link nakvynės Saavolina mieste.
Pirmos mūsų nakvynės vietoje stovi šiauriausiai pasaulyje esanti mūrinė Olavinlinna pilis. Ji tik birželį vėl atvėrė vartus lankytojams, bet tradicinis vasaros muzikos festivalis šiemet nevyks. Bet ir be pilies miestas tikrai simpatiškas kaip bazė kelionėms per nesuskaičiuojamus Rytų Suomijos ežerus. Tuo labiau, kad ir apartamentų kaina nakčiai maloniai nuteikia – vos 60 eurų.
Ir jei jau būsite Saavolinoje, būtinai užsukite į krantinėje esančią „Kalastajan Koju“ užeigą, kurioje pagrindinis patiekalas – ežere sugautos ir iškeptos šviežios selevos. Patiekalas nėra įmantrus, bet užtai labai skanus. Kainos – nuo 10 iki 17 eurų, priklausomai kokį pasirinksite garnyrą, alus – nuo 5 iki 8 eurų.
Kalbant apie viešąjį maitinimą, ne paslaptis, kad Suomija yra brangi šalis. Tad mes, per pietus norėdami pavalgyti sočiai ir palyginti nebrangiai, dažnai užsisakydavome iš lašišos pagamintą žuvienę. Ji skirtinguose šalies regionuose gaminama vis kitaip, kartais primindama tiek pienišką, tiek daržovių sriubą su dideliais lašišų gabalais, ir puikiai tinka ir kaip pirmas, ir kaip antras patiekalas (ypatingai vasarą, kai daug valgyti nesinori). Sriubos kaina – nuo 7 iki 12 eurų, o už antrą patiekalą būkite pasiruošę pakloti maždaug dvigubai.
Rytų Suomija – ežerų kraštas
Važiuojant Suomijos ežerų kraštu atrodo, kad čia labiau tiktų ne automobilis, o laivas – sakoma, kad šalyje yra beveik 200 tūkst. ežerų, kurių didžioji dalis telkšo šiame regione. Kalvos, miškai ir ežerai – jei ne uolos ir daugybė salų (su raudonais atostogų nameliais), vaizdas primintų Aukštaitijos nacionalinį parką, tik gerokai didesnį. Nieko keisto – tiek Suomijoje, tiek ir mūsų krašte reljefą gremžė vos prieš 10 000 metų pasitraukęs ledynmetis, po savęs palikęs išbarstytas vandeningas įdubas.
O tarp jų – tūkstančiai priraitytų smagių ir linksmų kelių ir kelelių, vingiuojančių tarp skaidrių, bet negilių vandenų (vidutinis Suomijos ežerų gylis – vos 7 metrai, todėl čia tiek daug salų). Dalis net pagrindinių kelių įveikiami keltais – jie kursuoja dažnai ir nemokamai. O dar čia daug neasfaltuotų kelių – nieko keisto, kad suomiai garsėja ralio sporto meistrais. Bet žvyrkeliai nereiškia dažnai mums įprastos „tarkos“ – dulkinos ir nieko gero nežadančios automobilio pakabai.
Maža to, kad čia žvyro keliai lygūs lyg asfaltas, bet ir nedulka. Kur paslaptis? Ogi jie kasdien kai nelyja (o kelionės metu buvo ypatingai sausa ir karšta) yra laistomi sūriu vandeniu – taip kelias ne tik nedulka, bet ir druska sutvirtina viršutinį žvyrkelio sluoksnį, tad važiuojate kietu pagrindu. Žinoma, ne taip kaip Namibijoje, kur keliai tiesiami iš druskos ir smėlio mišinio, bet priemonė tikrai veiksminga.
Tačiau įsismaginę lėkti smagiais keliais, nepamirškite greičio matuoklių – Ežerų krašte jų pristatyta kone kiekvienoje sankryžoje, taip pat vietos policija greitį matuoja ir iš važiuojančių automobilių. Bet, tiesa sakant, pirmą policijos automobilį pamačiau tik kelionės pabaigoje Turku ir Helsinkio miestuose. Tuo labiau, važiuojant „Via Karelia“ keliu Laplandijos link į šiaurę, mašinų vis retėjo, pradingo ir greitį fiksuojančios kameros. Bet atsirado kiti eismo dalyviai.
Laplandija – šiaurinių elnių valdos
Jie – laisvėje besiganančios šiaurinių elnių bandos, apie kuriuos, artėjant link Laplandijos, atsiranda vis daugiau perspėjančių kelio ženklų. Tad vairuoti reikia budriai – jei žiemą išeiti į kelius jiems dažnai trukdo gilios sniego pusnys, vasarą iš miškų į kelius juos išgena mašalų pulkai – kelių proskynose, kur pučia bent kažkoks vėjelis, šių kraujasiurbių gyvių būna mažiau ir gyvūnai tuo naudojasi.
Apie šią ypatybę žino vietos vairuotojai, tad nusukti žvilgsnio nuo kelio tikrai negali – nežinia kada viduryje kelio ramiausiai stovės ar jį perbėginės keli ar keliolika elnių. Pamatę juos, vairuotojai vienas kitą perspėja šviesomis – visai kaip Rytų Europos vairuotojai, tik mirksintys šviesomis apie kitus „pavojus“.
O štai važiuoti net ir vėlyvu metu visai nebaisu – vasarą čia tiesiog netemsta. Tiek vidurnaktį, tiek ir po jo šviesu lyg apsiniaukusią dieną, tad vairavimas nevargintų net ir naktį. Sustojus poilsiu, gali sau ramiai visą naktį skaityti knygą – jei ne storos užuolaidos, specialiai kabinamos ant langų, sunkiai prisiverstum eiti miegoti.
Ratės kelias ir Žiemos karo muziejus
Karelijoje esančiame Koli nacionaliniame parke prasideda aukščiausi Suomijos kalnai, esantys ne Laplandijoje. Pačiame parke daug vaikščiojimo takų, žiemą – slidinėjimo trasų, o prie pat lankytojų centro galima užsilipti ant aukščiausio Ukko-Koli kalno esančių uolų, nuo kurių atsiveria puiki panorama į ežeringą Karelijos kraštą.
Vienas iš kelionės etapų – Ratės keliu vadinama Žiemos karo vieta, kur 1939-1940 metais suomiai kovojo prieš sovietų agresiją. Nors suomiams teko gintis prieš keliasdešimt kartų didesnes okupantų pajėgas, sumani strategija ir palankios žiemos sąlygos (ežerai dar nebuvo užšalę, tad priešų sunkioji technika jų nepervažiuodavo, o vėliau užėję šalčiai efektyviai stabdė agresorių).
Galiausiai rusų noras greitai perkirsti Suomiją per pusę ir apsupti Karelijos sąsmaukos gynėjus baigėsi visišku įsiveržusios divizijos sunaikinimu. Važiuojant kovos keliu į už keliolikos kilometrų esantį kovos muziejų apima ypatinga nuotaika kaip buvo valingai pasipriešinta gerokai didesnėms priešo pajėgoms.
Po istorinių kovos kelių –linksmų pasakų personažų link. Kaip jau minėjau, mūsų kelionės metu Kalėdų Senelis arba oželis dėl karantino dar atostogavo, tad pasivažinėjome po 1950 metais buvusios JAV pirmosios ledi Eleonoros Ruzvelt garbei įkurtą Kalėdų miestelį ir dar vieną naktį sutikome poliarinės dienos šviesoje – atrodo, kad jei jėgos neapleistų, būtum darbingas visas 24 valandas.
Čia yra mūsų šiauriausias kelionės taškas ir poliarinis ratas, pasitikęs beveik 30 laipsnių karščių, tad pats laikas sukti namo. Nes vos savaitė laiko ir dideli atstumai Suomijos yra du nesuderinami dalykai. Bet jei tik turėsite daugiau laiko, važiuokite dar šiauriau į Laplandiją, kurioje kvapą gniaužia dar įspūdingesnė gamta.
Ideali šalis keliauti kemperiu
Nuo Rovaniemio grįžtame centrine Suomijos dalimi – visaip stengiamės išvengti pagrindinių, monotoniškų dviejų eismo juostų keliu su gana intensyviu srautu. Tiesa, laikas pradeda spausti ir, kirtę Oulujärvi ežero Manumansalo salą su puikiais smėlio paplūdimiais (šią ir kitas vietas aplankyti man parekomendavo kolegos iš Suomijos, už ką jiems esu labai dėkingas), įsiliejame į E75 kelią, jungiantį sostinę Helsinkį su šiaurėje esančiu Oulu miestu.
Ir, turiu pastebėti, kelias maloniai nustebina – nors ir magistralinis, tačiau eismas juda palyginti greitai ir tolygiu greičiu (sunkusis transportas – 90 km/val., lengvieji – čia leidžiamu 100 km/val. greičiu). Labai didelis skirtumas nuo mūsų dviejų juostų užmiesčio kelių, kur vieni važiuoja 70, kiti – 120 km/val.
Grįžtant maloniai nustebina Juveskiulė – žalias ir jaunimo pilnas miestas, su viduryje miesto straksinčiais ilgaausiais ir smagiomis pramogomis prieplaukoje. Iki Helsinkio dar nusukame į senąją Suomijos sostinę Turku – Suomijoje, kaip ir Skandinavijoje, Joninės švenčiamos penktadienį prieš trumpiausią naktį, tad linksmybės čia buvo pačiame įkarštyje. Apsigyvename šalia jūrų muziejaus esančiame laive-viešbutyje – dar vienas netikėtas ir smagus kelionės prieskonis mažajam keliautojui.
O prieš įsikurdami laive, apvažiuojame Turku archipelago salas – ir čia keltų perkėlos yra nemokamos, tad galima užtrukti ne vieną dieną salose esančiuose jaukiuose miesteliuose, kuriuose galima smagiai leisti laiką. Ir kad jau prakalbome apie pramogas, tai Suomija yra tiesiog ideali šalis, jei mėgstate ar norite išbandyti keliones kemperiu – keliai nekelia didelių iššūkių, sustojimams yra daugybė kempingų, tad kelionės maršrutą gali riboti tik vaizduotė.
Ryte atvažiavus į Helsinkį šis atrodo kur kas moderniau nei Turku, bet ne daugiau – laikas grįžti namo su vėl beveik tuščiu keltu ir vos už 63 eurus trims žmonėms su automobiliu.
Ar važiuočiau vėl keliauti į Suomiją? Šalyje tikrai yra ką pamatyti, bet atstumai dideli, o jei važiuosite tiesiai, bus nuobodu. Rytinė Suomija – Karelija – žavi savo šimtais tūkstančių ežerų – jei mėgstate pramogas prie vandens, tai jums čia tikrai patiks. Tuo labiau, kad rasite garantuotą ramybę, skirtingai nuo mūsų ežerų pakrančių. O jei, kaip aš, mėgstate vairuoti, tai vingiuoti keliai tarp ežerų taip pat siūlys puikius įspūdžius.
Kaip jau minėjau, verta vykti į Laplandiją ir kilti iki pat šiaurės – ten prasideda tikroji šiaurietiška egzotika. Na, arba apvažiuoti akmenuotas pietines ir vakarines Suomijos pakrantes. O mums tai buvo dar vienas smagus nuotykis, netikėtai nutikęs net ir epidemijos metu ir kuriam užteko vos vienos savaitės.
