Šios statybinės medžiagos – ne tokios tvirtos kaip plienas, tačiau to meto poreikius kuo puikiausiai atitiko. Iš tiesų akmeniniai tiltai yra praktiškai amžini.
Europoje ir Azijoje pastatyta tūkstančiai akmeninių ir plytinių tiltų, kuriems – šimtai, o kartais ir keli tūkstančiai metų. Veikiausiai jie stovės dar ilgai, netgi ilgiau už kai kuriuos šiuolaikinius plieninius tiltus.
19 a. viduryje plytas ir akmenis pakeitė plienas ir metalas. Metalas – ugniai atspari, lankstesnė medžiaga, iš kurios inžinieriai gali sukurti daugybę formų. Iš plieno įmanoma pastatyti aukštesnius, tvirtesnius tiltus, kurių statybos atsieis pigiau.
Tačiau mūriniai kelių aukštų tiltai turi vieną privalumą – jie atlaiko didesnį svorį nei plieno ar geležies tiltai. Iš tiesų kuo daugiau svorio mūriniam tiltui su arkomis tenka atlaikyti, tuo stipresnė tampa jo struktūra. Po daugelio nelaimingų atsitikimų su plieniniais tiltais, geležinkelių inžinieriai ėmė dažniau statyti tiltus iš plytų.
Puikus Viktorijos laikų geležinkelio tilto pavyzdys – Ūzo slėnio viadukas, pastatytas 1842 m. Viadukas nutiestas per Ūzo upę, tarp Haywards Heath ir Balcombe miestelių Sasekso grafystėje. Viaduku važinėja „Londono ir Braitono geležinkelių“ traukiniai.
500 m ilgio tiltas pastatytas iš raudonų plytų ir šviesesnės spalvos kalkakmenio. Šios dvi medžiagos kuria išraiškingą kontrastą. Tilto viršų puošia elegantiški elementai – kaip antai, keturi kvadratiniai itališko stiliaus paviljonai ir turėklai. Išskirtinis šio tilto aspektas – apverstos arkos.
Ūzo slėnio viaduko statybos buvo didžiulis projektas. Tiltui prireikė net 11 mln. plytų, kurias Lamanšo sąsiauriu atplukdė iš Nyderlandų ir dar šiek tiek vietoje gamintų plytų. „Caen“ rūšies kalkakmenį turėklams, kai kurioms detalėms, stulpų viršui ir paviljonams atgabeno iš Normandijos, Prancūzijos.
Viaduku po šiai dienai kursuoja „Londono ir Braitono geležinkelių“ linijos traukiniai.
11 mln. plytų atrodo didžiulis kiekis, vis tik šis tiltas nėra didžiausias plytų tiltas pasaulyje.
Šis vardas priklauso Göltzsch viadukui Vokietijoje, šiaurinėje Saksonijoje, 4 km į vakarus nuo Reichenbach im Vogtland miestelio. Goltzsch upės slėnyje 1851 m. pastatyta didžiulė struktūra yra 762 m aukščio, su keturių aukštų arkomis. Vienu metu šis tiltas buvo aukščiausias pasaulyje.
Tilto kūrėjas Johannas Andreasas Schubertas nusprendė naudoti tilto statyboms ne granitą, o plytas, nes apylinkėse buvo gausu rudojo priemolio, iš kurio buvo galima greitai ir nebrangiai pagaminti plytų.
Daugiau nei 20 plytinių palei geležinkelį gavo užsakymą gaminti plytas būsimam tiltui. Iš viso buvo pagaminta daugiau nei 26 mln. plytų tiltui.
Apie 10 km į pietus nuo Goltzsch viaduko stovi antras didžiausias pasaulyje tiltas – Elsterio viadukas. Jis pastatytas iš 12 mln. tiltų.
Tiltas – dviejų aukštų, juo važinėja įmonės „Saksonijos ir Bavarijos valstybiniai geležinkeliai“ traukiniai, Leipcigo–Hofo linija.
Jis tik 9 m žemesnis už Goltzsch viaduką ir beveik perpus trumpesnis.
