Kada – dvigubas išbandymas?
Tiesiausias ir patogiausias kelias iki Preikestolhitos, nuo kur prasideda pėsčiųjų takas, – iš Stavangerio. Automobilio parkavimas, konvertavus iš norvegiškų kronų, atsieina apie 25 eurus. Atvykusiems iš Lietuvos kaina atrodo neadekvati, tačiau per žygį įgyti potyriai ją vis tiek nepadoriai pranoksta.
Mano patirtis paliudijo, kad trekingas iki virš Lyse fjordo 604 m aukštyje pakibusio klifinio kvadrato gali būti ekstremalus ne dėl iš prigimties nelygios ir vietomis kaip kardiograma banguojančios trasos. Specialus pasirengimas nebūtinas. Ją nestresuodamas įveikti gali kiekvienas, kas neturi galingo viršsvorio, rimtų kūno traumų ar širdies problemų. Žygis tapo dvigubai sunkesniu išbandymu dėl kitų aplinkybių.
Pirma, prisiėjo skubėti, kadangi kopimą Preikestoleno link pradėjome į pavakarę, prieš pat sutemstant. Antra, skubėti teko ne šiaip vingiuotu kalnų takeliu, o aštriabriaunių šlapių akmenų nusėtais, ledo išblizgintais ir gilaus sniego padengtais takais, kuriuos vietomis dargi pertraukia koks nors upelis ar balos.
Taigi, pamynėme dvi svarbias rekomendacijas – Sakyklos uolą lankyti šiltuoju metų laiku, tarp balandžio ir spalio mėnesių, ir, kaip maršruto pradžioje skelbimas perspėja, pasistengti startuoti iki 13 val.
Mes į žygį leidomės pačioje kovo pradžioje, kai kalnuose dar – žiema, ir jį pradėjome apie 17 val. Tuo metu paskutiniai pavieniai žygeiviai trekingą jau baiginėjo. Kai kurie jų prasilenkdami smalsavo, ar statysimės aukštumose palapines, kaip tarp vietinių čia gan įprasta, ir nuoširdžiai stebėjosi, kad nakvynei viršūnėje likti nežadame.
Būtų neatsargu pulti patarinėti sekti būtent tokiu – palyginti nesaugiu – pavyzdžiu. Tačiau neslėpsiu: kadangi žygis buvo sėkmingas, jis tapo jaudinančiu nuotykiu, už kurį esu dėkinga Norvegijoje gyvenantiems draugams, jie padėjo per minimalų laiką išgauti maksimalių įspūdžių.
Slysti, bristi, ropoti
Paradoksas: perteklinėmis taisyklėmis, apribojimais žmones varžančioje Norvegijoje kalnų takai palikti atviri, neperkrauti užkardų ir turėklų, o „pacivilizuoti“ neįkyriai – šen ten mediniai ar iš akmenų sudėlioti laiptai, tik kai kur virš upokšnių nutiesti tilteliai ir stačiausiuose ruožuose pritvirtintos grandinės, reikalingos prisilaikyti.
Čia įžvelgiu priminimą apie laisvę, jog gamtos ir jos stichijų akivaizdoje vis tiek kiekvienas pats už save atsakingas, ir tavo pajėgumų niekas kitas geriau neįvertins ir niekas tavęs neapsaugos geriau nei tu pats. Ši mintis kaip pusiaukelėje, dar pilnai nesutemus, virš uolų varveklių pakibęs mėnulis lydėjo ir į Sakyklą.
Kelio į ją pradžia – 270 m aukštyje virš jūros lygio, pabaiga – tik maždaug 330 m aukščiau. Į vieną pusę – 4 km, tad iš viso tik 8 km. Tačiau „tik” – teoriškai. Kai aš beveik tokį patį atstumą nuo savo namų kalvotame Vilniuje einu pėsčiomis į Senamiestį ir atgal, nepavargstu, jokio ypatingo krūvio nepajaučiu. Banguotas, kai kur stačiai išsišokantis ir vėl nusileidžiantis Preikestoleno maršrutas tarytum pasidaugino keliskart ir virto bemaž 20 kilometrų, o šeštadalis paros – gal kokiu ketvirtadaliu gyvenimo.
Kelionei pėsčiomis vieną pusę patariama atsidėti 2,5–3 valandas. Į šį laiko tarpą galima įtraukti meditatyvius pasižvalgymus į fjordus ir kalnuotas tolumas, taip pat romantiškas arbatos iš termoso ar ilgesingo dūmo pertraukas ant akmens. Bet net ir jomis pasinaudoję žmonės pavargsta.
Mes sau negalėjome leisti atsipūsti ar kartkartėmis sustojus svajingai grožėtis viršūnių horizontais. Kadangi turėjome Sakyklos uolą pasiekti iki sutemstant, tiksliau, per maždaug pusantros valandos, pasivaikščiojimo nebuvo, buvo greitasis ėjimas.
Šiltuoju metų laiku, kai nelyja, žygiuojant į Preikestoleną vedančiu keliu, užtenka tik žiūrėti sau po kojomis. Žiemą kiekviename žingsnyje nevalingai įtempiamas ne tik žvilgsnis, bet ir kojos, kad nepaslystum ir nenusisuktum sprando.
Porą sykių teko apsikabinti laibą medžio kamieną ir sukantis nuo jo grakščiai nusileisti ant sniego, aplenkus „čiuožyklą“. Kai kur nuo kalnelių buvo saugiau slysti ant užpakalio nei rizikuoti ir šliuožti ant kojų. Buvo ir viena kita piktdžiugiška atkarpa, kur prisiėjo viršun ropoti.
Poilsio teikė ilgesni kelio įlinkiai ir tiesūs ruožai. Jais ne tik įmanoma lengvai pėdinti, bet galima ir pabėgėti. Kelias atgal – tas pats. Todėl tokį patį slydimo, bridimo ir ropštimosi scenarijų teko pakartoti, tik jau per sutemas, kai susiorientuoti padėjo vien ryškiai įsišvietusio mėnulio šviesa.
Galiausiai takas žemyn pagąsdino. Jau artėdama finišo link, visai arti automobilių stovėjimo aikštelės, nuo kur trekingas ir prasidėjo, atsipalaidavusi draugė dėjo koją į pelkę ar upelį ir įgrimzdo iki kelių, kadangi buvo įsitikinusi, kad žengia ant dar vieno ledo ploto, o ne ant apgaulingos jo plėvės. Ne veltui sakoma, kad paskutiniai žingsniai – sunkiausi.
Tramplinas į amžinybę
Vartant turizmo katalogus su dailiausiomis laukinės Norvegijos nuotraukomis ir nagrinėjant „Lonely Planet“ ar „CNN Go“ įspūdingiausių panoramų pasaulyje sąrašus, plikas Sakyklos iškyšulys ir po juo kaip stiklas blizgantis fjordas dar neparodo viso savo hipnotizuojančio grožio, koks atsiskleidžia vietoje.
Likus porai šimtų metrų, atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas. Išsikišusi beveik taisyklingo kvadrato formos aikštelė – kaip tramplinas į kadaise ledyno pergilintą mėlyną Lyse gyvatę, kuri tarp kalnų vingiuoja iš viso 42 km. Jei gyvuotų pasaulis, nepažinęs apokaliptinio karantino, ir būtų šiltasis metų laikas, jau iš tolo matytųsi ant uolos kaip vabalai pabirę žmonės, į save asmenukėms nutaikę telefonus. Sunku būtų rasti plotelį, kur fono neužstotų kiti pozuotojai.
Vasarą pačių norvegų ir užsienio turistų gausiai lankomas Preikestolenas tarnaudavo, – o artimoje ateityje ir vėl tarnaus – instagramui. Jei nenusifotografavai kojomis tabaluodamas nuo krašto arba vaidindamas skrydį, vieną koją būtinai ištiesęs virš bedugnės, tai, laikyk, čia nebuvai. Arba pabuvai, bet paskutinį kartą – ne tik čia, bet ir šiapus. Neatsargus grožis reikalauja aukų, ypač kai nepastebi, kad nuo nuovargio ir euforijos apsvaigai, o kelios dešimtys centimetrų slystelėjimo į šoną gali būti lemtingi.
Nuo Sakyklos smailės, kaip ir nuo dar aukščiau kyšančio Trolio liežuvio (Trolltunga), yra nugarmėjusių į amžinybę. Ji tarp Norvegijos vertikalių ir fjordų juntama ypač stipriai. Horizontai – didingi, bet baugūs, metafiziniai.
Čia, priešingai nei mano pamiltuose Himalajuose ar Tibeto plokščiakalny, dievybių nerasta, skardžio ribą žymi ne plevėsuojančios maldos vėliavos, o prie grandinės ar virvės pririštos skarelės ir prirakintos meilės spynos. Tačiau Rytų pavergta vaizduotė net Skandinavijos kalnuose tiesia kelią į budistinį bardo tunelį: jei yra daugybė gyvenimų, jei anapus reikia įveikti jungtis tarp mirimo ir atgimimo, tai klajojančiai po visokius tarpsnius sielai labai tiktų praskrieti virš Sakyklos uolos ir tamsaus Lyse vandens slėnio.
Bet įgnybiu sau ir negaliu atsidžiaugti, kad vis dar gyva. Sušalęs ir prietemų apgaubtas, karantino sąstingį nujaučiantis Preikestolenas ilsėjosi nuo eilės prie amžinybės briaunos laukiančių instagramerių krūvų. Pasitiko visiška tuštuma, leidžianti pagauti esmę, kad prisiyrei ne nusifotografuoti, o pirmiausia – pajausti.
Prasiautus planetą kaustančiai pandemijos baimei ir diktatūrai, atsigavus tarptautiniams skrydžiams ir kelionėms, įšilus orams, ant Sakyklos uolos vėl bus spiečiai žygeivių. Nes tai vieta, kurią bent sykį gyvenime tikrai verta aplankyti.
