Kaimo turizmo sodyba – ramaus poilsio mėgėjams

Palyginti visai neseniai atradome vietines kaimo turizmo sodybas. Rinktis tokias nakvynės vietas verta dėl keleto priežasčių. Visų pirma, ramybė garantuota, nes tokios sodybos įsikūrusios tolėliau nuo triukšmingų kurortinių miestelių. Bus taip ramu, kad gali pasirodyti net per ramu. Tačiau per karantiną apsistoti kaimo turizmo sodyboje verta jau vien dėl to, kad sutiksite ten palyginti mažai keliautojų ir nereikės baimintis, kad per daug žmonių „dalijasi“ tuo pačiu oru.

Antra, įprastai sodybos šeimininkai siūlo nepaprastai skanų maistą ir vyną. Jokių šaldytų produktų. Viskas šviežia ir gaminama vietoje. Priklausomai nuo ūkio, galima tiesiai iš šeiminkų įsigyti jų vyno, alyvuogių aliejaus, džemų, miltų ir kitų aukštos kokybės gaminių. Trečia, kai kurios kaimo turizmo sodybos siūlo įvairių užsiėmimų, kad per daug nenuobodžiautumėte. Galbūt norėtumėte išmokti ruošti vietinius patiekalus drauge su virtuvės šefu? O galbūt svajojote pasidarbuoti laukuose su vietiniais ir skinti apelsinus? Tokie jūsų norai nesunkiai išpildomi.

Įkvėpti praėjusių pozityvių patirčių kaimo turizmo sodybose, išsirinkome vieną jų netoli Trapanio gegužės 22-24 dienomis. Važiuodami ten nesitikėjome prabangos, tačiau atvykus buvo aiškiai matyti, kad sodybos šeimininkai tik neseniai grįžo į rinką. Veja nenupjauta, suoliukai apaugę žolėmis, baseinas pripildytas keistai gelsvos spalvos vandens.

Dėl vis dar taikomų apribojimų atvykusiųjų saugumui užtikrinti, nebuvo galima lankytis SPA, vaikai negalėjo pramogauti žaidimų aikštelėje, net stalo futbolas buvo neprieinamas. Iš esmės vienintelės likusios prieinamos „pramogos“ buvo televizorius, Wi-Fi ir mūsų pačių atsivežtos kortos. Tačiau skųstis negalėjome, nes gavome tai, ko ir tikėjomės – ramybę.

Per dvi ten praleistas naktis šiek tiek žmonių sutikdavome per vakarienę ir pusryčius. Visi buvome susodinti laikantis saugaus atstumo, visas aptarnaujantis personalas dėvėjo kaukes ir visose bendro naudojimo patalpose pastatyti dezinfekcinio skysčio buteliai. Maloniai nustebinusi disciplina pietų Italijoje.

Foto: Karina Grigalytė

Vyšnia ant torto – Riserva dello Zingaro

Zingaro rezervatas – 1981 metais pirmoji tokio tipo Sicilijoje įsteigta teritorija. Didžioji jos dalis įsteigta San Vito Lo Capo savivaldybės dalyje ir driekiasi apie 7 kilometrus į šiaurę nuo Castellammare įlankos. Į rezervatą galima patekti per du įėjimus: pietinį, esantį šalia Scopello miestelio, ir šiaurinį, esančio pusiaukelėje tarp San Vito Lo Capo ir minėtojo Scopello. Rezervate esantis pažintinis takas žavi kalnų grandinėmis, mažomis įlankomis ir kvapą atimančiais panoraminiais vaizdais. Ten taip pat galima rasti ir iškylų vietų, muziejų, vandens stotelių ir netgi urvų. Viskas ko reikia nepamirštamai dienai gamtoje.

Savo žygį pradėjome nuo pietinio įėjimo į parką. Įžengti į teritoriją buvo galima tik su kauke dėl parko darbuotojų saugumo. Vėliau nesutikome nė vieno ja prisidengusio. Kadangi dėl karantino ten esantys muziejai dar nebuvo atidaryti, įėjimas į rezervatą nieko nekainavo. Įprastomis sąlygomis už įėjimą mokami 5 eurai asmeniui. Patirtis verta kiekvieno sumokėto euro. Į kuprinę susikrovėme šiek tiek maisto, vandens ir kortas, kurių taip ir nepanaudojome.

Foto: Karina Grigalytė

Labiausiai žygyje pravertė kepurė, saulės akiniai ir kremas, antraip garantuotai būtume gavę saulės smūgį. Zingaro rezervate suvaikščiojome 15 kilometrų per apytiksliai 5 valandas. Pirmyn užtrukome tris, nes stoviniavau prie kiekvieno akmenėlio ir kiekvieno driežiuko. Akys negalėjo atsigėrėti gamtos sukurtu grožiu. Trasa nėra super mega ultra sunki – įkalnių ir nuokalnių santykis palyginti draugiškas jūsų kojoms. Pažintinis takas tiks ir aktyvius vaikus turintiems tėvams. Visgi tądien buvo nejuokingai karšta ir tokios oro sąlygos vertė mane be perstojo braukti prakaitą ir retsykiais padejuoti.

Per 5 teritorijoje praleistas valandas sutikome ne daugiau kaip 20 žmonių. Dažniausiai visi žygiavo poromis, pasitaikė tik dvi didesnės grupelės. Dviejuose mažųjų įlankų paplūdimiuose poilsiautojai mėgavosi saule, o kai kurie pliuškenosi dar ganėtinai vėsioje jūroje. Neatsilaikiau pagundai ir aš. Įbridau iki kelių į vandenį ir laikiau kumščius, kad tik iš ryto nepabusčiau skaudančia gerkle. Net neabejoju, kad per turizmo sezono piką šie nuostabūs paplūdimiai nusėti turistų rankšluosčiais ir skėčiais. Štai kodėl dažnai teikiame pirmenybę išvykoms ne sezono metu.

Foto: Karina Grigalytė

Tolyn nuo turistinių maršrutų

Nors pagrindinis mūsų išvykos tikslas buvo Riserva dello Zingaro, tačiau pakeliui aplankėme ir keletą mažesnių bei mažiau žinomų kaimelių. Vienas jų – Petralia Soprana. Šis kiek daugiau nei 3000 gyventojų turintis kaimelis įsikūręs Madonie parko (it. Parco delle Madonie) prieigose. 2018 metais Petralia Soprana buvo išrinktas gražiausiu kaimeliu visoje Italijoje. Nežinau, nei kas jį išrinko, nei kiek skaidrūs buvo rinkimai ir, tiesą pasakius, visada žiūriu skeptiškai į visokius „-iausiųjų“ sąrašus, tačiau ši vietovė tikrai verta dėmesio.

Atvykome per pietus – poilsio metas italams, tad gatvės buvo tuštut tuštutėlės. Netrukdomi pasivaikščiojome siauromis gatvelėmis, suteikusiomis gaivinantį pavėsį, ir uodėme žydinčių jazminų kvapą. Nors kaimelis ir gali pasirodyti esantis vidury niekur, tačiau jame yra viskas, ko reikia vietinių patogumui – ligoninė, paštas, banko skyrius, keletas parduotuvių ir gausu restoranų.

Važiuojant iš Petralia Soprana į šiaurės rytus už 12 kilometrų pasiekiamas kitas mažai kam žinomas kaimelis – Geraci Siculo. Jis taip pat priklauso Madonie parkui ir netoli jo kalvos apaugusios šiokiais tokiais miškais, kas šiaip jau gana nedažnas reginys Sicilijoje. Geraci Siculo gyvena mažiau nei 2000 gyventojų, tačiau bent jau man jis buvo arčiau širdies. Galbūt dėl to, kad nuo ten atsivėrė nepakartojama panorama.

Foto: Karina Grigalytė

Iš vienos pusės driekėsi žaliomis kalvomis nusėtas Madonie parkas, tolumoje kone su horizontu susiliejo jūra, o iš kitos pusės giedrą dieną matyti už 70 kilometrų iškilęs Etnos ugnikalnis. Aukščiausioje šio kaimelio vietoje stūkso bizantinės pilies griuvėsiai su nepaliesta Šv. Anos bažnytėle. Tačiau labiausiai Geraci Siculo žinomas dėl pagrindinės savo ekonominės veiklos – mineralinio vandens iš kalnų šaltinių rinkimo ir išpilstymo.

Foto: Karina Grigalytė

#andràtuttobene

Pastaraisiais mėnesiais šūkis su grotažyme „viskas bus gerai“ (it. andrà tutto bene) kaip tam tikra palaikymo išraiška buvo itin dažnai naudojamas socialiniuose tinkluose. Ir dabar, šiek tiek atslūgus įtampai, imama tikėti, kad tai ne tik solidarumo ženklas, bet ir ranka pasiekiama realybė. Viskas išties bus gerai. Sicilija jau nekantriai laukia turistų. Sala, visų pirma, po truputį atsiveria vietiniams, po to atsivers ir užsieniečiams. Jau netrukus galėsite atsisėsti ant jūros kranto įsikūrusioje kavinukėje ir pasimėgauti cannolo su puodeliu tikros itališkos kavos.

Jei ketinate aplankyti šią salą, turiu jums tik vieną patarimą. Sukaupkite visą drąsą ir išsinuomokite automobilį su pilnu draudimu. Vairavimas čia tikrai nėra „gėlytės“ – galbūt vietiniai ir nesupras, kodėl visada rodote posūkį arba stojate prie raudono šviesoforo, kai per perėją neina pėstieji, bet turėkite omeny, kad būti nepriklausomam nuo viešojo transporto yra vienas geriausių būdų patyrinėti salą. Ir galiausiai, joks turistinis autobusas neveš jūsų į tokius užslėptus gražius kaimelius kaip Petralia Soprana.