Komunikacijos profesorius, archeologas Rimvydas Laužikas ir istorikė Anželika Laužikienė žvelgia į Graikijos kultūrinį palikimą giliau ir net romantiškiau, o kelionėse ir gyvenime sukauptomis žiniomis apie šią šalį dalijasi naujoje knygoje „Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas“, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Knygos autoriai sako, kad šioje šalyje atranda daugybę žavingų dalykų ir nuolat sulaukia klausimų bei prašymų patarti, kokias vietas verta aplankyti Graikijoje. Taip aiškėja informacijos apie šią šalį trūkumas ir poreikis. Todėl sukaupti šeimos dienoraščio puslapiai, fotografijos, žinios ir nugulė šioje knygoje.

Anželika ir Rimvydas Laužikai teigia: jei prieš kelionę tinkamai pasiruošite, pažinsite šalį dar būdami namuose, keliaudami pamatysite ir atrasite kur kas daugiau svarbių ir tikrai vertų dėmesio dalykų. Su naujosios knygos autoriais kalbame apie patirtus kelionių po Graikiją įspūdžius, kasdienio graikų gyvenimo paslaptis ir intriguojančias Lietuvos sąsajas su alyvmedžių, vynmedžių ir laivų šalimi.

– Abu esate istorikai. Ar būtent dėl Graikijos istorijos, jos kultūrinio palikimo pradėjote domėtis šia šalimi?

Rimvydas Laužikas: Graikija ir domėjimasis istorija – neabejotinai susiję dalykai. Tik nesu tikras, kuris jų buvo pirmesnis. Jei sau ieškočiau vaikystės knygų, padariusių didžiausią įspūdį, N. Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“ tikrai buvo viena tokių. Ši knyga paskatino paimti į rankas ir pirmą kartą perskaityti visiškai ne vaikišką Homero „Odisėją“. Manau, kad vienas graikiškų dalykų, kuris sužavėjo tada ir tebežavi iki šiol yra įtraukiančios ir įkvepiančios istorijos. Jos tokios labai daugiasluoksnės, įdomios tiek tada, kai esi vaiku, tiek vėliau, jau tapus suaugusiuoju. Knygos rašymas buvo Anželikos idėja, nes ji kelionių metu rašė dienoraštį, kurį savo įspūdžiais ir pastebėjimais papildydavo ir visa šeima. Be to apie šią šalį esame sukaupę pakankama daug medžiagos, todėl pamanėme kodėl tuo nepasidalijus su kitais.

– Knygoje teigiate, kad kiekvienas Graikiją mato savaip ir kažko joje savaip nesupranta. Kokia yra „Jūsų“ Graikija? Kas Jus labiausiai joje stebina ir ko vis dar nesuprantate?

Rimvydas Laužikas: Pirmiausia Graikija – neprilygstama savo istorijų pasakojimo kultūra. Ne vien Antikos laikų, bet ir viduramžių, naujųjų laikų, net šiuolaikinių istorijų. O šios istorijos – ne tiek apie žmones, dievus ar įvykius, kiek apie gilesnius dalykus: niekšybę, drąsą, teisingumą, laisvę... Istorijų pilnas ir Graikijos kraštovaizdis – čia rasite kelio rodykles į Lerną, Mikėnus ar Olimpiją, uosto keltų tvarkaraštyje – laivų maršrutus į Itakę. Tai tūkstantmetė, nenutrūkstama tradicija, ir tai nenustoja stebinti.

Mikono sala
Foto: Shutterstock

– Su kokiomis išankstinėmis nuostatomis apie Graikiją dažniausiai susiduriate?

Rimvydas Laužikas: Išankstinėms nuostatoms daug įtakos turėjo prieš dešimtmetį nusiritusi ekonominė krizė, kurios metu susiformavo skurdžios, prastai administruojamos, netvarkingos, švaistūniškos Graikijos įvaizdis. Kai kuriuos dar trikdo tai, kad Graikijoje (ypač mažesniuose miesteliuose) vasarą per pačius karščius nedirbama. Kiti, neparagavę maisto už turistams skirtos miesto centro ribos, nusivilia graikiška gastronomija. Kartais žmonės Graikiją tapatina su Antika ir nenori domėtis niekuo kitu. Kai kam Graikija – išskirtinai tik paplūdimių šalis. Visi Europos regionai skirtingi, todėl atvykę į šalį turime stengtis ją pažinti savarankiškai, nežiūrėti pro išankstinių nuostatų prizmes.

– Koks, Jūsų nuomone, Graikijos objektas ar vieta yra nuvertinta ir be reikalo neįtraukiama į turizmo agentūrų suplanuotas keliones?

Anželika Laužikienė: Mums labiausiai patinka tos vietos, prie kurių nestovi didžiuliai turistiniai autobusai, nors ne visada pavyksta to išvengti. Kiekviename regione yra įspūdingų, bet mažai lankomų vietų, pavyzdžiui, Gortynės archeologinė vietovė, kur kadaise lankėsi Radvila Našlaitėlis ir kur auga alyvmedžiai, menantys Kristaus laikus; Imbro tarpeklis ir senieji storiausi alyvmedžiai; mažai lankomos Atėnų senosios kapinės, Pnikso ir Filopapo kalvos; ant didžiulio kalno pastatyta Akrokorinto tvirtovė Peloponese; orakulų vieta Dodonėje ir Zalongo memorialas; neolitinės gyvenvietės Sesklo ir Dimini; Chalkidės miestas su dar Aristotelį kamavusia vandens tėkmės keitimosi sąsiauryje mįsle bei Termopilų mūšio vieta; Filipų archeologinė vietovė, kur lankėsi šv. Paulius; buvęs miestas Stageira – Aristotelio gimtinė, Šv.Mikalojaus vienuolynas ežero saloje Trakijoje ar Kavaloje išlikęs romėnų tiestas akmeninis Via Egnatia kelias...

Knygoje daug kalbate apie Lietuvos ir Graikijos ryšį. Kokia Graikijos ir Lietuvos sąsaja Jus labiausiai žavi?

Anželika Laužikienė: Keliaudami po Graikiją stebėjomės atradę ne vieną sąsają su mūsų šalies žmonėmis. Labiausiai susižavėjome mažai kam žinoma 1863–1864 metų sukilimo dalyvio Zigmanto Mineikos gyvenimo istorija. Jis vienintelis iš sukilimo vadų buvo išpirktas nuo M. Muravjovo paskirtos mirties bausmės, pabėgo iš tremties, prisidengęs svetima pavarde ir apsigyveno Graikijoje. Ten sukūrė šeimą, kurios vėlesni palikuonys tapo garsiais politikais (Papandreou šeima), o pats Z. Mineika – Graikijos garbės piliečiu. Jo kapą galima aplankyti Atėnų senosiose kapinėse.

Foto: Asmeninis archyvas

– Teigiate, jog šią knygą parašėte būdami turistais ir tai suteikia jai tam tikros romantikos. Kaip atsiskleidžia Jūsų knygoje minima „romantika“?

Anželika Laužikienė: Mums romantika Graikijoje – malonūs vietiniai žmonės ir gamta, graikų paprastumas ir dėmesys. Beveik visada po pietų ar vakarienės tavernoje laukdavo skani šefo dovana, o prie kambario durų, kartais 2 litrai alyvuogių aliejaus iš šeimininkų ūkio ar tortas šaldytuve. Mažesnio miestelio žmonės jau po kelių ten praleistų dienų sveikinasi ir užkalbina, net neprašyti palieka šviežių krevečių, nes vakar jų teiravaisi. Kepyklėlėje patys pasako, jei duona vakarykštė. Nepasitaikė, kad kas norėtų mus apgauti, įkišti kokį nekokybišką produktą. Jei mato, kad paklydai, stabteli pasiteirauti, ar gali kuo padėti. Apie šiltą jūrą, nuostabius kalnus ir antikinį paveldą net nėra ir ką kalbėti. Ten – geriausias mūsų poilsis ir gražiausios dienos, praleistos su šeima.

– Kokios graikų gastronomijos subtilybės Jus labiausiai sužavėjo?

Rimvydas Laužikas: Labiausiai žavi šviežias, natūraliai, labai paprastai pagamintas, bet kokybiškas maistas. Toks, kaip tą patį rytą pagauta ir ant grotelių iškepta žuvis su citrinų ir alyvuogių aliejaus padažu, šilta duona mažoje kepyklėlėje, kurios kepama tik tiek, kad būtų išparduota iki pietų, paprasti „tos dienos“ patiekalai, kurių nėra valgiaraštyje, bet kuriuos tavernos savininko šeima gaminasi pietums. Taip pat graikiška valgymo kultūra, kur pietūs yra ne tiek pavalgymo, kiek susitikimo, bendravimo laikas, o patiekalai užsakomi ne individualiomis porcijomis, o bendrai ir pietų metu jais dalijamasi.

– Su kokiais sunkumais susidūrėte keliaudami po Graikiją?

Rimvydas Laužikas: Ypatingų sunkumų Graikijoje neteko patirti. Tikimės, ir neteks. Kai kuriose, mažiau turistų lankomose vietose, žmonės kalba tik graikiškai. Tačiau jų geranoriškumas padeda susikalbėti net ir nemokant vieniems kitų kalbos. Kai kur vargina karštis, nes (ypač pietinėje Graikijos dalyje) temperatūra vasarą, pavėsyje gali siekti net 40 laipsnių.

– Ar susidūrėte su kokiomis nors nuostatomis apie Lietuvą ar lietuvius? Kokios jos?

Rimvydas Laužikas: Lietuva daugumai graikų yra krepšinio sinonimas. Vieni dar atsimena A. Sabonį ir Š. Marčiulionį, kiti mini šiuolaikinių krepšininkų, pavyzdžiui, L. Lekavičiaus ar J. Valančiūno, pavardes. Taip pat dažnas graikas pažįsta jo gyvenamoje vietovėje įsikūrusių lietuvių.

Mikono sala
Foto: Shutterstock

– Kuo knyga „Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas“ išsiskiria iš kitų, parašytų ne tik apie šią šalį, bet ir apie visą regioną?

Anželika Laužikienė: Šioje knygoje stengėmės praplėsti mums įprastų knygų apie Graikiją formatą. Knygoje aprėpta daug temų: istorija, mitologija, kultūra, lankytinos vietos, gastronomija ir kt. Stengėmės nesikoncentruoti vien į antikinę Graikiją, rašėme apie laikotarpius nuo pirmųjų žmonių atsiradimo Graikijos teritorijoje iki pat XXI amžiaus. Į lankytinų vietų sąrašus ir aprašymus stengėmės įtraukti ir rečiau turistų lankomas, bet ne mažiau įdomias vietas. Knygoje aprašomus mitologinius įvykius ir veikėjus susiejome su konkrečiomis lankytinomis vietovėmis; pirmą kartą lietuvių kalba sistemiškai aprašėme Graikijos gastronomiją ir Lietuvos ryšius su Graikija.

Foto: Knygos leidėjų archyvas