Po Lietuvoje filmuoto serialo Černobylio zona sulaukė turistų anšlago. Apie kelionę į šį kraštą svarsčiau nuo 2003 metų, bet delsiau, nes labai bijojau radiacijos. Kartais turėjimas per daug informacijos tampa stabdančiuoju veiksniu. Ir kai galiausiai po tiek metų įveikiau savo baimę, mano subrandintas kelionės tikslas jau buvo tapęs masinio turizmo kryptimi.

Na, bet kaip viename retų savo interviu išmintingai pasakė žinomas, bet nelabai iškalbus krepšininkas – yra kaip yra. Užteks maukiant alų ant sofos skųstis, koks aš neįvertintas. Metas nuvyti baimes, pakelti užpakalį ir nuvykti ten, kur jau vyksta visi kas netingi.

Pamenu pernai padarytą klaidą, kai po ilgo moralinio pasiruošimo ryžausi nuvykti į buvusią Aušvico koncentracijos stovyklą. Pasijutęs morališkai subrendęs, nuvykau į Aušvicą karštą rugpjūčio šeštadienio popietę, kai saulė linksmai ridinėjosi dangumi ir viename baisiausių Europos muziejų po atviru dangumi marširavo tūkstančiai žmonių. Tai ir buvo didžioji klaida, nes per žmonių srautus negalėjau pajausti vietos unikalumo ir baisumo, nes reikėjo įtemptai žiūrėti, kad nenumintum kitam turistui puspadžio ar neatsitrenktum, į kokį turistų srautą sustabdžiusį žioplį. Tas vizitas buvo nuviliantis ir beprasmis.

Nenorėdamas pakartoti šios klaidos, į Černobylį vykau, kai turistų srautas galimai yra mažiausias – vėsoką lapkričio šeštadienį. Tuo metu egzistuoja ir kitas svarbus faktorius – beveik belapiai medžiai. Žinia, kad įdomiausią Černobylio turo objektą – apleistą Pripetės miestą – aktyviai glemžiasi miškas, vasarą per žalumą to miesto beveik nesimato. Tad štai lapkritį, kai nebėra lapų, vaizdas yra ženkliai informatyvesnis.

Foto: Vaidas Mikaitis

Nepaprasto populiarumo sulaukęs, Lietuvoje filmuotas serialas užtikrino, kad apie 1986 m. balandžio 26 naktį Černobylio atominėje elektrinėje įvykusią avariją sužinojo ir tie, kurie dėl nepaaiškinamų aplinkybių apie ją dar nežinojo. Tik priminsiu, kad tikėtina tiek dėl žmogiško faktoriaus, tiek dėl brokuoto reaktoriaus elektrinėje įvyko viena didžiausių pasaulyje atominių katastrofų. Per žioplumą, neišmanymą ar godumą, viduryje nakties atliekant planuotus bandymus ne viskas praėjo kaip buvo tikėtasi ir atominis reaktorius sprogo į aplinką paleisdamas neįsivaizduojamus kiekius radioaktyvių medžiagų, prie viso to dar sukeldamas ir didžiulį gaisrą, kuris dar aktyviau, susiformavusiu radioaktyviu debesiu skleidė tas medžiagas į pasaulį.

Su tokiomis nelaimėmis pasaulis nebuvo pratęs tvarkytis, o Sovietų Sąjungoje viskas buvo dar sudėtingiau. Radiacijos pavojaus žmonės nesuvokė, nes mokslininkams nebuvo leista skleisti panikos, o valstybės vadovai tylėjo. Konsultuotis su užsienio specialistais nebuvo galima, nes Sovietų Sąjungoje juk negalėjo būti jokių problemų ar katastrofų.

Atominei elektrinei aptarnauti visai šalia jos pastatyto Pripetės miesto gyventojai ryte atsibudo nesuvokdami, kad praeita naktis nulėmė jų visų ateitį. Jie neįtarė, kad jau rytojaus dieną jie turės išsikraustyti iš savo namų visam laikui, o jų gražusis miestas taps vaiduokliu.

Foto: Vaidas Mikaitis

Pripetė tuo metu buvo Marijampolės dydžio perspektyvus ir prestižinis miestas, nes dauguma jo gyventojų buvo jauni, išsilavinę ir geras algas atominėje elektrinėje gaunantys žmonės. Jis buvo aprūpinamas prekėmis apie kurias nuskurdę Sovietų Sąjungos gyventojai galėjo tik pasvajoti. Tai buvo miestas, kuriam galėjai pavydėti.

Apie tai dar pakalbėsime, kai patys nukeliausime į Pripetę, o dabar išsiaiškinkime kas yra Černobylio turas.

Kai po avarijos visi regiono, kurį radiacinis užterštumas paveikė labiausiai gyventojai buvo iškeldinti, trisdešimties kilometrų zona aplink avarijos vietą buvo paskelbta užteršta ir netinkama gyventi. Šios zonos viduryje yra mažesnė – dešimties kilometrų zona, kurioje apskritai joks judėjimas, nesusijęs su suderintais darbais elektrinėje ar turizmu egzistuoti negali. Į ją įeina Pripetės miestas ir pati Černobylio atominė elektrinė. 




Už dešimties kilometrų zonos ribos esančiame Černobylio miestelyje gyventi gali tik turintieji leidimus. Šiuo metu Černobylyje gyvena apie 3.000 žmonių. Kiti, taip vadinami „samosiolai“ – savavališkai apsigyvenę, leidimų neturi, bet vis tiek gyvena, nes jų nepavyksta iškrapštyti. Tiesa, tokių vis mažėja, nes juos sudaro daugiausia tie, kurie iki avarijos čia gyveno. Taigi, tie pagyvenę žmonės natūraliai arba nuo ilgalaikio radiacijos poveikio išmiršta. Černobylio miestelyje yra parduotuvė, bankomatas, kažkokios valdiškos įstaigos.

Foto: Vaidas Mikaitis


Tai štai Černobylio turas yra organizuota ekskursija po uždraustą zoną. Į zoną patekti reikia leidimo, kurio šiaip sau užsigeidęs negausi ir savarankiškai ten nenuvyksi. Kiti, sako, prisigalvoja nelegalių ar pusiau legalių būdų kaip patekti į zoną ir klajoti joje savarankiškai. Tai nėra pernelyg sudėtinga, nes zona nėra saugoma tarsi valstybės siena. Zonoje pagauti nelegalai greičiausiai atsipirks neypatingai didele bauda ar spyriu į užpakalį. Yra tikimybė, kad daug didesnę baudą jiems vėliau skirs gyvenimas, kai pradės jausti radiacijos sukeltus sveikatos sutrikimus.

Internete pilna informacijos apie tokio tipo nuotykius, tačiau šįkart mes susitelkime ties paprastesne žmonijos dalimi, kuri nori apsilankyti zonoje legaliai, civilizuotai ir svarbiausia – kiek įmanoma mažiau pakenkdami savo sveikatai, juk ne be reikalo žmonėms dar kelis šimtus metų nebus leidžiama ten gyventi.

Pats paprasčiausias 11 valandų trunkantis turas kainuoja apie 90 eurų. Į kainą įeina transportas, dienos leidimas patekti į zoną, gidas anglų arba rusų kalba ir pagrindinių jos objektų – „Duga“ antenos, sprogusį reaktorių dengiančio sarkofago, apleistos mobilios technikos, Černobylio miestelio, ir žinoma, Pripetės miesto lankymas. Į pigiausio turo kainą neįeina pietūs, kurie planuojami Černobylyje. Pietus reikia pirkti atskirai, jų kaina 5-6 eurai, taigi kainos nesikandžioja. Ir išvis niekas Ukrainoje nesikandžioja, tai puiki valstybė. Nors jei neišmintingai elgsitės, gali įkąsti radiacija, bet tas paaiškėtų tik vėliau.

Černobylis
Foto: Vaidas Mikaitis

Sako, kad produktai, iš kurių gaminti Černobylio pietūs yra atvežti iš už zonos ribų, kuo aš šventai tikiu. Visgi net ir šventai tikėdamas pietų aš neužsisakiau, nes pagalvojau, tiek to gal šįkart. Mane draugai dėl to vėliau kritikavo, nes juk zonoje nuo radiacijos viskas gerai auga. Jie iškėlė versiją, kad nuo to maisto, gal man būtų plaukai užaugę, tai truputį kremtuosi dabar. Išvis, galvoju, gal reikėjo kur nors Pripetėje patrinti plikę į samanas, nes jos gerai kaupia radiaciją savyje, bet kaip dažnai būna – geros mintys ateina po laiko.

Černobylio turai paprastai prasideda šalia pagrindinės Kijevo geležinkelio stoties, aštuntą valandą ryto. Kijevas didelis miestas ir jei atvykote tik savaitgalio Černobyliui, patarčiau apsigyventi arčiau stoties. Tokiu atveju, ryte jums nereikės toli važiuoti ir nerizikuosi pavėluoti. Tame rajone pilna geru kokybės ir kainos santykiu nuomojamų butų ir viešbučių. Mūsų buto netoli stoties kaina buvo apie 25 eurai už parą.

Foto: Vaidas Mikaitis

Mūsų ture turėjusių dalyvauti porelė anglų ryte vėlavo atvykti, kiti dalyviai sušalę jų laukė ir keikė įvairiomis kalbomis. Gidas nervinosi, rūkė ir nuolat po nosimi kartojo keiksmažodį iš F raidės. Labai stebėjausi, kad iš šios, tačiau būtent iš šios. Anglai vis skambinėjo ir vardino vėlavimo priežastis, neva tai taksi vėluoja ar panašias. Galiausiai, kai gidas pasakė, kad jei neatvyksite per dešimt minučių galite išvis nebeatvykti, jie atvyko. Atvyko nežvalūs, matyt ne taksi buvo problema, o ilgas naktinis mėgavimasis Kijevo teikiamais pigiais alkoholiniais malonumais. Kad taip neatsitiktų ir jums, apsistokite netoli. Nepamirškite pasų – be jų į zoną neįleis.

Jei jau pasiruošėme – pajudėkime iš Kijevo ir kitoje pasakojimo dalyje pasinerkime į vieną pavojingiausių pasaulio teritorijų.