Šiuo požiūriu Kretos universiteto įsteigtas švietimo istorijos muziejus Retimno mieste, išsiskiria iš kitų pedagoginio turinio muziejų savo originalumu. Steigiant muziejų buvo siekiama jį padaryti centru, kuriame būtų ne tik sukaupta medžiaga apie Graikijos mokyklos raidą ir mokytojo profesiją nuo XVIII a. pabaigos, bet ir būtų atliekami švietimo istorijos tyrimai.
Muziejaus iniciatoriui, Kretos universiteto prof. Antoniui Chourdakiui kilo sumanymas susieti Graikijos švietimo praeities reliktus su dabartimi, su XXI a. švietimo aktualijomis. Tuo būdu iš surinktų eksponatų buvo sudarytos 47 erdvinės kompozicijos (instaliacijos), kurios byloja apie praeities švietimo patirtį dabarčiai ir ateičiai. Pasakoja, apie tai, kas praeityje švietimo baruose buvo įprasta, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje turi keistis ir siekiama aiškinti, kodėl pokyčiai turi vykti. Taigi sumanytomis instaliacijomis siekiama paskatinti bet kurį muziejaus lankytoją – politiką, mokytoją, pedagogikos studijas pasirinkusį studentą ar mokinių tėvus apmąstyti švietimo paskirtį, ugdymo kaitą ir tos kaitos svarbą.
Minėtas švietimo muziejus yra pačiame Retimno centre, netoliese venecijiečių XIII a. įrengto uosto ir tik promenada skiria ją nuo pagrindinio paplūdimio Viduržemio jūros pakrantėje. Pravėrus muziejaus duris pasitinka pirmoji instaliacija. Pagrindinis minėtos instaliacijos akcentas – mokinės mergaitės kitados naudota mokyklinė uniforma ir mokytojo portfelis, kurie apjuosti spygliuota viela.
Tuo norima pasakyti, kad anksčiau mokinių laisvė buvo varžoma: jie turėjo vilkėti mokyklines uniformas, kurios nebuvo patogios. Uniformos ilgis turėjo atitikti nurodytą standartą, apykaklė visuomet turėjo būti balta ir pan. Greta patalpintos nuotraukos byloja, kad mokiniai per fizinio lavinimo pamokas turėjo vienodą sportinę aprangą ir pan.
Tą patį norima pasakyti ir apie mokytojus: kiekvienas mokytojas vyras privalėjo turėti portfelį, vilkėti kostiumą, jis buvo neįsivaizduojamas be kaklaryšio (galima apžiūrėti, kokie jie tuo metu buvo). Negana to, Graikijoje buvo keliami tam tikri reikalavimai ir mokytojo fizinei išvaizdai: buvo nustatytas mokytojos moters ir mokytojo vyro minimalus ūgis (negalėjo būti žemo ūgio), negalėjo turėti neįgalumo ir pan.
Minėta instaliacija byloja, kad šių laikų mokiniai ir mokytojai yra „išlaisvinti“ nuo privalomos uniformos ar nurodytos aprangos. Ir tai pateikiama kaip šių dienų pozityvus pasiekimas. Žinoma, toks muziejaus sumanytojo požiūris gali būti vertinamas nevienareikšmiai. Juk nemažoje dalyje Lietuvos ir užsienio mokyklų mokiniai iki šiol privalo vilkėti mokyklines uniformas.
Šiuo požiūriu man pačiam kelią šypseną nutikimas, kuomet kelioms dienoms buvome apsistoję Londono priemiestyje Itone, netoli Vindzoro pilies – Anglijos karalių vasaros rezidencijos. Kiekvieną dieną gatvėse matydavau būrelius mokyklinio amžiaus berniukų ir vaikinų, vilkinčių juodus frakus. Pirmą kartą juos sutikęs pamaniau, kad galbūt jie yra choristai, po koncerto einantys į namus. Tačiau tie „choristai“ būreliais vaikščiojo ir antrą, ir trečią dieną....
Tik vėliau sužinojau, kad tai elitinės berniukų privačios mokyklos – Itono koledžo mokiniai, vilkintys tokią išskirtinę uniformą. Tai prestižinė mokykla, kurioje mokėsi maždaug dvi dešimtys Jungtinės Karalystės premjerų, įskaitant ir dabartinį premjerą Borisą Džonsoną.
Įžengus į švietimo muziejaus pagrindinę salę lankytojai išvysta kitą erdvinę kompoziciją: betono armavimo tinklo apjuostą akį. Minėta instaliacija skleidžia žinią, kad ilgą laiką mokykloje buvo diegiamas mokiniams vienintelis požiūris, vienintelė pasaulėžiūra. Mokiniai neturėjo laisvės turėti kitokią nuomonę, kitokį požiūrį nei tas, kurį jiems pateikia mokytojas. O mokytojas pateikdavo valstybės vadovų pageidaujamą požiūrį, kitaip tariant, „vienintelį teisingą“. Vyresnės kartos Lietuvos mokytojams ta patirtis gerai žinoma. Ir esu linkęs manyti, kad jie apie tai geriau žino nei Graikijos mokytojai.
Minėta instaliacija byloja, kad šiuo metu turime sudaryti sąlygas skirtingiems mokinių požiūriams pasireikšti. Bent jau istorijos mokymo baruose Lietuvoje ši idėja nėra naujiena, tačiau kol kas kontraversiškais klausimais neretai bijoma kalbėtis su mokiniais atvirai, nes išsakyta nuomonė gali kažkam nepatikti...
Taigi, kaip galima numanyti, daugiaperspektyvio požiūrio plėtojimas tebėra aktualus ir Graikijoje, ir kitose valstybėse. Kita panašaus turinio instaliacija byloja, kad seniau mokymo priemonėse buvo formuojamas nepagarbus požiūris į juodos rasės žmones. Toks pat stereotipinis požiūris pasitaikydavo ir kitų rasių žmonėms. Siūloma „išsilaisvinti“ iš tokio požiūrio ir padėti jaunuomenei keisti savo nuostatas.
Dar viena instaliacija byloja apie tai, kaip buvo mokoma anksčiau: krūva kitados naudotų vadovėlių yra suspausti medinių spaustuvų. Tai byloja apie tai, kad seniau mokykla siekė suteikti mokiniams daug žinių. Paprasčiau tariant, mokiniai turėjo „kimšti į galvas“ ir daug nereikalingų žinių. Šiuo metu siekiama daugiau dėmesio skirti gebėjimams (kitaip tariant, kompetencijoms). Tačiau apie žinių ir gebėjimų aktualumą bei jų dermę nėra vienintelio požiūrio, apie ką byloja ir kartas nuo karto kylančios diskusijos Lietuvoje.
Muziejuje yra keletas erdvių, skirtų rekonstruoti mokyklos aplinkai, kuri kitados buvo įprasta Graikijoje. Iš baldų ir sudėtų daiktų – valstybės atributų, knygų, antspaudų, rašiklių ir kt. galime susidaryti supratimą apie mokyklos direktoriaus kabinetą, galima pamatyti, kaip atrodė XX a. pradžioje įrengta mokyklos klasė, kokius tuo metu naudojo sieninius žemėlapius, kaip atrodė klasės lenta bei lentelės mokiniams rašyti ir pan. Beje, mokykliniai suolai labai panašūs į tuos, kuriuos dar ir mano kartos žmonėms vaikystėje teko matyti kaimo pradinėse mokyklose.
Dėmesį patraukia seni mokykliniai suolai, atskiroje erdvėje suguldyti eilėmis ant šono. Muziejaus darbuotoja paaiškina prasmę: tai reiškia, kad tradicinė mokykla, tradicinis mokymas turi ženkliai keistis – tiek savo turiniu, tiek ir mokymo metodais.
Esą mokyklą reikią kardinaliai „apversti“. Žinoma, man buvo įdomu sužinoti, kaip sekasi įgyvendinti naujoves Graikijos mokyklose. Pasirodo, mūsų švietimo problemos labai panašios. Bent jau istorijos mokymo baruose iš esmės mažai kuo skiriasi. O norinčių studijuoti pedagogikos dalykus Kretos universitete per pastaruosius kelis metus sumažėjo maždaug du kartus. Taigi yra siekiamybė, yra ir realybė. Tačiau užsiminus apie mokyklos modernizavimą, negaliu nepaminėti ir išgirsto fakto apie mobiliųjų telefonų naudojimą mokyklose.
Pasirodo, 2018 m. Graikijos švietimo ministras uždraudė mokiniams mokyklose apskritai turėti mobiliuosius telefonus. Sako, kad tėvai buvo labai nepatenkinti tokiu nurodymu, kadangi neteko galimybės susisiekti su vaikais, kai tik užsimanydavo. Bet praėjus vieniems mokslo metams (2018-2019) po naujos tvarkos įvedimo, dalis su tuo susitaikė. Mokytojai mobiliuoju telefonu mokykloje gali naudotis tik mokymo tikslais.
Tiesa, toks nutarimas Graikijos mokyklose nėra išskirtinis atvejis; pernai jis buvo priimtas Prancūzijoje, šiemet – Ontario provincijoje Kanadoje, kur ministrė pareiškė, kad verčiau mokiniai daugiau laiko mokykloje skiria mokymuisi rašyti, skaityti ir matematikai.
Keletas asmeninio pobūdžio įspūdžių iš apsilankymo švietimo muziejuje Retimne galbūt sudomins ir vieną kitą poilsiautoją iš Lietuvos užsukti į minėtą muziejų, jiems besilankant saulėtoje Kretoje bet kuriuo metų laiku. Yra ką įdomaus pamatyti, apie ką padiskutuoti ir ką apmąstyti.
