Vis dėlto Sarajevas yra nedidelis, trijų dienų jam ir jo apylinkėms pilnai užtenka, todėl imkime ir pasižiūrėkime, kas vyksta kitose šalies dalyse.
Pagal plotą Bosnija nėra didelė, tačiau jos gamtos gėrybės yra ganėtinai išmėtytos, todėl bandant daugumą jų apvažiuoti, maža šalis ima atrodyti per didele. Taigi, jei turite nedaug laiko, geriau iš anksto maršrutą susiplanuoti pagal dienas, kad paskui neteiktų blaškytis ir klaidžioti. Ir įvertinkite, kad važinėdami kalnais per daug nepaskubėsite – tikslą pasieksite tada, kada kalnai leis jums tą padaryti.
Vienu geriausiu šalies epizodu be Sarajevo yra laikomas pietinėje šalies dalyje esantis Mostaro miestas, kuriame yra tas žymusis senasis tiltas. Mostaras nors ir kiek nukičintas yra pelnytai vertas aplankymo. Kelias iš Sarajevo į Mostarą eina palei gražuolę Neretvos upę ir yra labai vaizdingas. Jame galima periodiškai stabtelėti ir pasigrožėti apylinkėmis. Be to aplink Mostarą taip pat yra ir daug gražių vietų, kurias galima apvažiuoti be pernelyg didelių laiko sąnaudų.
Apie jas dar papasakosiu, bet pirmiausiai noriu paminėti dar vieną labai žymią šalies vietą – Srebrenicą. Žymią, be abejo, iš neigiamos pusės. Kas prieš gerą dvidešimtmetį domėjosi Europoje vykstančiais procesais, Srebrenicą, neabejotinai prisimins.
Vykstant Bosnijos karui, ir serbų armijai vieną po kitos užimant bosnių gyvenamas teritorijas, Srebrenicos miestelis buvo laikomas neliečiama saugia zona. Nors jis buvo apsuptas serbų armijos, jį patį kontroliavo Jungtinėms Tautoms atstovaujantys Nyderlandų kariai. Bosniai tikėdamiesi saugumo masiškai bėgo į Srebrenicą. Kai jau daug jų ten pribėgo, 1995 m. liepos 15 dieną Bosnijos serbų armijai vadovaujantis Ratko Mladičius nusprendė įsiveržti į Srebrenicą ir pradėjo žudynes.
Mladičiaus vaikinai nuvijo Nyderlandų karius į šoną kaip šunis, o patys ėmėsi blogų dalykų. Jie atskyrė bosnių moteris nuo vyrų ir ėmė vienus prievartauti, o kitus žudyti. Kol pasaulis susivokė kas vyksta, Srebrenicoje buvo nužudyta apie 8 tūkstančiai bosnių vyrų ir berniukų, o tiek pat moterų išprievartauta. Kai kam pavyko pabėgti. Srebrenicos žudynės laikomos didžiausiomis masinėmis žudynėmis po Antro pasaulinio karo.
Graudžiai juokinga tai, kad ėmus plūsti Srebrenicos pabėgėlių pranešimams, kas per pragaras vyksta miestelyje, pasaulio bendruomenė ilgai neigė šiuos pranešimus, nes tiesiog netikėjo, kad mūsų modernioje Europoje gali vykti tokie dalykai. Kai jau patikėjo, buvo per vėlu kažką gelbėti. Kita vertus, Srebrenica nors ir už siaubingą kainą, turbūt tapo lemiamu lūžiu Bosnijos kare, nes į jį tą patį mėnesį įsitraukė NATO. Su ja serbų pajėgos nepajėgė kovoti ir spaudžiant bosnių bei kroatų kariams ėmė trauktis iš užimtų teritorijų.
Na, o kaip mūsų šaunuoliai Nyderlandų kariai, tapę baisiausios paskutinio amžiaus Europos tragedijos dalyviais ir gėda? Negana to, kad tiesiog ramiai pasitraukė į šoną leisdami serbams siautėti, skaičiau, kad jau po visko jie džiaugsmingai šventė savo išvažiavimą iš Srebrenicos, o kažkuris jų vadų netgi maloniai plepėjo su Mladičiumi. Turbūt po šių įvykių apgailėtina JTO reputacija per daug nestebina. Bosniai ir šiandien šaiposi iš šios organizacijos impotencijos taikos saugojimo tikslais.
Kažkada tarptautinis teismas pripažino, kad šis poelgis gal ir nebuvo pats gražiausias bei pripažino olandus kaltais dėl, berods, trijų bosnių žūties.
Pačioje Srebrenicoje dabar stovi memorialas, prie kurio palaidota daugiau nei 6 tūkstančiai žudynių aukų. Atmosfera ten, sakyčiau, tokia, švelniai tariant, rimtoka. Jei nenorite vykti į santykinai atokią vietovę, kurioje yra Srebrenica – maždaug už dviejų su puse valandų nuo Sarajevo, nueikite į genocido muziejų Sarajeve, kuris skirtas tiek Sarajevo apgulties, tiek Srebrenicos atminimui.
Jis yra centrinėje pėsčiųjų gatvėje šalia katalikų katedros. Tai modernus muziejus su nuotraukomis, audiogidu ir video reportažais. Tai yra rimtas muziejus, tad jei esate silpnesnių nervų, gal geriau neikite. Iš mūsų keturių į muziejų ryžomės eiti dviese, bet vienas iš tų dviejų gana greitai užsinorėjo išeiti. Įėjimo kaina – apie 8 eurai.
Užteks apie slegiančius dalykus, grįžkime prie Mostaro. Šis miestas yra istorinio Hercegovinos regiono sostinė žinoma dėl savo senojo tilto per Neretvą. Kas įdomu, kad Bosnijos regione valstybė vadinama mums įprastu Bosnijos ir Hercegovinos pavadinimu, o Hercegovinoje ji vadinama „Herceg Bosna“. Kiekvieno regiono gyventojams jų regiono vardas valstybės pavadinime turi eiti pirmas.
Senasis Mostaro tiltas yra ne tik Mostaro, bet ir vienas iš visos valstybės simbolių. Jis buvo pastatytas dar Osmanų laikais XVI a. Per Bosnijos karą jį iš esmės buvo sugriovę Bosnijos kroatų artilerijos smūgiai. Apie dešimt metų Mostaras buvo be senojo tilto, kol 2004 m. jis buvo atstatytas. Šis tiltas, be abejo, yra tai dėl ko verta atvykti į Mostarą. Ant jo dirba jaunuolių grupelė, kuri renka pinigus iš turistų ir surinkusi pakankamai, šoka nuo tilto į upę.
Tiltas yra 24 metrų aukščio, tad tie šuoliai, išties, atrodo įspūdingai. Vaikinai šoka ant kojų, kad nenusisuktų galvos. Kartais šuolio tenka ilgokai palaukti, bet trinantis aplink, ilsintis ir stebint gyvenimą aplink upę, to šuolio sulauksite net ir neįmokėję įnašo už jį. Neretvoje ir šiaip galima išsimaudyti, nes vanduo labai skaidrus. Įspūdį gadina smirdintis kanalizacijos upelis įtekantis į Neretvą būtent ties tiltu. Dėl tos smarvės, tiesą sakant, aš ir nesiryžau maudytis, nors ir labai tai mėgstu.
Pačiame Mostare yra ilga pėsčiųjų gatvė su parduotuvėmis, turgus palei tiltą ir senamiesčiukas. Dar galima paspoksoti į karo metu subombarduotus namus, kurių Mostare vis dar yra. Galima lipti į aukštą kalną, ant kurio yra katalikiškas kryžius ir pažvelgti į miestą iš viršaus. Reikės aukštai lipti, tiesa. O Mostaro parke yra pastatytas paminklas Briusui Ly.
Mostaro apylinkėse taip pat galima daug ką įdomaus nuveikti. Čia išsiskiria Počitelj kaimas, kuriame ant kalno stūkso senovinė pilis. Į kalną galima užlipti visiškai nemokamai. Pati pilis gal ir nėra per daug įspūdinga, tačiau vaizdas nuo jos į apylinkes atpirks lipimo kančias.
Dar vienas įžymus objektas esantis už 25 kilometrų nuo Mostaro yra Medžiugorjės miestelis. Jame, kaip tikima, 1981 m. šešiems kroatams katalikams pasirodė šventa Marija. Dabar čia plūsta piligrimai iš viso pasaulio ir meldžiasi. Nors buvome visai šalia, neužsukome mes į ją. Pagalvojome, kad gal mums užteks ir Šiluvos.
Pats geriausias regiono epizodas man buvo Kravicės krioklys. Jis yra visai šalia Kroatijos sienos, maždaug už 40 kilometrų nuo Mostaro. Krioklys susidaro Trebižato upei krentant žemyn iš 25 metrų aukščio. Tai labai populiari šalies vieta, kurioje tiek vietiniai, tiek turistai ilsisi, iškylauja, maudosi ir grožisi kriokliu. Iš tiesų ten labai gražu. Įėjimas vasaros sezonu kainuoja apie 5 eurus.
Dar labai patariama nuvykti į šalia Mostaro esantį Blagajaus vienuolyną, kur kalno papėdėje, šalia tekančios upės stovi dervišo namas. Ten galima įeiti ir pažiūrėti kaip gyveno dervišas. Įėjimas kainuoja apie 3 eurus, bet kažkokio ypatingo įspūdžio, tiesą sakant nepadarė.
Šioje kelionėje nespėjome aplankyti Bosnijos serbų sostinės Banja Lukos. Gal ir gerai – bus kur nuvykti dar kartą apsilankius Bosnijoje.
