Nelabai gali dėl to pykti, juk jei važiuoja bendro biudžeto šeimyna su daiktais atostogauti, į kokią nors Kroatiją arba Albaniją, tai tokia kelionė atsieina ženkliai pigiau, nei tai pačiai šeimynai skrydžiai lėktuvu su persėdimais ir visais bagažų mokesčiais.

Tačiau man tolimos kelionės automobiliu siaubingai nepatinka, plius aš turiu fobiją – kas bus jei suges automobilis. Todėl stengiantis išvengti šios hipotetinės situacijos visur skrendu lėktuvu. Žinia, Bosnija ir Hercegovina yra turtinga gamtovaizdžiais, kurie neretai yra išsidėstę vietose, į kurias nusigauti kitu būdu nei automobiliu bus arba siaubingai nepatogu, arba apskritai neįmanoma. Ką tada daryti? Išsinuomoti automobilį jau nuvykus ten.

Tiesa, buvau nemaloniai nustebintas, nes automobilių nuomos kaina Bosnijoje yra ganėtinai aukšta ir pagal šalies ekonominio išsivystymo bei kainų lygį šiek tiek neadekvati. Santykinai mažo penkiaviečio automobiliuko kaina Mostaro mieste buvo 44 eurai už parą. Palyginimui pasakysiu, kad už panašaus automobilio nuomą tiek pat mokėjau Islandijoje ir Šiaurės Airijoje. Na, bet ką jau darysi, kai pasirinkimo neturi, o automobilio reikia. Juolab mes keliaudami keturiese viską dalinome iš keturių, tad to kainų skirtumo iš esmės ir nejautėme. Jis aktualesnis, kai keliauji vienas ar dviese.

Kuro kainos Bosnijoje yra neženkliai mažesnės nei Lietuvoje – vos keliais procentais, tai norintieji sutaupyti čia, per daug kuo džiaugtis neturės. Malonu ir gera, kad šalyje nedideli atstumai, tad sąlyginai ilgų kelionių neturėsite. Tiesa, reikia labai kruopščiai atsirinkti norimus aplankyti taškus ir gražiai susidėlioti maršrutus, nes gražiausios šalies vietos yra labai išsibarstę ir dažnai tenka rinktis, kurią labiau nori pamatyti.

Sumažinti automobilio nuomos sąskaitą, galima tarp tolimesnių taškų keliaujant viešuoju transportu ir nuvykus kur reikia, nuomojantis automobilį kaskart atskirai. Pavyzdžiui, viešint Sarajeve ir norint aplankyti miesto apylinkes, galima išsinuomoti automobilį mieste, važinėti juo dieną ar kiek priklausomai kiek norite pamatyti, paskui automobilį atiduoti. Į kitus miestus, pavyzdžiui, į Banją Luką arba Mostarą keliauti viešuoju transportu ir ten vėl iš naujo išsinuomoti automobilį.

Tiesa, dar gerai, kad nuomotu automobiliu be jokių apribojimų galima vykti į Kroatiją. Mus ši naujiena labai pradžiugino Mostare, nes Kroatija ir jos nuostabioji Adrijos pakrantė buvo čia pat, tai negi praleisi tokią progą nors pusdieniui nulėkti prie jūros juolab, kad Bosnijoje su pajūrio nėra daug.

Žinau žinau, turi Bosniją tą keistą keliolikos kilometrų jūros pakrantę, kuri yra perskyrusi dvi Kroatijos dalis, tai yra skirianti bene žymiausią Kroatijos miestą Dubrovniką nuo pagrindinės šalies dalies. Kroatijos svečiai norėdami nuvykti į Dubrovinką turi dukart kirsti Bosnijos ir Hercegovinos sieną. Nebenorėdami turėti tokių nepatogumų ir tikėdamiesi kada nors prisijungti prie Šengeno erdvės, kroatai stato tiltą į jūrą, kuris leis apvažiuoti tą garsų Bosnijos ruoželį nebekertant sienos.

Bosnija ir Hercegovina
Foto: Vaidas Mikaitis

Tame siaurame Bosnijos pakrantės ruože yra mažas kurortinis miestelis Neumas. Tiesa, jis nėra ypatingai populiarus net ir tarp bosnių, kurie mieliau renkasi Kroatijos pakrantę nesivargindami nuvykti į vienintelį savo pajūrio kurortėlį.

Tačiau mes kitokie, mes buvome užsibrėžę tikslą nuvykti būtent į Neumą ir išsimaudyti būtent Bosnijai priklausančioje jūros atkarpoje, nes kas gi gali pasigirti tą daręs? Paprastai, kai kelionėje sumąstome kokią nesąmonę, ją ir įvykdome, bet šįkart nemeluosiu – nepavyko. Pirmiausia dėl to, kad tąkart turėjome labai nedaug laiko daugelio regione esančių objektų aplankymui, o Neumas buvo vieta, į kurią reikėjo vykti toliausiai.

Be to, automobilio nuomotojas Mostare kažkodėl mus aktyviai atkalbinėjo nuo vykimo į Neumą siūlydamas Kroatijos pakrantę. Motyvavo, kad kelias į Neumą yra gana sudėtingas, nes eina kalnais, o vietomis yra net žvyruotas. Sakė, jei kas nors atsitiks automobiliui, tai ten bus labai sunku išsikviesti pagalbą. Taip bekalbėdamas ir įtikino. Atsižadėjome savo Neumo ir pasirinkome Kroatijos Rabos miestelį, kuris buvo ženkliai arčiau juolab, kad ir siena buvo pravažiuota praktiškai be stoviniavimų.

Tęsiant temą apie keliones Bosnijoje, tai tarpmiestinis viešasis transportas šalyje yra pakankamai greitas ir patogus. Turiu galvoje, sąlyginai greitas, nes kaip žinia 90 proc. šalies teritorijos sudaro kalnai, tai kur tu čia greitai per juos pavažinėsi. Net ir menko atstumo įveikimas čia atsieina ilgiau nei Lietuvoje. Tiesa, viešasis transportas čia niekuo dėtas, nes automobiliai važiuoja tais pačiais kalnais ir juda tik neženkliai greičiau.

Bosnija ir Hercegovina
Foto: Vaidas Mikaitis

Kalbu, žinoma, apie autobusus, bet šalyje važinėja ir traukiniai. Norintiems pasimėgauti jais, pasirinkimas nors ir nedidelis, bet šioks toks bus, nes šalies geležinkelio tinklas dėl tų pačių kalnų nėra labai platus. Tačiau kai kurie maršrutai, pavyzdžiui, tarp populiariausių šalies miestų Sarajevo ir Mostaro yra funkcionalūs.

Taigi, jei tik įmanoma, siūlau išbandyti šį keliavimo būdą. Jis dažnai yra ir pigesnis, ir greitesnis nei autobusai. Tarkime, tarp tų pačių Sarajevo ir Mostaro traukinio bilieto kaina yra apie 10 eurų, o autobuso apie 12. Atstumą tarp šių miestų traukinys įveikia taip pat ženkliai greičiau – per dvi valandas, kai autobusas važiuoja beveik tris. Gaila tik, kad traukiniai važiuoja retai ir gali išeiti taip, kad jų važiavimo grafikas bus tiesiog nepatogus. Taip atsitiko ir mums, nes rytinis traukinys iš Sarajevo į Mostarą išvyksta septintą ryte, tai kur tu žmogus čia sugebėsi į jį suspėti. Mes juk atostogaujame ne tam, kad keltumėmės anksčiau nei namie į darbą.

Bosnija ir Hercegovina
Foto: Vaidas Mikaitis

Atgalinis traukinio tvarkaraštis buvo toks pat nenormalus – arba anksti ryte, arba per vėlai vakare. Per vėlai vakare irgi negerai, nes juk visos apgyvendinimo paslaugas teikiančios korporacijos klientus iš nuomotų nakvynių išvaro iki pietų, tad kur tu žmogau su kuprinėmis dar trinsiesi tame mieste iki vakaro. Natūralu, kad stengiesi išvykti iš miesto. O kaip išvykti jei traukinio teks ilgai laukti? Autobusu, žinoma.

Kas dar man nelabai patiko Bosnijoje? Kad niekur, išskyrus Sarajeve negalėjome nusipirkti autobuso bilietų atsiskaitydami banko kortele. Atrodo, Europos valstybė besikėsinanti įstoti į Europos Sąjungą, o tokių paprastų dalykų negali įsidiegti. Netgi Mostaro, kuris laikomas turistiškiausiu šalies epizodu, stotyje nebuvo galima atsiskaityti kortele. Tiesa, šalia buvo bankomatai, tačiau tai jau nepatogumas, nes išgryninimas iš trečiųjų šalių bankomatų nėra toks jau ir nemokamas. Net ir Rusijoje, kurioje keliavau šią vasarą atsiskaityti kortele buvo daug paprastesnis reikalas nei Bosnijoje.

Tęsiant temą, man įstrigo ir dar vienas nepatogus dalykas – atsiskaitymas už nakvynę. Keliauju dažnai ir paskutiniu metu pripratau užsisakius nakvynę internetu nebesukti galvos dėl apmokėjimo už ją. Tiesiog atėjus laikui, nuo banko kortelės yra nuskaičiuojami pinigai ir dėl to nebereikia jaudintis. O Bosnijoje dėl man nežinomų priežasčių visur reikėjo atsiskaityti grynaisiais. Kai pirmoje nakvynės vietoje iš manęs paprašė pinigų – net susiginčijau. Taigi jau paėmėte pinigus iš kortelės, sakau.

Bosnija ir Hercegovina
Foto: Vaidas Mikaitis

Neėmėme, sako. Pasitikrinau – tikrai nepaėmė ir iškart iškilo klausimas, iš kur tų grynųjų gauti, nes nakvynės vieta buvo kaime prie Tuzlos. Ir tas pats buvo visoje kelionėje. Tai buvo papildomas galvosūkis, nes kaip modernūs šių laikų keliautojai, mes jau nebesivežiojam diržo grynųjų. Turėkite tai minty, jei keliausite Bosnijoje.

Skaitau ir galvoju, kad šioje dalyje visiškai nekalbėjau apie Bosnijos karą. Argi ne pažanga? Paskutinėje pasakojimo apie Bosniją dalyje karo šiek tiek dar bus, nes kaip be jo, bet daugiausia dėmesio skirsiu gražiausiems Bosnijos lankytiniems objektams.