Savotiškas noro gyventi taikoje, tylaus kaimynų ignoravimo ir begalinio svetingumo mišinys buvo labai įdomi patirtis. Pusantros savaitės kelionė Balkanuose šių metų rugsėjį viršijo visus lūkesčius.
Prieš keliaujant po Bosniją ir Hercegoviną verta žinoti šiek tiek istorijos detalių.
Kaip Europos centre atsirado 2 mln. musulmonų bendruomenė? Senoji Bosnija turėjo savo tikėjimą (vad. bogomilci), kurį smerkė ir katalikų, ir stačiatikių vyskupai, todėl čia buvo mažesnis pasipriešinimas islamui. XV-XVI a. šalį užėmus Osmanų imperijai buvo skatinamas perėjimas į musulmonų tikėjimą.
Perėjusiems į kitą tikėjimą buvo taikomi mažesni mokesčiai, teikiama žemė, valstybės tarnyba ir kitos privilegijos. Krikščionims buvo taikoma devširme taisyklė, kai berniukai prievarta buvo imami į karius (janyčarus). Po kelių šimtmečių Bosnijoje ir Hercegovinoje elitas ir pusė gyventojų buvo slaviškai kalbantys musulmonai.
Austro-Vengrijos imperija Bosnija ir Hercegoviną okupavo 1878 metais. Osmanų Imperijos provincija pradėjo sparčiai panašėti į kitas Europos šalis. Tą civilizacijos šuolį puikiai aprašė Ivo Andrić savo knygoje „Drinos tiltas“. Po aneksijos 1908 metais buvo pradėta diegti parlamentinę demokratiją, kur kiekvienai iš trijų bendruomenių buvo suteiktas proporcinis atstovavimas vietos ir regiono valdžios organuose. Šiuos projektus nutraukė I pasaulinis karas.
Tarpukario Jugoslavijoje buvo stengiamasi centralizuoti šalį vadovaujant serbams. Musulmonai (bosniai), juodkalniečiai ir net makedonai tuo metu buvo laikomi „serbais“.
II pasaulinio karais didžioji dalis Bosnijos ir Hercegovinos formaliai priklausė marionetinei Nepriklausomai Kroatijos Valstybei, tačiau faktiškai kontroliavo Jugoslavijos partizanai.
Po 1945 metų Bosnija ir Hercegovina tapo viena iš šešių socialistinių Jugoslavijos federacijos respublikų. Iki 1961 m. gyventojų surašymo gausiausia šioje respublikoje buvo serbų bendruomenė (42% gyventojų). Dabartiniai bosniai oficialiai buvo vadinami „musulmonų tikėjimo serbais“ ar „kitais jugoslavais“.
XX a. septintame dešimtmetyje pradėta pripažinti bosnius kaip atskirą tautą. 1963 m. Jugoslavijoje įsigaliojo konstitucija, įtvirtinusi didesnį respublikų savarankiškumą. 1968 m. jau oficialiai atsirado „musulmonų tauta“ etniniu pagrindu. Jau per 1971 m. surašymą gausiausia tapo „musulmonų“ tautinė bendruomenė. Tai lėmė padidėjusi bosnių tautinė savimonė ir gausesnės šeimos.
Šiuo metu šalyje gyvena 3,5 mln. gyventojų. 50 proc. gyventojų sudaro bosniai, 32 proc. - serbai, 15 proc. - kroatai, 3 proc - kitos tautybės.
Musulmonai (bosniai) iki 1991 m. prasidėjusi skausmingo Jugoslavijos subyrėjimo vyravo centrinėje ir rytinėje šalies dalyje bei pačiame šiaurės vakarų pakraštyje, serbai – šiaurinėje ir pietrytinėje ir vakarinėje dalyje, o kroatai – pietvakarinėje ir pietinėje dalyje. Miestuose buvo gausu visų bendruomenių atstovų. Po kruvino 1992-1995 m. Jugoslavijos karo daugelyje regionų įvyko didelė gyventojų migracija; buvo etninio valymo bei genocido atvejų.
Etninė padėtis labai pasikeitė miestuose, taip pat rytinėje, centrinėje ir pietvakarinėje šalies dalyje:
- pavyzdžiui Rytų Bosnijos Višegrado savivaldybėje iki 1991 m. 62,0 proc. gyventojų sudarė bosniai, 36,3 proc. - serbai, o 2013 m. liko tik 9,8 proc. bosnių, net 87,5 proc. sudarė serbai.
Kitame entitete smarkiai sumažėjo serbų. Pavyzdžiui, trečiame pagal dydį šalies mieste Tuzloje 1991 m. buvo 47,6 proc. bosnių bei 16,7 proc. jugoslavų, 15,5 proc. kroatų ir 15,4 proc. serbų. 2013 m. bosniai sudarė 72,8 proc., nedaug pakito kroatų dalis (13,9 proc.), o serbų liko tik 3,0 proc.
Lyginant dviejų paskutinių gyventojų surašymų duomenis sukrečia gyventojų sudėtis pokyčiai. Už kiekvienos pokyčių eilutės slypi konkretūs žmonės, kurie skubiai vyko kitur, palikę visą užgyventą turtą. Atgal po karo grįžo tik nedidelė jų dalis.
Po 1995 m. Daytono sutarties įsivyravo taika, šalis padalinta į apyliges serbų ir bosnių - kroatų dalis. NATO vadovaujamose Taikos palaikymo pajėgose SFOR dalyvavo 39 šalių kariai (ir lietuviai). Misijos pradžioje buvo 32 000 karių, 2002 m. liko apie 12 000. 2004 m taikos palaikymo misiją perėmė Europos Sąjungą. Šiuo metu yra tik 600 pareigūnų.
Taika ir kaimynystė su pipirų sauja kišenėje
Kuo daugiau skaitai apie šią šalį, tuo daugiau kyla klausimų kaip šiandien veikia ta šalis, kurioje nėra stiprios centralizuotos valdžios.
Bosniją ir Hercegoviną sudaro du „entitetai“ – gana centralizuota Srpska Republika (Serbų Respublika - nepainioti su valstybe Serbijos Respublika) ir (Bosnijos ir Hercegovinos federacija (FBIH), kurią savo ruožtu sudaro 10 autonomiškų kantonų, iš kurių penkiuose vyrauja musulmonai, trijuose – kroatai, o dviejuose šių tautų atstovų yra apylygiai. Dar yra Brčko opština, kur visos trys bendruomenės bendrai tvarkosi su Europos priežiūra.
Dar ruošiantis kelionei buvo daug neįprastų dalykų. Studijuojant tvarkaraščius buvo keista patirti, kad šalyje veikia dvi valstybinės geležinkelių bendrovės, kurios nurodo tik savo entiteto vietoves. Sarajeve sunku surasti autobusų maršrutus į Trebinję ar Banja Luką. Pasirodo, Lukavicos priemiestyje (į kurį važiuoja Sarajevo miesto troleibusas) yra kita, Srpska Republikai priklausanti „Rytų Sarajevo“ (Istočno Sarajevo), autobusų stotis. Iš tos autobusų stoties važinėja autobusai į Srpskos Republikos, Serbijos bei Juodkalnijos miestus.
Paskaičiau apie Bosnijos kelius, jų būklė nuotraukose ir aprašymuose nenuvylė. Įdomi infrastruktūros projektų planavimo tvarka. Vienas entitetas planuoja savo autostradas per serbiškus miestus, o kitas entitetas visai šalia – per bosniškus miestus. Praeina daug laiko, kol jie susitaria – paveikia kaimynai bei Europos institucijos, kurie pasako, jog dviejų autostradų neties, ir pasiūlo susitarti tarpusavyje. Kaip tik kelionės metu buvo pranešta, kad yra sutarta dėl būsimos magistralės Sarajevas – Belgradas trasos.
Jau keliaujant po šalį, bendruomenių atskirtis buvo dar labiau juntama. Pasirodo, šalyje yra dvi policijos, trys paštai, net kelių numeracija kiekviename entitete prasideda iš naujo.
Kaip tos bendruomenės sugyvena po brolžudiško karo, sunku pasakyti. Dėl ekonominių ar logistinių priežasčių jie negali vieni be kitų apsieiti. Viešoje erdvėje bandoma išlaikyti politkorektiškumą – visų bendruomenių vaikai mokosi ir kirilica, ir lotynišku šriftu, oficialūs užrašai irgi abiem šriftais, įspėjamieji užrašai ant rūkalų identiškais tekstais pakartoti tris kartus dviem šriftais. Tik uždažyti kelio ženklai kita kalba primena, kad tyli neapykanta dar rusena.
Vėliavos. Kur esi atsidūręs, susivokti nėra sunku. Valstybinių mėlynų vėliavų su Bosnijos - Hercegovinos kontūrus ir tris tautas vaizduojančiu geltonu trikampiu ir su žvaigždutėmis gausu tik musulmoniškoje Bosnijos-Hercegovinos dalyje. Tačiau ir ten daug kur kabo baltos senõsios Bosnijos vėliavos su lelijomis. Srpska Republikoje kabo tik Serbijos trispalvės. Nors yra ir išimčių – kai kur (pvz., Dobojuje), galima pamatyti ir federalinę vėliavą. Mažiausiai federalinių vėliavų yra Hercegovinos kroatiškoje dalyje. Ten mėlynai geltoną vėliavą su trikampiu teko matyti tik pasienyje ir dar Mostare, kurio pusėje miesto gyvena musulmonai.
Automobilių numeriai toje šalyje verti atskiro dėmesio. Pasirodo, jų kodifikavimas nieko nereiškia. Anksčiau ant transporto priemonių likę tradiciniai jugoslaviški numeriai su vietovės žymėjimu, todėl apsilankius kitame entitete (ir ypač pasikabinus vėliavą ar kitaip paprovokavus) būdavo niokojamos mašinos. Kažkam iš Europos prievaizdų kilo puiki mintis, kad tokia numeracija yra judėjimo laisvės apribojimas. Dabar visi keliauja anoniminiais numeriais. Nežinojimas suteikia saugumą ir ramybę.
Kelionės planavimas
Ši valstybė vadinasi Bosnija ir Hercegovina (BiH). Visõs valstybės netikslinga vadinti tik Bosnija. Būtent pietuose esančioje istorinėje Hercegovinos srityje (sudaro apie 20-25 proc. šalies ploto) yra įdomiausios lankytinos vietos. Įdomiausios ir egzotiškiausios vietos buvo ten, kur vyrauja musulmonai.
Prieš vykstant į kelionę dviese po Bosniją ir Hercegoviną lankytinų vietų sąrašą susidaryti nebuvo sunku. Apie tą šalį yra tinklaraščių anglų kalba. Sunkiau buvo viską sutalpinti į dvi savaites ir nuspręsti, kaip keliauti po šalį.
Planuojant kelionę buvo padarytos dvi išvados, kurios pasiteisino:
– Dėl reto eismo neįmanoma sklandžiai keliauti autobusais ir traukiniais (skirtingai nuo Juodkalnijos).
– Nuomojantis mašiną verta užsisakyti galimybę vykti į kaimynines šalis. Kai kuriuos Hercegovinos rajonus patogiau pasiekti per Kroatiją. Be to, ten lankantis kils noras aplankyti kaimyninių Serbijos ar Juodkalnijos įžymias vietas bei Kroatijai priklausančią Dalmatiją.
Nusigavimas iki Bosnijos tapo kelionės planavimo išbandymu. Tiesioginių skrydžių nėra. Šiaurės Bosnijoje esančioje Tuzloje per dieną vykdomi 6-7 „Wizz Air“ skrydžiai, Banja Lukoje ir Sarajeve – po du per savaitę. Kelionė per Kroatijos pajūrio oro uostus Zadarą, Splitą, Dubrovniką yra nepatogi, o rudens pradžioje - ir brangi.
Mūsų maršrutas buvo iš Varšuvos per Budapeštą į Sarajevą, o grįžimas – iš Tuzlos per Vieną į Varšuvą. Trijuose iš šių oro uostų pigių skrydžių bendrovė sutaupė kokybės sąskaita (ypač, kai reikėjo priduoti bagažą), o Budapešto oro uostas nudžiugino savo jaukumu ir efektyvumu.
Klausimai – atsakymai
– Ar ten saugu? Taip, buvo saugu. Tik Sarajevo senamiestyje yra užrašai, kad reikia saugotis kišenvagių.
-– Ką žmonės žmonės kalba apie karą? Jei pats pašnekovas nepradeda kalbėti apie politiką, geriau nebarstyti druskos ant neužgijusių žaizdų. Žmonės gyvena tais pačiais rūpesčiais kaip ir kitos tautos. Tą galbūt atspindi citata iš Ivo Andrićiaus „Drinos tilto“, kur pasakojama apie gyvenimą po dar vieno istorinio sukrėtimo:
„Tačiau rytojaus dieną viskas buvo kaip seniau, nes miesto gyventojai nemėgsta prisiminti blogų dalykų ir rūpintis, kas bus ateityje; jie buvo tvirtai įsitikinę, kad tikras gyvenimas susideda iš ramių valandėlių ir kad neprotinga ir beprasmiška drumsti tas ramias akimirkas ir ieškoti pastovesnės ir tikresnės būties, kurios nėra“.
– Ar ten visur griuvėsiai ir skurdas? Nieko panašaus. Išoriškai kaimai ir miestai susitvarkę, karo pėdsakų beveik nesimato. Tai nieko bendro su Albanijos šiukšlynais ar beviltišku „trečiojo pasaulio“ skurdu.
– Ar reikia vizų, paso? Paso reikia (kai kur rašoma, kad pakanka ID kortelės), o vizų ES piliečiams nereikia.
– Kokiomis kalbomis ten įmanoma susikalbėti? Angliškai lengva susikalbėti oro uostuose, Sarajevo centre, Mostare ir pajūryje. Rusų kalba nepadės net labiausiai rusofiliškuose Srpskos Republikos miestuose (skirtingai nuo kaimyninės NATO narės Juodkalnijos). Verta mokėti kelias frazes vietine serbų-kroatų-bosnių kalba: pasisveikinti, padėkoti, paklausti kelio, mokėti skaičius bent iki 10 ir pora kitų žodžių. Lotyniškas raštas – visiškai kaip lietuvių kalboje, tik ć tariama minkštai. Lietuva kroatiškai vadinasi Litva, o serbiškai ir bosniškai – Litvanija.
– Ar ten yra užsieniečių? Daug užsieniečių yra tik Sarajeve, Mostare ir Medžiugorėje. Kol kas šios šalies nepradėjo lankyti vokiečiai ir italai. Pajūryje yra daug lenkų, vengrų, čekų ir šiek tiek olandų. Musulmoniškuose objektuose yra daug lankytojų iš Artimųjų Rytų.
– Ar ten malonūs žmonės? Taip. Kaip pavyzdį pateiksiu, kad jokiame prekybos centre niekur su tokiu entuziazmu nebuvau aptarnaujamas, kaip Jajcės parduotuvėje, kur pardavėja aiškiai matė, jog esu užsienietis ir galbūt niekad ten negrįšiu.
– Ar ten paslaugūs žmonės? Iš Balkanų gyventojų reikia pasimokyti paslaugumo ir išradingumo. Jiems nėra žodžio „neįmanoma“. Jei pvz., meniu nėra vegetariško maisto, padavėjo veide trumpam atsiranda nustebimas, o po akimirkos jis pradeda siūlyti puikius variantus.
– Ar sunku surasti nakvynę? Puikus kainos – kokybės santykis. Iš šešių nakvynių trys buvo vertos 10 balų, o kitos trys – virš 9 balų. Ypač vaišingi šeimininkai. Visose nakvynės vietose puikiai veikė internetas.
– Ar patiko Balkanų virtuvė? Maistas yra didžiulis malonumas keliaujant po šią šalį. Sriubos (serbai vadina čorba, kroatai - juha), tradiciniai burekai (plikytos tešlos pyragėliai su įdaru), pljeskavicos (maltiniai), ćevapčići ir sudžukice (dešrelės), guliašai, mėsos vyniotiniai, kuriuos kroatai vadina Zagrebo, o serbai – Karađorđevićiaus vardu, palačinci (blyneliai), krofna (spurgos). Rudenį daug daržovių ir vaisių. Įdomu, kad pomidorus serbai vadina paradajz, o kroatai – rajčica. Paragavus jų pomidorų, pasidaro aišku, kodėl abu tie pavadinimai turi kažką bendro su rojumi.
– Kokios maisto kainos? Pusryčių niekada neužsakėme su nakvyne – aplink be problemų rasdavome pusryčius (doručak). Užkandžiai (burekai) kainuoja 1,0-1,5 EUR, pusryčiai žmogui apie 2-4 EUR, pietūs dažniausiai kainavo 3-6 EUR, labai pasistengus galima išleisti apie 7-8 EUR žmogui.
– Koks didžiausias kelionės atradimas? Trebinė (Trebinje), ramybės oazė Kroatijos ir Juodkalnijos pasienyje tarp trijų UNESCO miestų.
– Koks didžiausias kelionės nusivylimas? Medžiugorjė (Međugorje) miestelis, kurio pagrindinė gatvė labiau primena turgų, nei piligrimų vietą. (Tai nėra taikoma garsiai bažnyčiai ir jos aplinkai).
– Kokie valiutos kursai? Oficialus markės kursas 1,95583 BAM / EUR. Šis kursas nesikeičia jau 21 metus.
– Ar reikia grynųjų? Už nakvynę geriau atsiskaityti grynais; šeimininkai visur ėmė eurus. Kitur beveik visose parduotuvėse ar kavinėse galima atsiskaityti kortelėmis. Bankomatų yra, bet išgryninant nuimant mažą sumą dviejų bankų komisiniai sudaro net 10 proc. nuo sumos. Geriau keistis grynus ar naudoti tas korteles, kur yra geresnis kursas bei mažesni komisiniai. Keityklų dar galima surasti didesniuose miestuose.
– Ar galima atsiskaityti kitomis valiutomis? Mes tą išbandėme Hercegovinoje, kur neapskaičiavę turėjome Kroatijos kunų perteklių. Visi mielai ima eurus ar kunas kursu 1 BAM =4 HRK. Eurai priimami visur, kartais net geresniu nei oficialiu kursu (2 : 1).
– Kas labiausiai nustebino? Puikūs per kalnus ir tarpeklius tiesiami nauji keliai.
– Kokios kuro kainos? Šiek tiek pigiau nei Lietuvoje. Benzino ir dyzelino kainos vienodos 1,08-1,16 EUR už litrą; autostradose degalai brangesni.
– Ar yra eilių pasienyje? Šalies sieną kirtome 10 kartų. Bosnijos-Hercegovinos ir Kroatijos bei Serbijos pasienyje paprastai sugaišdavome apie 1-2 minutes. Vieną savaitgalį Neumo – buvo eilė prie ten teko stovėti apie 8 minutes.
– Ar ten įmanoma pasiklysti? Taip, reikia būti įdėmiam, nes ne visur yra kelių nuorodos, ypač į miestus kitame entitete. Mes telefone dažniausiai naudojome čekišką www.mapy.cz žemėlapį, kuris turi labai patogų dizainą. Navigacijos kai kur yra klaidinančios, nes keliai tiesiami greičiau nei atnaujinami žemėlapiai.
Šiek tiek 2018 metų turizmo statistikos
Šios šalies dar neatrado ne tik lietuviai, bet ir arčiau esančių Europos šalių turistai. Tuo tarpu Rytų šalių lankytojai matosi ne tik statistikoje – jų gausu visuose žymesniuose turizmo objektuose.
- Bosnijoje ir Hercegovinoje 2018 m. lankėsi 1,05 mln. turistų, užregistruota 2,17 mln. nakvynių
- Panašaus dydžio Kroatijoje apsilankė 19,7 mln. lankytojų, kurie praleido 102 mln. nakvynių;
- Šešis kartus mažesnėje Juodkalnijoje apsilankė 2,1 mln. turistų, kurie nakvojo 12,4 mln. naktų.
- Palyginimui - Lietuvoje pernai apsilankė 2,8 mln. užsieniečių, užregistruota 11,6 mln. nakvynių.
2018 metais Bosnijoje ir Hercegovinoje didžiąją nakvynių dalį (30%) sudarė buvusios Jugoslavijos šalių gyventojai, 11% - Persų įlankos šalių (Saudo Arabijos, Kataro, Bahreino, JAE) piliečiai, 6% - turkai, po 5 % vokiečiai ir italai, 4,4% - lenkai, apie 2 - 3% prancūzai, austrai, olandai, amerikiečiai, kinai bei korėjiečiai. Dalį „vokiečių“ ir „austrų“ sudaro iš šios šalies kilę emigrantai.
Pernai Bosnijoje ir Hercegovinoje lankėsi tik 1215 lietuvių, kurie nakvojo 1789 naktis (vidutiniškai po pusantros nakties). Tikėtina, kad tarp šioje šalyje buvusių tautiečių vyravo piligrimai į Medžiugorję arba pakeliui į Adrijos pakrantę 1-2 naktis Sarajeve ir Mostare praleidę keliautojai.
Ką ten keliaudami mes patyrėme – išsamiai bus pasakojama kitoje dalyje.
