Šiandien „Vilko guolyje“ gali apsilankyti kiekvienas norintis – teritorija yra atvira lankytojams, sudarytas maršrutas su pasakojimais apie išlikusius objektus.
Pagrindinė Hitlerio, kurio slapyvardis buvo „Vilkas“, būstinė buvo įrengta Gierložo miške, netoli Kentšyno miesto. Teritorija buvo apsupta ežerų, pelkių, kanalų, atokiau nuo pagrindinių kelių, bet netoli ėjo geležinkelis.
Miške iš viso buvo pastatyta daugiau nei 100 įvairių objektų, kurie užėmė apie 2,5 kv. km plotą. Miško plotas – apie 8 kv. km.
Buvo pastatyti 7 sunkiojo tipo bunkeriai-saugyklos, kurių sienos siekė 8 metrų storį, o perdangų storis – iki 10 metrų. Buvo pastatyta ir nemažai vidutinių bunkerių, kurių perdangos buvo kuklesnės – 2-3 metrai. Pastatyti būstinę kainavo apie 36 mln. Vokietijos markių.
1944 metais svarbiausių asmenų ir „bendrojo naudojimo“ bunkeriai buvo perstatyti – jie buvo padaryti dvigubi. Tarp sienų ir perdangų buvo apie pusmetrio tarpas, užpildytas susmulkinta akmens mase, kuri turėjo amortizuoti bombų sprogimo sukeltus drebėjimus.
Visi pastatai buvo užmaskuoti dirbtiniais medžiais ir specialiu tinklu – ant vielinio tinklo buvo pririšami atsparios ugniai plastmasės gabaliukai su medžių lapų ir eglišakių imitacijomis. Kai kurių bunkerių sienos buvo padengtos specialiu tinku, pagamintu iš betono, žolės, pjuvenų.
Teritorija buvo aprūpinta elektra, centriniu šildymu, buvo kanalizacijos nuotekų rezervuaras, vandens tiekimo rezervuaras, nuolatinis telefono ir radijo ryšys su Berlynu ir kitomis būstinėmis Prūsijoje ir Europoje. Iš viso būstinėje dirbo ir gyveno apie 2 tūkstančiai žmonių.
Baiminantis galimų pavojų teritorija buvo apjuosta užminuotais laukais - buvo naudotos prieštankinės, lauko, stiklinės, šokinėjančios ir kitokios minos.
Pasibaigus karui, 1952-1955 metais, išminuotojai iškasė daugiau nei 54 tūkstančius minų.
Hitleris „Vilko guolyje“ gyveno apie 900 dienų. Čia lankėsi įvairūs užsienio svečiai - Rumunijos, Italijos, Slovakijos, Bulgarijos, Vengrijos, Suomijos veikėjai, net Italijos diktatorius Benito Musolinis.
1944 metais įvyko garsusis pasikėsinimas į Hitlerio gyvybę, apie kurį pasakoja filmas „Valkirija“. Pulkininkas fon Štaufenbergas (Claus Philipp Maria Schenk Graf von Stauffenberg) į pasitarimą, kuriame dalyvavo ir Hitleris, krepšyje atsinešė bombą, kurią padėjo po stalu. Tačiau sprogimo metu sunkus ąžuolinis stalas sumažino sprogimo jėgą ir pasikėsinimas nepavyko, nors žuvo keturi karininkai ir dar vienuolika buvo sužeisti. Pulkininkui ir jo bendrininkams buvo įvykdyta mirties bausmė. Pasikėsinimui atminti 1992 metais buvo atidengta memorialinė lenta, kurios atidengime dalyvavo ir trys pulkininko sūnūs.
Po incidento Hitleris pasijuto nesaugus ir 1944 metų lapkritį paliko būstinę. Netrukus buvo duotas įsakymas sunaikinti „Vilko guolį“. Tai buvo padaryta kitų metų sausį. Minuotojai panaudojo apie 8-10 tonų trotilo kiekvienam sunkiajam bunkeriui sprogdinti.
Galima apžiūrėti
Lankytojams teritorija atverta 1959 metais. Yra parengti trys skirtingi turistiniai takai, kuriuose iš viso yra 30 objektų.
Ilgiausias maršrutas – apie 2 km ilgio, užtrunkama kiek daugiau nei valandą. Vienas pirmųjų objektų –karininkų viešbutis. Jis išlikęs, jame šiuo metu yra restoranas ir kambariai nakvynei. Beje, teritorijoje yra ir aikštelė pasistatyti palapinėms – norintieji gali čia ir pagyventi.
Einant toliau vienas po kito atsiveria griuvėsiai: slėptuvės, lengvieji bunkeriai. Netoli nuo maršruto pradžios ant barako, kuriame įvyko pasikėsinimas į Hitlerį, yra jau minėta atminimo lenta, kurioje vokiečių ir lenkų kalbomis nurodoma, kad pulkininkas Štaufenbergas ir daugelis kitų, pasipriešinusių hitlerinei diktatūrai, sumokėjo už tai savo gyvybėmis.
Už keliasdešimties metrų tęsiasi bunkerių likučiai. Geriausiai išliko sunkieji bunkeriai. Ant jų galima pamatyti natūralaus kamufliažo pavyzdžius – ant stogų pasodintus medžius, žolę. Gidai pasakoja, kad net iki 1970 metų sklandė gandai apie 4 ir daugiau požeminių bunkerių aukštų, požeminį oro uostą ir panašiai. Tačiau tokie gandai nepatvirtinti jokiais dokumentais ar realiais faktais. Vis dėlto žemė toje teritorijoje buvo labai drėgna ir nebuvo įmanoma statyti giliau dėl gruntinių vandenų.
13-uoju numeriu maršrute pažymėtas Hitlerio bunkeris. Stovint priešais jį dešinėje matomos lengvojo bunkerio liekanos, kur buvo katilinė, virtuvė ir valgomasis, kairėje buvo butas.
Einant toliau maršrutu matomi priešlėktuvinės apsaugos bunkerio, kulkosvaidžių stovėjimo vietų, priešgaisrinės apsaugos rezervuaro likučiai. Teritorijoje buvo ir šiltnamis, kuriame buvo auginamos daržovės – Hitleris buvo vegetaras.
Dėmesį patraukia prie Hermano Geringo bunkerio esanti pasvirusi siena. Ji leidžia geriau suprasti, kokio storio buvo statinių sienos. Kad būtų komiškiau, milžiniška siena paramstyta medeliais ir šakelėmis. Dalis lankytojų fotografuojasi šalia esą prilaikydami šią sieną.
Einant maršrutu galima pamatyti dar keletą neblogai išsilaikiusių statinių. Viename jų po karo daug metų buvo baldų sandėlys. Kitame, kur veikė karininkų kazino, po karo buvo sandėliuojamos cheminės augalų apsaugos medžiagos. Išliko ir garažai, ryšininkų bunkeris. Viename iš pastatų eksponuojama technika, istorinės nuotraukos.
Dalis teritorijos nėra paruošta turistams – joje bunkeriai panašūs ar identiški matytiems sudarytuose maršrutuose.
Visame plote, lankomame turistų, perspėjama elgtis atsargiai ir atidžiai, mat išsikišusios vielos, betono gabalai, įskilimai ir šulinėliai yra pavojingi. Dauguma buvusių bunkerių apaugę samanomis, medžiais, krūmais. Nors lankantis vasarą visur žalia, tačiau vaikščioti teritorijoje kiek nejauku. Gidai ir informaciniai stendai primena apie istorinius įvykius, kurie iki šiol priverčia susimąstyti – išlikusi būstinė yra tarsi paminklas žmogaus beprotybei.
